Gyvenimas po vyro mirties

Makita, palaikau tave dėl to, kad turėjusi tobulus santykius - nebesitiki to patirti dar kartą... Aš jaučiusi lygiai taip pat... Aš negaliu net įsivaizduoti jokio kito vyro šalia savęs, nes man visada trūks savo pačio brangiausio ir tobuliausio mūsų vaikų tetulio. Yra dar vienas momentas, kad netekus žmogaus mes nejučiomis pradedame juos idealizuoti, Pamirštame visus trūkumus... Jie tiesiog išblėsta. Būkim teisingos - juk buvo ir pas mus visokių ir pykčių ir barnių, nesutarimų, ginčų... Tačiau viskas išblėsta, viskas tampa taip nereikšminga. Atminty lieka tik geri poelgiai, geros savybės, kartu praleistas laikas... Ir tai yra taip žiauru...
Visos filosofijos moko gyventi "čia ir dabar". Nesižvalgyti į praeitį, nes jos nepakeisi. Kad praeities nėra. Yra tik dabartis ir ateitis. Bet aš niekaip negaliunesižvalgyti. Niekaip negaliu gyventi šiandiena. Man rodos gyvenimas tą gegužės 13-ąją ėmė ir sustojo. Dabar tai tieisog egzistavimas...
Ir žinai, Makita, mus Dievas apdovanojo dviem vaikais. Dukrai tą žiaurią dieną sukako 7 metai, o sūnui dabar dveji. Ir tai manęs nė kiek neguodžia. Skausmas dėl to nė kiek nemažesnis. Tik tiek, kad jaučiuosi reikalinga, kad turiu ką apkabinti kai suima beprotiškas skausmas. Kai kyla minčių "išeiti" - mintys apie vaikus sustabdo... Bet praradimo jausmas nuo to nė kiek nemažesnis.
O štai prieš savaitę mokykloje buvo šventė. Mano dukra atbėgo ir klausia manęs: "mama, manęs draugė klausia - o kur tavo tėtis... Kaip man jai angliškai pasakyti, kad mano tėtis mirė..." Galvojau - gyva į žemę sulysiu tuo momentu...
Papildyta:


Rene0 - juokiuosi iki ašarų...

Gal reikėtų ir man prisiduoti, nes juk ir pati ne taip seniai čia ašaras liejau. Iškart atsiprašau, jei nepataikysiu į toną, bet taip jau yra. Malvinute, makita, Jūs dabar esate tame etape, kurį aš išgyvenau 13 ir vėlesniuose temos puslapiuose . Skirtingu laiku mes likome vienos, todėl ir tos mintys, kurias man sakė tuomet, dabar atrodo visai kitaip. Aš, kaip ir Jūs, netikėjau, kad mano gyvenime bus kitas žmogus, kad apskritai dar mokėsiu šypsotis, džiaugtis, juk netekau pagrindo iš po kojų....
Šianden esu viena jau dveji metai keturi mėnesiai ir keturios dienos. Jei ne darbas, tai tryliktos mėnesio dienos net i nepastebėčiau. Neįtikėtina ar ne? Per šias antrąsias metines pasielgiau šventvagiškai, nebuvau net ant jo kapo. Likus porai dienų iki metinių sutvarkiau ir išvažiavau į pajūrį. Kažkada tokį žmogų būčiau pasmerkusi, o dabar ir pati taip pasielgiau... Aš TURIU GYVENTI, turiu mėgautis gyvenimu.
Turėjau nuostabią šeimą, gerą (neidealizuoju, nesaku, tobulą) vyrą, puikų draugą, kuris išėjo dieną prieš 6 vestuvių sukaktį, palikęs mane su dviem vaikais, paskola, sugedusia mašina ir pan... Nepalūžau tada, nors buvo tikrai sunku, nesiguodžiau artimiesiems, saugodama juos ir tyliai egzistavau. Vis mąsčiau, kaip gyventi toliau ir suvokiau vieną dalyką, kad turiu padaryti viską, kad jo išėjimas nebūtų beprasmis, kad aš dabar vaikams turiu atstoti ne tik mamą ir tėtį, bet ir gyventi gyvenimą už du. Ir, svarbiausia, turiu paleisti ne tik jį, bet ir visas mūsų svajones. Nes MŪSŲ jau niekada kartu nebus. Sunkūs buvo sprendimai ir nesakau, kad atėjo lengvai, bet jie atėjo... Ta amžinai gendanti mašina šiuo momentu parduodama, pakeistas darbas, namas irgi preliminariai parduotas, grąžinsiu paskolą ir tapsiu galutinai laisva. Tos, kurią mane mylėjo mano žmogus jau nėra ir niekada nebus, nes tokia aš buvo jam ir dėl jo... Neverta saugoti svajonių, nes nebėra su kuo jas įgyvendinti. Reikia kurti naujus siekius. Iš tos praeities pasiimu tik prisiminimus ir patį didžiausią auksą - vaikus. Dėl jų labiausia ir skauda širdį, nes tėtis jis buvo tobulas. Bet yra kaip yra. Alindama save ašaromis, galiėdama savęs ir keikdama likimą nieko nepakeisiu. Aš noriu, kad vaikai augtų didžiuodamiesi mama, kuri nepalūžo, neprasigėrė ar pan. Dabar aš dirbu, mokausi, aktyviai dalyvauju vaikų darželio užklasinėje veikloje ir dar begalėje dalykų t. t.

