bet ka daryti jeigu esi milziniska skausmofobike ir vien pagalvojus apie tai, kad tuoj gimdyt, zarnos verciasi?
pritariu, kad nusiteikimas labai labai svarbu ...
bet ka daryti jeigu esi milziniska skausmofobike ir vien pagalvojus apie tai, kad tuoj gimdyt, zarnos verciasi?
bet ka daryti jeigu esi milziniska skausmofobike ir vien pagalvojus apie tai, kad tuoj gimdyt, zarnos verciasi?
QUOTE(zmirzlina @ 2008 06 29, 20:03)
Mielosios mano, esu pagimdžiusi du vaikelius, jie jau paaugę, todėl dabar drąsiai galiu daryti šiokias tokias išvadas. Pirmiausia - nėštumas, tai pačios gražiausios moters dienos gyvenime ir nepakartojamos. Ir visai nesvarbu, kad pykino, kad buvo sunku, kad gulėjau ne kartą su gręsenčiu. Visvien-super. Antra - gimdymo momentas. Pirmą vaiką gimdžiau rėkdama, atsiklausiau akušerės, ji sako, rėk, jei bus lengviau. Rėkimas tikriausiai ėjo iš vidaus. Ir vaikelis dabar rėksnys, piktas , suirzęs, viskuo nepatenkintas (vienuolikametis jaunuolis), prie jo kimba ligos, bėdos. O antrą vaiką gimdžiau juokdamasi (Irgi taip darėsi natūraliai), nors ir neišnešiota mano mergytė judri, guvi, linksma, kvatoklė, skubanti, visada su šypsena. Aš manau, kad medikas gimdymą tik stebi, o 100 procentų tai tavo veiksmas. Nusiteikite gerai, nieko nebijokite ir viskas bus labai gerai. Gimdymas tai tik lašas jūroje, palyginti su tuo, kiek visko bus ir kiek reikės stiprybės iki vaiko pilnametystės. Sėkmės visoms.
Nesutinku. Mano vyresniajam jau 12, maziukui - 9. Gimdziau pirmaji be skausmo, lengvai ir su sypsena, taciau jis - bambeklis, kol brolis nepaaugo ir jo nepamoke, net sypsotis nemokejo
. O antraji gimdziau skausmuose , staugiau kaip vilkas, taciau mazylis - linksmo budo, ,,prie bajerio", visada su sypsena, moka spresti problemas.Manyciau, charakteris negali jokiu budu priklausyti nuo vienintelio veiksnio - gimdymo. Tai - ir psichologinis nusiteikimas nestumo metu, tai ir gimdymas, tai ir pirmasis maitinimas, buvimas pire mamos, galu gale ir zodiako zenklas (tiems, kas tiki). Taigi - gimdymas - dar ne viskas, viskas - tai mamos ir vaiko santykis
QUOTE(Kivilė @ 2009 03 05, 16:41)
Mano nuotaika gimdymo metu buvo gera, tuo labiau, kad vyras buvo šalia, gyd. pasitikėjau, o ir akušerė pasitaikė tokia, kurios visoms palinkėčiau.
pritariu, nes ir as taip jauciausi
ir gydytoja ir akusere tiesiog 
nors ir nebuvau susitarusi isanksto nei su viena, nei su kita.
Kol buvo neskaudus saremiai tai sypsojausi, juokavau zodziu kaifavau o jau kai prasidejo visas smagumelis sypsena dingo o skausmas iskreipe veida
Niu ir man arteja ta lemtingoji akimirka, o nuotaikeles visokios aplanko - po paskutinio apsilankymo pas daktaryte ir pasakymo, kad vaikelis bus nemazas, kazkur dingo visos optimistines mintys, baime atsirado kas, kaip... tad taip ir lekia dieneles isitsiniuose apmastymuose 
nors ka cia prigalvosi atrodo, o ir nusiteikti reikia geriausiam, bet matyt paskutines savaites daro savo....
tad taip ir lekia dieneles isitsiniuose apmastymuose nors ka cia prigalvosi atrodo, o ir nusiteikti reikia geriausiam, bet matyt paskutines savaites daro savo....
kadangi pirmas gimdymas, bandau nusiteikti optimistiskai, nors visokios baimes pradeda lysti artejant terminui 
viskas greitai pasimiršta, - nes "užpuola" kiti pergyvenimai, įspūdžiai, rūpesčiai ir džiaugsmai.
