Prieš pusantrų metų palaidojau vyrą. galvojau, kad po tiek laiko būsiu apsipratusi, susitaikiusi su tokiu likimu. Bet ne. Nežinau kiek laiko turi praeiti. Stengiuosi laikytis tvirtai, palaiko vaikai. Bet vistiek vienatvės jausmas nepalieka. Atrodo, kad išmušė pagrindą iš po kojų.
QUOTE(Wirgina @ 2007 12 28, 13:01)
Prieš pusantrų metų palaidojau vyrą. galvojau, kad po tiek laiko būsiu apsipratusi, susitaikiusi su tokiu likimu. Bet ne. Nežinau kiek laiko turi praeiti. Stengiuosi laikytis tvirtai, palaiko vaikai. Bet vistiek vienatvės jausmas nepalieka. Atrodo, kad išmušė pagrindą iš po kojų.
Jo visa gyvenima is po koju ismusa tokia nelaime,visi metai gyventi kartu tik atminimas lieka ir vis galvoji jva jau tiek kartu butume buve va jau mano zmoguciaus gimtadienis jam tiek sukako
neteisinga taip
na as taip pat palaidojau,tik dar ne vyra,bet vaikina...oi buvo sunku ...ir dabar nelengva...salia artimas zmogus atsirado po 3 men,labai mane palaike,bet gaila db kazkaip viskas ne taip kaip noretusi...Sunkiausia kas ryta atsibusti ir paciai susivokti ar jo istikruju nebera ,ar tai tik sapnas...
laikykites , toks jau tas gyvenimas
Oi mielosios, nezinau, kaip tai pakelti...
Balandzio 20 diena staiga mire mylimas vyras, lygiai po saaites pagimdziau musu issvajotaja dukrele...
Balandzio 20 diena staiga mire mylimas vyras, lygiai po saaites pagimdziau musu issvajotaja dukrele...
QUOTE(Auruze @ 2008 05 01, 19:37)
Oi mielosios, nezinau, kaip tai pakelti...
Balandzio 20 diena staiga mire mylimas vyras, lygiai po saaites pagimdziau musu issvajotaja dukrele...
Balandzio 20 diena staiga mire mylimas vyras, lygiai po saaites pagimdziau musu issvajotaja dukrele...
stipribes tau, as nesu praradus vyro tai ir sunku ka pasakyt.
QUOTE(Auruze @ 2008 05 01, 17:37)
Oi mielosios, nezinau, kaip tai pakelti...
Balandzio 20 diena staiga mire mylimas vyras, lygiai po saaites pagimdziau musu issvajotaja dukrele...
Balandzio 20 diena staiga mire mylimas vyras, lygiai po saaites pagimdziau musu issvajotaja dukrele...
Labai tave uzjauciu....
QUOTE(RutaPuta @ 2007 11 04, 01:42)
Sveikutes,
netycia uztikau si jusu skyreli apie vyro mirti... Pati palaidojau vyra 2002 metais, dukrytei buvo vos vieneri... Jis buvo nuostabus zmogus, labai geras, rupestingas, tvirtas, grazus ir mylejo mane be galo be krasto...
Kai pastojau, labai nuliudau, tai buvo netiketa.. isivaizdavau,kad esu labai jauna (22m) ir dar nieko gyvenime nepasiekusi, todel patyriau lengva soka.Vyras mane ramino ir sake, kad Dievas taip nori,kad turetumem vaikeli, tai taip ir susitaikiau su ta mintim,kad taip reikia. Po poros dieneliu jau jauciausi laiminga ir su dziaugsmu pradejome laukti vaikelio. Kai Ievute gime, tai buvo tokia laime, verkem abu ta maza kudikeli laikydami rankose.