Savo žmogaus nesapnuoju ir niekada nenorėjau sapnuoti. Nuo pat pirmos nakties atskirai sau pasakiau, kad jis sapne pasirodys tik tuomet, kai norės kažką svarbaus pasakyti. Kol kas neaplankė... Tik aš jo kapą aplankau ir ganėtinai dažnai. Man gera prisiminti praeitį, kai buvau laiminga, ateinu pabūti su savo mintim šalia jo, bet daugiau nieko... Net tie žodžiai "aš tave myliu" kažkaip nebeišsprūsta. Gal žmogaus širdis pavargsta mylėti be atsako???

Šiandien aš tikrai laiminga - laiminga, kad gyvenau aną gyvenimą, laiminga, kad gyvenu dabar, ir laiminga, kad gyvensiu rytoj... Ir, jei Dievas duos, su žmogumi, kuris bus kitoks nei turėjau- kitaip geras, kitaip suprantantis, kitaip mąstantis... Žodžiu, viskas bus kitaip ir aš būsiu kitaip laiminga, bet vistiek laiminga. Stiprybės visoms... Ir kad ir kaip banaliai skambėtų, bet ir iš po juodžiausio debesies visuomet pasirodo saulė

Jos akimis matyt tai normalu...dabar ji uzblokavusi mane, kad nematyciau kas vyksta jo anketoje ir nebebendraujame jau kuri laika, nes jai nesuvokiama kodel man nepatinka jos toks elgesys, o man nesuvokiama kam draskyti savo ir kitu zaizdas...
[/quote]

