Gyvenimas po vyro mirties

Viskas gerai ir taskas ir kol tokie santykiai su jo tevais nesipasakok sapnu, tikrai tik sau blogiau. O siaip susapnavai ir skraidyk pati juk tai tavo, ne ju sapnas ir dziaukis, nes jie to dar ilgai nesupras

As labai vertinu dabar bet koki sapna su saviskiu,jeigu tik toks pasitaiko,beveik ju nepamirstu ir vis bandau viska suprast,isnarpliot,ka galetu reiksti.Atrodo lyg laukciau tikruju atsakymu,na bent vieno is rupimu. Labai aciu,kad pasipasakojai savo sapna,mane tai pvz jis paguode :)Tikrai tikiu,kad pasamone gilaus miego metu gali susisiekt su isejusiais is realaus gyvenimo zmonemis. Tik gaila as neturiu rysio su savo mylimuoju sapnuose..Jau nemazai sapnavau,bet visuose jis visur per atstuma! Tai nesikalba su manim,tai salinasi manes,tai is tolo matau kur nors einanti..Na,buvo kelis kartus,kad pavyko ji apkabint sapne,pasakyt kaip stipriai pasiilgau,bet tik savo zodzius ir pamenu atsikelus,o jis nieko man nesako,labai gaila Sako,kad gal taip ir geriau,gal jis nenori,kad man skaudetu,nori,kad judeciau i prieki..Bet as labai noreciau bent sapne prie jo prisiglaust,juk meile niekur nedingo,issipletus per visa sirdi,tai be galo skaudu,kad ja ten reik uzrakint

Bet ta mintis tikrai auksine..gal tikrai reikia jos ir laikytis,kad tik laiko klausimas,kada susitiksim,ir galesim pasikalbet,gaut atsakymus,ilga laika lauktus..tik va man baisu,kiek to reikes laukt,juk esu dar visai jauna,visas gyvenimas pries akis,kai pagalvoji,o jeigu to susitikimo reikes laukt 50 metu,siaubas,kaip ilgai Nors kas zino,kada Dievas pasikvies pas save,gal ir nereiks tiek ilgai laukt

O kas liecia anyta,tai as jos tokia jau neskaitau ir tikrai niekada neatleisiu gyvenime,kaip suterse mano vyro atminima,dar nespejus jo palaidot.tiek slykstyniu man prisake,tiek apsmeize (ir toliau tai vis dar daro),kad ir keliais eitu,viso to jau neistrinsi is atminties. tikrai to nenusipelniau ir vis dar jauciuos skolinga,nes niekad neatsakiau tuo paciu,tiesiog ignoravau. Man tik idomu,kaip ji po mirties paziures savo sunui i akis.gaila,kad jis nebegali atsikelt ir pasakyt,kaip ji neteisingai elgiasi,juk buvau ir busiu jo gyvenimo meile,kaip ir jis mano. as tiek pergyvenau,kad jam ten gali buti sunku,kad netures ramybes,kai jo motina sitaip elgias su jo isrinktaja. Net ir sapnavau ji verkianti,prazilusi..beje ir ji prisipazino,kad sapnavo ji verkianti,nors aiskiai interpretavo visiskai priesingai,o as issigandau,kad jis butent del to ir kencia,kas vyksta realybej. Na,bet ne mano valioj teisti,kiekvienas privales atsiskaityti pries Dieva,ka blogo padare sioj Zemelej,lai Auksciausiasis ir sprendzia,ar jai galima dovanot.

visoms

Dulkes renkasi siam skyrely

Negi visoms skaudi praeitis tokia tolima ir nebeturinti rysio su dabartimi?

Sveika Juo2ke mums matyt ta praeitis labiausiai ir artima, nes dar labai netolima... negaliu patiketi, kad dar net 3 menesiu nera po jo mirties, rodos ne vieni metai praejo. Pasiilgau be proto, skauda nesvietiskai, tik viena mintis neduoda ramybes - kaip atsukti ta prakeikta laika atgal. Netikiu, kad jo nera. Nezinau kada patikesiu ir susitaikysiu.
Sapnavau as ji neperseniausiai... bet kazkokie kosmariski vaizdiniai, net nesinori rasyti anyta irgi sapnavoji liudna, nors iki tol niekada nebuvo sapnavusi. Nezinau kas nutiko, nes is pradziu tokie grazus sapnai buvo. Tai vat pradejau daug melstis uz jo siela, kas vakara degu zvakele, sukalbu rozanciu, kartais ir ne karta. Uzsakiau misias, nezinau ka dar del jo galiu padaryti. Kad tik zinociau...
Suo depresija susirgo, vaiksto is paskos ir inkscia istisai jau tikriausiai daugiau nei savaite, naktimis dreba, inkscia, gal jaucia vyro siela namusoe. Kadangi jis zuvo staiga, sako, kad sielai tuomet sunku susitaikyti su mirtimi, ji ilgai gyvena tarp gyvuju. Noretusi, kad mylimam zmogui butu gera anam pasauly, as tikrai tikiu, kad tas pasaulis yra, ir norisi tiketi, kad tikrai daug kartu puikesnis, nei sis.
Negaliu nustoti rasyti, sia tema galeciau sneketi valandas. Labai daug suzinojau ir ismokau po jo mirties, daug dalyku pradejau matyti kitaip.
Kaip jus laikotes?