Po poros menesiu mano vyras pasijuto labai blogai, pries tai jis ir negalavo,bet grieztai atsisakydavo eiti pas gydytojus. Na ir kai vos ne kritine riba, ligoninej pranese, kad jam leukemija !!! umine!!!! ir jei isgyvens tai bus stebuklas... na ir prasidejo ilgas vargingas kelias mirties link... Ligonines, asaros, maldos, kysiai pazinciu ieskojimai, chemoterapijos, remisijos nebuvimas.... Sukudau kaip giltine,atrodziau 20 vyresne, pastoviai apsiasarojus, isterike, bet man tai nerupejo.
praejo metai ir jis mire ... po dializiu, nes instai atsisake, po keliu komu, po dirbtinio kvepavimo,nes plauciai patys nebedirbo...atsisake ir viena sirdies pusele, silpnai susitraukinejo...
galiu daug prirasyti..
atsibusdavau ryte, pagalvodavau apie tai kas vyksta ir vel i asaras...
kai jis mire, jau nebeverkiau, nes zinojau,kad jam nebeteks kenteti daugiau to,kas jam buvo skirta. Gal kai kas ir ne taip mane suprato, bet man nerupejo, norejau pati paskui ji iseiti, tik turejau maza kudikeli, kuriam manes reikejo..
Dabar jau jai sesi metukai, ji labai grazi ir protinga mergaite, turim kita teti. Ji dabar zino,kad vienas tetis danguje gyvena, o kitas su mumis zemeje. Nueinam i baznycia, uzdegam zvakute ir paprasom,kad tetis is dangaus mus saugotu Ir Jis saugoja!!! jauciu,kaip Jis mums padeda gyventi.
Mano antrasis vyras toks pats geras kaip ir pirmasis, dabar mes laukiames vaikelio,labai laukiam.
netycia uztikau si jusu skyreli apie vyro mirti... Pati palaidojau vyra 2002 metais, dukrytei buvo vos vieneri... Jis buvo nuostabus zmogus, labai geras, rupestingas, tvirtas, grazus ir mylejo mane be galo be krasto...
Kai pastojau, labai nuliudau, tai buvo netiketa.. isivaizdavau,kad esu labai jauna (22m) ir dar nieko gyvenime nepasiekusi, todel patyriau lengva soka.Vyras mane ramino ir sake, kad Dievas taip nori,kad turetumem vaikeli, tai taip ir susitaikiau su ta mintim,kad taip reikia. Po poros dieneliu jau jauciausi laiminga ir su dziaugsmu pradejome laukti vaikelio. Kai Ievute gime, tai buvo tokia laime, verkem abu ta maza kudikeli laikydami rankose.
Po poros menesiu mano vyras pasijuto labai blogai, pries tai jis ir negalavo,bet grieztai atsisakydavo eiti pas gydytojus. Na ir kai vos ne kritine riba, ligoninej pranese, kad jam leukemija !!! umine!!!! ir jei isgyvens tai bus stebuklas... na ir prasidejo ilgas vargingas kelias mirties link... Ligonines, asaros, maldos, kysiai pazinciu ieskojimai, chemoterapijos, remisijos nebuvimas.... Sukudau kaip giltine,atrodziau 20 vyresne, pastoviai apsiasarojus, isterike, bet man tai nerupejo.
praejo metai ir jis mire ... po dializiu, nes instai atsisake, po keliu komu, po dirbtinio kvepavimo,nes plauciai patys nebedirbo...atsisake ir viena sirdies pusele, silpnai susitraukinejo...
galiu daug prirasyti..
atsibusdavau ryte, pagalvodavau apie tai kas vyksta ir vel i asaras...
kai jis mire, jau nebeverkiau, nes zinojau,kad jam nebeteks kenteti daugiau to,kas jam buvo skirta. Gal kai kas ir ne taip mane suprato, bet man nerupejo, norejau pati paskui ji iseiti, tik turejau maza kudikeli, kuriam manes reikejo..
Dabar jau jai sesi metukai, ji labai grazi ir protinga mergaite, turim kita teti. Ji dabar zino,kad vienas tetis danguje gyvena, o kitas su mumis zemeje. Nueinam i baznycia, uzdegam zvakute ir paprasom,kad tetis is dangaus mus saugotu Ir Jis saugoja!!! jauciu,kaip Jis mums padeda gyventi.