Brangioji Kosmeta.
Žinok, kad tu tokia ne viena. Žinok, kad santykis su anyta - labai subtilus ir unikalus reiškinys. Tai kažkas antgamtiško ir nesuvokiamo. Turi išmokti su tuo gyventi. Tesiog ignoruoti blogas emocijas ir gyventi savo gyvenimą.
Aš tave labai labai suprantu, kadangi mano pačios patirtis šioje srityje yra švelniai tariant - žiauri...
Mano žmogus buvo vienturtis. Bet šitas "statusas" buvo vienpusis. Jei supranti, ką noriu pasakyti... Jis tikrai nebuvo išlepęs, nors buvo be galo lepinamas. Buvo absoliutus nesavanaudis. Visą savo esybę atiduodavo šeimai. Sau buvo visiškai nereiklus. O dėl mūsų galėjo kalnus nuversti...
O jo mama visada įsivaizdavo, kad ji yra jo gyvenimo šeimininkė ir svarbiausias žmogus jo gyvenime. Ji nors balsu to ir nesakė, bet veiksmais visada parodydavo, kad "jie" yra viena ląstelė, o aš su vaikais - tai tik priedas... Ji nepripažino, kad sūnus turi savo šeimą, kuri jam yra visas jo gyvenimas. Ji negalėjo ar nenorėjo sau pripažinti, kad sūnus turi žmoną ir vaikus, kurie jam yra nepalyginamai svarbesni už ją... Betgi taip jau pačios gamtos surėdyta...
Situacija žymiai pablogėjo, kai prieš beveik dvejus metus mirė jo tėtis... Tada ji pradėjo skambinėti sūnui dėl kiekvienos smulkmenos, vis bandydama save pateikti kaip auką, vargšę paliktą likimo valiai, nesugebančią savimi pasirūpinti. Tai ji nežino, kaip pečių užkurti, tai ji nežino, kaip žiemą kranus persukti, tai ji nežino kaip elektros skaitiklius nurašyti, tai kaip užpilti langų ploviklio į automobilį ir pan. ir pan. Sudarė tokį įspūdį, kad be sūnaus ji pražus. Nors abu žinojome, kad tai tik butaforija. Viską ji sugebėjo, bet matyt tokiu elgesiu reikalavo dėmesio... Bet jis buvo taktiškas. Niekada neprieštaravo, viską paaiškindavo, parodydavo... Man tai priimti buvo labai sudėtinga. Bet aš tylėjau iš pagarbos savo vyrui. Žinojau, kad jam būtų skaudu, jei pradėčiau kritikuoti, nors kartais ir nesusivaldydavau. Kartais abu tarpusavyje pasikalbėdavome, kad mama nebežino kaip dar daugiau įsidirbinėti.
Ir štai kai netekau savo žmogaus prieš 7 mėn., dėl jos poelgių verkiau ne vieną kartą... Tai ji nusprendė mano žmogaus urną laidoti prie tėvo kapo, nors gyvename skirtinguose miestuose. Tai ji man pradėjo įrodinėti, kad vėl gi jai skauda daug labiau, negu man. Atseit - vyrą ji jau pamiršusi, jau apie jį nebegalvoja - o va sūnus - visai kitas reikalas. Suprask - kad ir aš tuoj pamiršiu, o ji - ne... Ir vėl ji - auka, o aš ir vaikai - nieko - susitaikysim... Vyro urną laidojom praėjus šešiems mėnesiams po mirties. Tada aš ją parvežiau namo iš Norvegijos. Užsigeidė gedulingų pietų. Užsakiau kavinę. Nors mano visa siela tam prieštaravo, nenorėjau tų oficialumų. Turime namą, kurį kartu su juo statėme ir norėjau viską padaryti kuo jaukesnėje aplinkoje, toje erdvėje, kur mes buvome kartu laimingi... Kai užsakiau tuos pietus - ji pasakė, kad iš jos pusės niekas neatvažiuos.... Tada nusprendžiau visgi atsakyti kavinę ir pietus ruošti namuose. Mano mama ir teta paruošė vakarienę. Ir ką jūs manote - į gedulingus pietus atvažiavo virš 30 asmenų, kurių beveik nė vieno nepažinojau. Tai buvo jos draugės ir bendradarbiai... Tikrai žmonės neatvažiavo nekviesti... Per pietus ji padėkojo savo sūnėnui už tai, kad padėjo parvešti urną namo. Tikėjausi bent menkiausio padėkos žodžio mano mamai už pietų paruošimą. Bet jai tai nepasirodė svarbu. Kažkurio svečio paklausta, kas ruošė stalą, ji atsakė: "ai, čia vietinės reikšmės virėjos"... Mane tie jos žodžiai pribloškė...