Man irgi labai kol kas sunku, nors 10 mėnesių suėjo vakar. Atrodo, vis sukasi tos keturios dienos - trys laidotuvių, ir mirties vakaras - kaip filmas galvoj - nenutrūkstamas filmas. Vis giliau ir giliau visa tai mane skandina. Prošvaistės, kad atsitiesiu - nematyt.

Sveikutes..JO jau nera daugiau nei metai, liudna buna daznai, bet as jauciu daug kur jo teigiama palaikyma....naujame darbe, svarbiuose sprendimuose...ir jau keletas menesiu,kaip laukiuosi ir jauciu begalini jo palaikyma, nes jis zinojo, kad as labai labai noriu vaikelio, kad tai buvo musu planuose...ir mes jau planavome vaikeli, bet menesis iki suplanuotos datos vaikelio pradejimui suzinojome,kad maniskiui vezys ir manau dabar JIS dziaugiasi kartu su manimi, kad ir nebudamas kartu, bet palaikydamas mane visapusiskai is aukstai

sunku labai pirmus 3 mensius, per sventes, kurias sutikdavome kartu, mirties metines sunkios, net kiekviena menesio diena...kai mire, kiekviena men ji juk yra, jos neistrinsi !
as be jo jau metai, penki men ir pora dienu, bet jis visad su manim, as tai ryskiai jauciu.
auga sunus, jam sesi, jis zino, kad tetis danguje.
noreciau, kad mano vaikas turetu broli, bet vargu ar tai realu, nes nei vienas neprilygsta jam. laksto, kazkokie aplinkui...as ju net, kaip vyru nevertinu, nors kitu akimis jie tinkantys kandidatai.
Sapnuojas daznai
zinau tik, kad nereik verkt, reik paleist, nes nuo to jam tik blogiau-jis turi keliauti toliau...kazkur vel gimti ( po mirties po 2 metu jie vel gimsta) as tuo tikiu, nes pati esu patyrusi klinikine mirti ( po jos daug domejaus anuo pasauliu).
Ten anapus as toli nebuvau ir greitu laiku nebusiu, nes reik sunu uzaugint, bet ten geriau nei cia, net sunku sulyginti, cia niekad taip gerai nebus, neimanoma tokios nirvanos cia patirti, nes men turime kuna ir esame labai prisirise prie buities, materealiu tusciu beverciu daiktu, dalyku.
Siandien man lengviau, nes zinau, kad jam gerai.

O kaip as noreciau zinoti, kad jam viskas gerai, kad jam gera ten ir jis nesikankina budamas tarp musu. Bet as namusoe ji labai jauciu ir man atrodo, kad jis vis dar pas mus yra, suo mato jaucia, bet man del to negerai, kankinuosi ir as, negaliu ramiai gyventi,o paskutiniu metu kasdien verkiu ir verkiu.bet negaliu neoreti, kad jis is namu iseitu, juk cia musu namai...
nezinau kaip gyventi toliau,apie bet koki kita vyra slykstu galvoti. ir aplamai sugriuvo visas gyvenimas kaip kortu namelis, nekyla rankos nieko daryti, niekas nedziugina. O artejancios sventes kazkoks kosmaras atrodo. Noretusi uzmigti bent pusmeciui ziemos miegu, pralaukti ta skausminga laika. Nenoriu artimuju uzkrauti savo liudesiu, neturiu kam issipasakoti, todel abai sunku apsimesti, kad viskas gerai, kai isties kaukti norisi is liudesio. Bet taip yra. Isvis netekau gyvenimo krypties, prasmes, jis buvo mano geresniioji "as" dalis. Tai ir gyvenu taip, pusiau gyva pusiau mirusi. Rodos tikrai geriau buciau mirusi, su juo ar bent vietoj jo. Jis buvo labiau vertas gyventi, bet aisku, ne mes tai sprendziame.
Smagu, kad yra moteru, kurios iskart po netekties susirado kita pusele, laukiasi ir pan. Tikriausiai sitaip zaidzdos kurkas lengviau gyja, yra atrama parama kazkokia. Bet man vien mintis apie gyvenima su kitu atrodo sventvagiska... Kosmeta, kaip suprantu jus suradote kita ir pastojote nepraejus metams po vyro mirties? ar tai imanoma?

