Geriau nei tikėjausi -lengvas gimdymas

Mane likus kelioms dienoms iki gimdymo paguldė į ligoninę, nes buvo pasirodę truputį kraujo, jau buvo prasivėręs kaklelis 2cm ir kilo įtarimas, kad laša vandenys, plius jau buvo praėjęs gimdymo terminas, tai pagalvojo, kad gal jau tuoj gimdysiu ir pavojinga jau siūlyt grįžt namo. Paguldė, o aš kaip negimdau, taip negimdau.   Vakare laiminga nueinu apžiūron, sako, jau 5cm atsidarymas , negi nieko nejaučiat? Nu, sakau, ne, o turėčiau? Paliko mane palatoj, su viltim kad jau tą pačią naktį gimdysiu, o aš kaip ne, taip ne. Vis ateidavo paklaust, ryte irgi su viltim atėjo, o aš sau knygą skaitau ir jokių sąrėmių nejaučiu. Taip su 5cm prasidarymu pragulėjau dar kelias dienas. Galiausiai po kelių dienų nusivedė gydytoja vėl patikrai, aš jau "namiokus" mėtau, kad gal kaip paspartint šitą reikalą galima, nes mažylis jau mato šviesą tunelio gale, o lyst vis tiek nenori. Bet tada apžiūrėjo, sako "va, jau 7cm, o va ir vandenys tekėt pradėjo, į gimdyklą vežam". Man greit visas linksmumas išgaravo. Kokia dar gimdykla, kokie dar 7cm, jei aš nieko nejaučiu?!

Guliu gimdykloj, vyras prisistato po keliolikos minučių, po to ateina akušerė, klausia ar labai skauda, o aš patikinu, kad visai nieko nejaučiu. Nepatiki manim, tai patikrina atsidarymą.   Jau 7,5cm. Išeina, liepia pakviest, jei pradėsiu jaust sąrėmius. Mes su vyru sėdim, juokiamės, po kiek laiko pradėjom mąstyt, kad gal reikia kokį filmą per planšetę pažiūrėt, nes veiksmo tai nulis. Vyras iš neturėjimo ką veikt pradėjo ramiai knygą skaityt, aš vaikščiojau pirmyn atgal - galvojau gal paskatinsiu taip viską. Velniai žino kiek laiko praėjo, bet po to pradėjo truputį mausti nugarą. Išsikviečiau akušerę ir pranešiau naujieną, kad jau NORS KAŽKĄ jaučiu. Vėl patikrino - 8cm, akušerė jau negali patikėt, kad beveik galas, o aš dar šypsausi, juokelius skaldau ir sakau, kad man tik maudžia...

Na, po to labai greitai užsimaniau į tualetą. Bet taip, kad atrodė sprogsiu, jei nenueisiu ir tas noras jau buvo sumišęs su kas 1-2min pasirodančiu skausmu, tik gan pakenčiamu. Akušerei teko konstatuot faktą, kad jau visai galas, laikas pastovėt po dušu, o tada eisiu gimdyt. Po kelių minučių duše jau vėl ją kviečiausi ir diiiidelėm didelėm akim žiūrėdama į ją sakiau, kad "aš tikrai LABAI LABAI NORIU KAKU ir daugiau nebeiškęsiu".   Tai patikėjo ir leido grįžt į gimdyklą. Na, o atsigulus jau prasidėjo paskutinė dalis, kuri jau nebebuvo linksma, nes kažko baisu pasidarė, plius išgirdau, kaip kitoj gimdykloj moteris klykia ir todėl išsigandau, tai pradėjau veblent, kad aš nepagimdysiu, nemoku, pjaukit ir išimkit patys. Aišku, po kelių kartų jau buvo vaikiukas pas mus.

Vėliau iš kitos gimdyvės, su kuria teko bendroj palatoj gulėt, sužinojau, kad maniškis gimdymas tą dieną nuskambėjo ir per kitas gimdyklas, nes akušerė vaikščiodama ir kitur papasakojo, kad va, viena mamytė visai be skausmų gimdo.

Žodžiu, moralas toks, kad ne visi gimdymai yra žiauriai skausmingi, ilgi ir sunkūs ir tikrai neverta iš anksto bijoti ir nusiteikti blogiausiam.

Na va, aš jau „subyrėjau“ ir galiu tik patvirtinti, kad teigiamas nusiteikimas daro stebuklus. Gimdyti nebijojau, o į nėštumo pabaigą iš viso nusiraminau... Mačiau, koks nuostabus ir atsidavęs personalas dirba ten, kur ruošiausi gimdyti, žinojau, kad vyras bus kartu, padės morališkai, pasitikėjau gamta, savimi ir savo vaikeliu... O skausmo (ypač tokio prasmingo) aš niekada nebijojau...
Ir mano nusiteikimo rezultatas - gimdymas buvo tiesiog nuostabus ir lengvas. Nuo atvykimo į ligoninę iki pirmo sūnelio riksmo praėjo truputį daugiau nei dvi valandos, atvykom su pilnu atsidarymu. Labiausiai skaudėjo tada, kai jau siuvo mano plyšimus... O sąrėmius aš laikiau paruošiamaisiais ir jei ne reguliarumas, bučiau niekur dar nevažiavusi...  Sąrėmiai truko apie 4 val. ir nebuvo skausmingi, maudimas ir tiek... Prisimenu kažkada man buvo supūliavęs dantis - Dievaži, tada skausmas buvo daug didesnis.
Taigi, mielosios, linkiu nusiteikti ramiai, nebijoti ir viskas bus gerai. Lengvo ir sklandaus Jums visoms gimdymo