Galėčiau dar pasakoti ir pasakoti... Bet neverta gaišti laiko...
Supratau tik viena, jeigu artimieji bendrauja tikrai iš širdies, nuoširdžiai iki artimo mirties, jie ir toliau bendraus artimai ir dar labiau suartės į vieną kumštį. O jeigu visas tas bendravmas yra apsimestinis, iš pareigos - viskas išryškės nutikus nelaimei.
Aš ilgai kovojau su savimi viduje dėl to jaučiamo pykčio ir pagiežos jos atžvilgiu. Ir vis bijojau, kad mano žmogus ant manęs už tai pyksta. Ji gi vis dėlto - jo mama. Turiu ją gerbti. Gerbiu... Gerbiu ne už tai, kad ji - mano anyta. Gerbiu už tai, kad ji mano žmogaus mama. Man čia yra esminis skirtumas...
Žinot, dažnai svarstydavau sau, kodėl ji nesupranta, kad man žymiai labiau skauda, kad aš jo netektį jaučiu ne tik širdyje, bet ir vaikų akyse, pradėtuose ir nebaigtuose darbuose, draugų kompanijoje, kasdienėje buityje, galų gale - lovoje. Jaučiu jo praradimą kas sekundę. Kas akimirką. O ji gyveno be jo daugiau nei penkiolika metų... Bet vistiek anot jos - jai žymiai skaudžiau.
Ir žinote - vieną dieną supratau, kad neverta dėl to išgyventi. Kodėl turiu save apkrauti papildomomis blogomis emocijomis, kurios visiškai nereikšmingos. Juk nieko nepakeisiu. Galų gale - kam tai rūpi. Man pakanka tikro ir nuoširdaus skausmo dėl savo žmogaus netekties. Aš jį jaučiu, aš žinau, koks jis didžiulis. Koks jis tikras ir grynas. Ir neprivalau to niekam įrodinėti. O varžytis - kam labiau skauda, ar kuris dėl to nelaimingesnis - koks tikslas. Tegu ji jaučiasi pati nelaimingiausia... Tegu sau įsivaizduoja ką tik nori. Tegu tiki, kad ji buvo pati svarbiausia. Tegu... Aš žinau kitą tiesą. Mes buvome ir esame šeima. Jis, aš ir mūsų vaikai. Ir mes liksime neišskiriami kol vieną dieną anksčiau ar vėliau susitiksime... Todėl dabar aš tiesiog blokuoju viską, kas yra netikra suvaidinta ir nenuoširdu. Man tai tiesiog neberūpi. Ji paskambina - pasikalbam, pradeda spausti ašarą - apsimetu, kad nematau. Klausia - ar ją myliu - pasakau kad myliu... Nesileidžiu į nereikalingas diskusijas ir juo labiau į ginčus. Gyvenu taip, lyg gyvenčiau su savo žmogumi. Viską sprendžiu taip, kaip būtume sprendę kartu su juo. Jos nuomonės neklausiu, jei ji man nėra svarbi... Neleidžiu jai jaustis svarbesne, negu ji yra... Gal kada nors ji supras, kad mes gyvenome ir gyvename savo gyvenimą, kuris yra tik mūsų, o ne jos...
Žinau, kad ateis laikas, kai turėsiu ja pasirūpinti, jai padėti... Ir padėsiu... Bet tik iš pagarbos savo žmogui...
Papildyta:
Ragana66...
Tu - šaunuolė. Tu jau viską ištvėrei. Tu savo atkentėjai, išgedėjai... Tau prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Tu jį paleidai. Paleidai ne žodžiais, o jausmais.
O me visos verkšlenančios - dar negalime suvokti, kad jam "ten" žymiai geriau, negu čia kartu su vaikais ir su mumis...
Mes nesuvokiame, kaip mylinčiam žmogui gali būti geriau be mūsų, nors ir kitoje erdvėje.
Užtat aš dar ne tik kad negaliu, bet ir nenoriu galėti jo paleisti...
Kai sąmonė įsisąmonins, kad praeitis yra tik praeitis, gal kas nors pradės keistis... O kolkas viskas lieka po senovei... Skausmas, ašaros, beribis ilgesys, nemigo naktys, dvejonės, klausimai be atsakymų...
P.S. Nuoširdžiai džiaugiuosi už tave.