Mano antrasis vyras toks pats geras kaip ir pirmasis, dabar mes laukiames vaikelio,labai laukiam.
Perskaičiau ir apsiverkiau. Šaunuolė Rūta. Kartais gyvenimas, o tiksliau Die, kuriuo labai tikiu ir pasitikiu mums siunčia išbandymus. Sunkius ir didelius, nors tokius, kad galėtum pakelti. Ir kartais klausimai: kodėl? - lieka be atsakymų. O jų ieškoti ir nereikia. Tiesiog išgyveni ir eini toliau. Kančia apvalo, taurina. Banalu, bet be kančios nežinotum kas yra laimė. Ir atminkit: tamsiausia būna prieš aušrą.
Mergaitės, stiprybės jums, Auruže, tau ypač. 
Žinau, ką reiškia netekti mylimo žmogaus. Netekau savo sužadėtinio, tiesa, tada buvau dar visai jaunutė, vos aštuoniolikos. Jis išvažiavo ir... grįžo karste... Nesugebėjau net į laidotuves nuvažiuoti, nes per ašaras nemačiau kelio... Visi mane palaikė beširde, kad nemylėjau jo pakankamai, bet dabar man daug lengviau jį prisiminti tokiu, koks jis buvo tada, kai mes buvome kartu, buvome laimingais, o ne tokiu, koks jis buvo karste, suvarpytas kulkų... Žinau, kad jis yra su manimi ir dabar, kai aš esu ištekėjusi ir turiu vaikučių. Jaučiu, kad jis padeda man ištverti, kai yra sunku... Labai tikiuosi, kad jis yra mano angelu sargu ir tai man padeda gyventi.
Žinau, ką reiškia netekti mylimo žmogaus. Netekau savo sužadėtinio, tiesa, tada buvau dar visai jaunutė, vos aštuoniolikos. Jis išvažiavo ir... grįžo karste... Nesugebėjau net į laidotuves nuvažiuoti, nes per ašaras nemačiau kelio... Visi mane palaikė beširde, kad nemylėjau jo pakankamai, bet dabar man daug lengviau jį prisiminti tokiu, koks jis buvo tada, kai mes buvome kartu, buvome laimingais, o ne tokiu, koks jis buvo karste, suvarpytas kulkų... Žinau, kad jis yra su manimi ir dabar, kai aš esu ištekėjusi ir turiu vaikučių. Jaučiu, kad jis padeda man ištverti, kai yra sunku... Labai tikiuosi, kad jis yra mano angelu sargu ir tai man padeda gyventi.
Stiprybes jums visoms, labai uzjauciu visas, netekti to ka labai myli yra be galo sunku ir atrodo nepakeliama
[quote=Lexana,2008 05 10, 22:44]
Mergaitės, stiprybės jums, Auruže, tau ypač.
Aciu Lexana...
Meginu neikristi i visiska nevilties duobe... Del savo dvieju mergaiciu... Nors sunku, kolkas labai labai...
Mergaitės, stiprybės jums, Auruže, tau ypač.
Aciu Lexana...
Meginu neikristi i visiska nevilties duobe... Del savo dvieju mergaiciu... Nors sunku, kolkas labai labai...
[quote=Auruze,2008 05 17, 21:57]
[quote=Lexana,2008 05 10, 22:44]
Mergaitės, stiprybės jums, Auruže, tau ypač.
Aciu Lexana...
Meginu neikristi i visiska nevilties duobe... Del savo dvieju mergaiciu... Nors sunku, kolkas labai labai...
[/quote]
isivaizduot tik galiu, kaip sunku likt vienaj su vaikais! bet po truputi atistos viskas i savo vietas, laikikys, stipribes!
[quote=Lexana,2008 05 10, 22:44]
Mergaitės, stiprybės jums, Auruže, tau ypač.
Aciu Lexana...
Meginu neikristi i visiska nevilties duobe... Del savo dvieju mergaiciu... Nors sunku, kolkas labai labai...
[/quote]
isivaizduot tik galiu, kaip sunku likt vienaj su vaikais! bet po truputi atistos viskas i savo vietas, laikikys, stipribes!