Bet man vien mintis apie gyvenima su kitu atrodo sventvagiska... Kosmeta, kaip suprantu jus suradote kita ir pastojote nepraejus metams po vyro mirties? ar tai imanoma?
[/quote]

Makita, Tavo busena normali. Jis pabus namie, kiek jam reik ir iseis, kai paleisi.
Nereik slept sielvarto nuo zmoniu. Pamatysi-kas yra kas...atsisijos draugai...
Jam tikrai geriau TEN nei buvo tarp musu ! del to niekad neabejok !
Mano zmogus ateina, kai man sunku, kai reik priimti svarbu sprendima, dar zinau, kad jis visad saugos musu sunu-bus jo angelu sargu. Ir man nuo to taip ramu ramu. Mirdamas jis "pasiieme" visas vaiko ligas ligeles, diagnoze viena visiskai nuimta...vaikas nera sirges po tevo mirties nei karto.
zinau, kad jis noretu, kad as buciau laiminga kitoje seimoje-apie tai buvo kalbeta jam gyvam bunant, nors jis mire labai netiketai, staiga...palaidojes su savimi kruvas planu...
as pati kolkas negaliu nieko prisileist, manau, kad metus reik gedet (neverkt, neaimanuot.., bet pagerbt savo zmogu-zvake uzdegt, misias uzsakyt(nors misiom netikiu, bet pati tai dariau, kai kaukt norejos), pasimelst uz ji kasvakar ar kai norisi, palinket jam visko geriausio perejimuose is vienos erdves i kita..) bet mes visi skirtingi ir tai gerai.
as pati esu ne konservatyviu paziuru, bet visus sprendimus priimu sirdim. Aplinkiniam atrode, kad uz metu po jo mirties vestuvese mano soksime...tokia as jiem atrodau.. bet as dar gedziu ir man gerai nuo to !
Kosmetai linkiu lengvo nestumo Tai toks nuostabus laikotarpis. Atsimenu ta jausma...baltai pavydziu

Panasu, kad imanoma esu laiminga, nes zinau, kad ir mano mires draugas laimingas matydamas mane besilaukiancia, zinodamas, kad issipilde mano vienas didziausiu noru...
O ir as gyvenu taip, kad man rupi tai kaip jauciuosi as ir mano patys artimiausi...ir ka galvoja kazkas aplink man tiesiog neidomu....o nuomoniu girdejau visokiu....,,tokia jauna ir jau nasle,, ,,tik mire, o ji jau su kitu,, bet juk as jauna ir turiu gyventi toliau...ir gyventi taip, kaip JIS noretu

Papildyta:

Kosmetai linkiu lengvo nestumo Tai toks nuostabus laikotarpis. Atsimenu ta jausma...baltai pavydziu
[/quote]

Dekoju ir nera taip, kad as jau viska pamirsau....daznai namuose dega zvakute JAM, JIS daznai mano mintyse, o pasikalbame mes Mano dabartinis zmogus mane supranta 100%, nes jis pazinojo mano mirusi drauga ir zino visa musu nueita kelia ligos metu...

O, Dieve... Aš tai pamačiusi turbūt nualpčiau... Ar tai normalu??? Mano akimis - tai tiesiog žiauru...
Papildyta:


Rene0, manau, kad tai jau žingsnis į priekį, jeigu tu ilgiesi ne jo, o to "kažko"... Gal tas "kažkas" ir ateis kada į tavo pasaulėlį...
O aš nenoriu net pagalvoti apie nieką kitą... Nenoriu to net norėti... Draugės sako - viskas susitvarkys. Surasi dar savo laimę. Viuskas praeis... O aš nenoriu nieko susirasti. Nenoriu to net norėti... Aš ilgiuosi JO ir tik JO. Jau nebeklausinėju (beveik nebeklausinėju) savęs, kodėl taip nutiko. O ilgesys begalinis. Begalinis. Kiekkieną laisvą akimirką galvoju apie jį. Apie mus. APie tai ko niekada nebebus. Kartais noriu pas jį. Tik mintis apie vaikus sustabdo. Negaliu jų palikti vienų. Jis man to turbūt neatleistų... Dar tik septyni mėnesiai praėjo. O beveik nepalengvėjo...

[quote=malvinute,2012 12 19, 18:41]
O, Dieve... Aš tai pamačiusi turbūt nualpčiau... Ar tai normalu??? Mano akimis - tai tiesiog žiauru...
Papildyta:

Jos akimis matyt tai normalu...dabar ji uzblokavusi mane, kad nematyciau kas vyksta jo anketoje ir nebebendraujame jau kuri laika, nes jai nesuvokiama kodel man nepatinka jos toks elgesys, o man nesuvokiama kam draskyti savo ir kitu zaizdas...