[/quote]

Papildyta:
Ragana66...
Tu - šaunuolė. Tu jau viską ištvėrei. Tu savo atkentėjai, išgedėjai... Tau prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Tu jį paleidai. Paleidai ne žodžiais, o jausmais.
O me visos verkšlenančios - dar negalime suvokti, kad jam "ten" žymiai geriau, negu čia kartu su vaikais ir su mumis...
Mes nesuvokiame, kaip mylinčiam žmogui gali būti geriau be mūsų, nors ir kitoje erdvėje.
Užtat aš dar ne tik kad negaliu, bet ir nenoriu galėti jo paleisti...
Kai sąmonė įsisąmonins, kad praeitis yra tik praeitis, gal kas nors pradės keistis... O kolkas viskas lieka po senovei... Skausmas, ašaros, beribis ilgesys, nemigo naktys, dvejonės, klausimai be atsakymų...
P.S. Nuoširdžiai džiaugiuosi už tave.
[/quote]

Ačiū Laikas gydo... Nėra taip, kad neskaudėtų. Paprasčiausia priimu poziciją, kad jei nieko negali pakeisti, tai nesikrimsk. Mano žmogų pasiglemžė onkologinė liga, jei save graušiu, įsivarysiu ir pati sau dar kokią ligą, o kas tada pasirūpins tais, kuriuos paleidome į šį pasaulį? Nesakau, kad lengva, būna ir man atkryčio minučių, bet stengiuosi nesuskysti. Kartais pamąstau, kad as gal išvis pradiniame gedėjimo etape, nes viską blokuoju, naikinu, kas buvo mūsų. Ir kai viską sunaikinsiu, prisikelsiu kaip feniksas iš pelenų, o naują gyvenimą simbolizuos šio paukščio tatuiruotė... Nesbrendėliška ar ne? Dabar, kai parašiau, suvokiau, kad aš visgi kažkur pažengusi, nes bent jau planuoju... Vadinasi, judu...

O apie anytą irgi galėčiau romanus rašyti... Jis nebuvo vienturtis, jai liko dar vienas sūnus, kuris gyvena UK ir kuris visąlaik buvo mylimiausias, labiau lepinamas ir pan... Bet netekus vyresnėlio staiga ji praregėjo ir pasirodo, kad abu vaikus mylejo vienodai... Nors net dabar anūkams skirtingas dovanas perka, aną sūnų finansiškai pamalonina, o marti yra marti, kaip ir jos vaikai jau nebe tokie savi...Ne esmė Ta jos begalinė meilė buvo tokia, kad jai irgi daug sunkiau nei man, nors aš su metinuku ant rankų laksčiau visus paveldėjimo reikalus tvarkydamasi, kai ji tuo tarpu atostogavo... Ir ne jai teks užauginti mano vaikus, išleisti į mokslus... Ir juk ji savo sūnų jau man buvo atidavusi prieš šešerius metus, ne pa ją juk kasnakt jis miegojo, ne ji istisai budėjo naktimis ligoninėje.. Bet jai vistiek sunkiau... Prisiimta aukos pozicija... Žmonės sako, jei kalbėsi, kad sergi, tai ir susirgsi... Mano anytos atveju tas pats... Jai patinka būti auka, ji net nenori pabandyti gyventi. Kiekvieną naktį meldžiasi, kad susapnuotų sūnų, žvakė namuose ištisai dega... Ir vis jai sunku. Esam kalbėję ne kartą, kad jos vaikas, mano vyras tikrai nenorėtų, jog mes egzistuotume, o ne gyventume. Esu ne kartą klaususi, kodėl ji yra tokia egoistė, kad nori sūnų turėti šalia, kai jam taip skaudėjo, kai plūdo kraujais, kai kankinosi. Bet yra žmonių, kuriems jie patys yra svarbiausi... Ir tą mylimą sūnų taip myli, kad kapą aplanko porą kartų per metus ir tai, kai aš nuvežu, o ten surengia antrą laidotuvių veiksmą - su ašarom, klūpėjimais, gėlių bučiavimais, paminklo glostymais... Ir ne man ja teisti, kai ji, užuot buvusi šalia sūnaus, sėdėjo kaime ir dėjosi grindis, ne man ją smerkti, kai marti, atimdama kąsnį iš jos anūkų sutvarkė mylimo vyro kapą, o ji paminklui skyrė mažą dalį, nes reikėjo remontuoti butą.. Ne man ją teisti... Ji jau pati save pasmerkė vegetacijai ir negali ramiai gyventi, nes, matyt, sąžinė graužia, kad ne viską dėl savo vaiko padarė. Už tai aš rami, kad padariau viską. Išeidamas mano žmogus pasakė, kad aš buvau šaunuolė ir padariau jį laimingu. Ir žinau, kad ateis laikas, kai ta marti, kuriai reikėjo ir namo, ir vaikų, ir sūnaus mokslų ir kuri jos sūnų susargdino neduodama tinkamo maisto... Kai ta marti bus artimesnė už likusį sūnų, nes jis yra UK, o marti yra šalia ir tikrai karšins... Iš pagarbos moteriai, kuri visgi yra mano vaiku močiutė, iš pagarbos toms įsčioms, kurios į ši pasaulį paleido mano žmogų...

Palaikau tave Ragana 66, laimes tau ir stiprybes Saule tikrai yra
Papildyta:

Kosmeta labai dziaugiuos kartu su tavimi, saunuole. Sveikatytes tau

Labai aciu

Va kiek issiliejusiu apie uosvienes...nors maniske man nera ta oficialioji uosviene, nes su jos sunumi nebuvome susituoke, bet su ja buvom gana artimos...po JO mirties net turejom tokia savotiska tradicija, kad skambinu jai kiekviena menesio pirma diena ir plepam, kas naujo ir t.t....O dabar nebera tos tradicijos ir manau nebus...bet as nepykstu ir neapsikraunu blogom emocijom...o ji tegul rengia ,,vaidinimus,, toliau.... As padariau viska...ir esu rami,o va jai manau kazkas drasko vidu,bet....aij tebunie....
Kraunuosi teigiamom emocijom pries sventes ir veju blogas salyn

taip miela skaityti jusu pasisakymus, taip viskas artima ir pazistama, taip keista zinoti, kad kazkada IR TAI PRAEIS... nors atrodo niekaip nesuvokiama, kad gali atlegti. Nesakau kad gyventi nesinori, bet tas skausmas, ta meile tokia saldziai skaudi ir didele, kad norisi ja isgyventi ir vel ir vel. Tie jausmai - tai vienintelis tikras, dar gyvas dalykas, kuris liko po jo.
Dabar man toks etapas, kai jo daiktai po truputi iseina is namu, tarsi savaime. Ziauriai sunku su kiekvienu is ju atsisveikinti. Siandien pardaviau masina, gerai, kad saviems, bet va paskutinisyk ilipau, sirdi taip sueme, kiek linksmo laiko turejome joje, keliavome, o jam kokia ji brangi buvo. Bet gal ir gerai, kad po akimis nesimaisys, maziau sirdi skaudes. Dar dabar visa pasauli matuoju jo akimis - ka jis pasakytu, ar jam grazu butu, ar jis to butu norejes, kaip jis pasielgtu. Ir tie buities rupesteliai, rodos, nieko be jo nebegaliu, nemoku, nots isties nemoku, - nei peciaus uzsikurit, nei sniego nusikasti nei lemputes isisukti, tokia bejege jauciuosi. Rodos netekau kokios tai kuno dalies. Tai suprantu ir Ragana66 anyta... aplamai, reiktu buti pakantesnems gedintiems, neimti visu zodziu uz gryna piniga, prablaivejus protui tikrai kitaip viskas atrodys, tiek mums, tiek ir uosviams. Bet velgi, nereikia forsuoti ir meginti kurti santykius, kuriu nebuvo (jei nesinori), nors as kaip tik tai ir darau. Uosviai aciu Dievui pas mane supratingi ir geri zmones. Anyta, aisku, paklaikusi is siaubo, skausmo, plusta asaromis, kartoja, kad jau sunu laidoti skausmo didesnio nebuna. Ir sutinku, kad musu skausmas yra skirtingas, netekti suvokiam savaip. Ir nei kiek nesiginciju, kam labiau skauda, nes is ties, nieko tai nepakeis. Labai noriu palengvinti ju kancia, padeti jiems, nors anksciau per daug nebendravome, net sventemis nelabai ir vaziuodavome pas juos. Bet siemet ketinu pas juos sveciuotis keleta dienu, bus pacios liudniausios Kaledos, bet tas skausmas mus suartina, ji sako, kad manyje mato dali savo vaiko, o as juose - dali savo mylimojo. Norisi tuo skausmu dalintis tarpusavyje, matyt suprantame vieni kitus. Nebuvo jokiu kaltinimu, nesutarimu ir nuoskaudu. Labai tikiuosi, taip ir toliau bus.
Mergaites, is visos sirdies linkiu jums siltu, jaukiu ir graziu svenciu, tegul dosniai pildosi visi troskimai, nusipelnete ju. Siltai apkabinu visas.

Ir as visoms linkiu nuostabiu, graziu ir nepamirstamu Sv.Kaledu ir tegul Naujieji atnesa vilties, laimes ir visko ko tik mes pacios norim

O aš nekantrauju pasidalinti su jumis savo šios nakties sapnu... Tai truko tik kelias akimirkas, bet viskas buto taip tikra, taip tikroviška, kad eilinį kartą nubudus suabejojau, ar jo netektis nebuvo tik baisus sapnas, iš kurio nubudau...
Sapnuoju, kad apkabinu jį nuogu kūnu, priėjusi prie jo iš nugaros. Ir jis buvo nuogas. Ir aš jį taip prie savęs prisispaudžiau ir laikau apkabinusi, ir spaudžiu spaudžiu... Ir jaučiu tokią begalinę jo kūno šilumą, kiekvienos kūno dalelės... Jaučiu jo kvapą... Tai truko vos kelias akimirkas. Bet tai buvo taip tikra, taig gyva... Taip miela ir gera... Ir dabar jaučiuosi, lyg jis būtų atėjęs naktį manęs aplankyti...
Gal tam turėjo įtakos, kad vakar pasiskaitinėjusi jūsų pasakojimų paėmiau ir pasikvepinau riešą jo kvepalais, kuriuos jis kelios savaitėlės iki to įvykio buvo nusipirkęs... Tas kvapas man buvo naujas, nepažystamas. Bet jis jam patiko - patinka ir man...
Vakar ir nuotrauka portretinę išdrysau pagaliau pasikabinti miegamajame ant sienos. Jis joje toks laimingas, išsišiepęs iki ausų... Ir žiūri tiesiai man į akis...
Visgi darlabai labai skauda...

Malvinute, zinau kaip jautiesi. As ir po to sapno, kuriame jis mane aplanke skraidziau kaip ant sparnu... tik greit isbleso tas jausmas. Bet matyt musu brangieji sapnusoe nori mus paguosti, nuraminti ir pranesti, akd viskas yra jiems gerai, tik mes to nesuprantame. Grazus sapnas reiskia kaip tik tai. Tik per sapnsu jie mus gali aplankyti ir su mumis bendrauti. Juk sapne mes taip pat iseiname is sio pasaulio.
O neseniai drauge uzejo i darba, isgerem sapano artejanciu svenciu proga, ir netiketai pasakiau: va, dabar ateitu Andrius, issisiepes, sakytu, nu ka mergos, geriat? ar reiks parvezt namo? ir tas pries akis iskiles vaizdas toks tikras pasirode... abi apsiverkem.
milijona kartu norejau nusipirkti bilieta i laiko masina. Kur ją rasti??????

Labai matosi, kad skauda Pries tokia svente jis atejo pas tave, viskas bus gerai mieloji
Papildyta:

makita nereikia jos ieskoti, gyvenk dabartimi

Sveikos.
Antrųjų mirties metinių proga aš kaip lenktyninis bolidas lygiai 16.55 (mirties valandą) atsiradau prie kapo su pora žvakelių ir iš gėlių pardavėjo skolintais degtukais . Tai lyg pliuso užsidėjimas: aš buvau. Norėjau jam padėkoti, kad jis išeidamas davė man galimybę patirti tas laimės akimirkas, ką patiriu dabar.
Atverkiau, atraudojau, atnenorėjau gyvent, nemačiau jokios jokiausios prasmės gyvenime be jo, kaip ir jūs.
Keičiasi laimės sąvoka. Vertinu kitus dalykus. Veju šalin graudžius prisiminimus. Niekada nesu pasakius, kad esu laiminga. Netgi žodžius "myliu tave", kurių maniau, niekada neištarsiu, dabar kartoju dažnai, įvairiam kontekste. Žmones tai glumina, jei pasakai, vertinu ir myliu tave, bet dabar patylėk. Patikėkit, nutyla, kad paskui prakalbint sudėtinga Sakau, kai taip jaučiuosi. Tos minutės tiesa.
Džiugina maži stebuklai. Senbuvės pamenat mano iškritusias duris. Tai tik prieš pora dienų jas pakeičiau. Prieš tai viskas buvo koks skirtumas.
Pamenat apie baisias nesėkmių tiradas, kurias rašėm? Dabar noriu pasidalyt džiaugsmu, nes kaip mėgstu sakyti vienam džiaugtis liūdna. Tą dieną klausiau savęs, ar gali būti geriau. Staigmena, kad kolektyve liko bilietas į "Žuvėdros" koncertą ir man, ne tokiai svarbiai personai. Ryte atidarius duris ant laiptų randu baką dyzelino. Meistras atveža ir įstato tas legendines duris. Pakeliui į koncertą dar viena staigmena: dar vienas bilietas laisvas. Žaibiškai reaguoju, kad mano dukra studentė kaip tik ten. Nebuvau jos mačius 2 savaites. Na, juk nesakysi, kad dar gera naujiena, kad mūsų VIP ložės kaimynai pateko į avariją, todėl visi gėrimai ir užkandžiai liko mums. Dar mano nakvotojas pasiprašė pasilikti mano namuose, o tai reiškė, kad grįžus pirmą nakties rasiu jį girtutį šiltutį miegantį, kad net nejaus, kai atsigulsiu šalia ir apsikabinsiu save jo rankom taip, kaip man norisi ir jausiuosi labai laiminga. Sakysit, kokia laimė toks draugas. Sveikas protas taip ir paklaustų. O širdis šoka. Vertinu akimirką. Tai, kad popiet darbe su kūriku išgersiu arbatos, vakare kaimynas (čia tik draugas) nusives į filmą. Jis sakė, kad Kalėdas turėsi tokias, kokias norėsi ir susikursi. Tuomet sakiau, kad mano Kalėdos bus apgailėtinos. Greičiausiai,nebus. Daug skaitau populiariosios psichologijos, kaip valdyti mintis, kaip jaustis laimingu. Bandau. Kartais pavyksta
Gerbiu jūsų skausmą, širdgėlą. Turėtų būti gėda rašyti tai, kad man gerai, kai Jūs kenčiat dar šviežią netektį. Ir tikras netaktas priminti, kad parsivesit ir jūs, greičiausiai tikrai ne tokį gerą, ne tokį gražų ir, duok Die, kad jis kuo mažiau primintų išėjusį. Jis tiesiog bus kitoks. Ne dublis, ne klonas. Jis bus kitas žmogus, su kuriuo besimylint, praeis kelios akimirkos, kol prisiminsit ir ištarsit jo vardą. Bet tai bus kitas gyvenimo etapas, kuriuo, linkiu, leisit sau džiaugtis ir mėgautis.
Niekada nieko nekalbu savo naujajam draugui apie tai kas buvo. Žino, kiek žino, nes gyveno ir dirbo tam pačiam kolektyve. Matė iš šalies, bet po sielą nevaikščiojo. Ir jį tausoju, - nebūtų malonu tai girdėti. Neskaitė jis šio forumo. Ir kai nekalbu tai ir pati labiau tą praeitį palieku.
Linksmų Kalėdų