Gyvenimas po vyro mirties

Stiprybes jums Renata M

Moterys, visas jus su artejanciom Sv. Velykom!. Gyvenime stiprybes jums, sveikatos ir laimes

Stiprybės, Renata,
manęs laukia tas pats: jau pusė metų gyvenu žiūrėdama į mirtina liga sergančio vyro akis ir bandau guosti, kad viskas bus gerai, nors žinau: jam liko pusmetis, daugiausia metai... Širdis plyšta, nežinau, ar ištversiu... Jam tik 45, mes turim 2 vaikus, vieną prieš pora metų palaidojom...

Ištversite, vien dėl vaikų ištversite. Mes visos ištvėrėm.
Niekada nežinosit, kiek liko.
Papildyta:
Kaži, kaip Rene, Ragana ir kt. našlės laikosi?
Man taip pat per Jonines dveji metai. Visam paženklinta šventė.

Ragana gyva, nors viena dalis mire ir jau niekada neprisikels. Kai vaikai ima klausineti apie teti, kai kiekvienam lektuvui mojuoja, nes ten skrenda tevelis, plysta sirdis... Arba kai paklausia, kada mes vel turesime nauja teti... Neturiu atsakymu i si klausima, vis dar nemoku paaiskinti nesaziningo gyvenimo vingiu, bet...
Tenka gyventi: grizau ir dirbanciu gretas, uzsikroviau visuomeniniu pareigu darzelyje, uzsisuku su vaiku rupesciais, dar sumasciau studijuoti ir taip laikas bega. Ziauru, bet show must go on

Sveikos likimo drauges. Noriu su jumis atsisveikinti, nes pradedu savo gyvenima UK. Maziukas negali jau gyventi be savo tevelio ir taip nusprendem. SM nepalieku, uzeidinesiu butinai.
Ragana66 pas dermatologe galit drasiai keliauti ir be mano palaiminimo, tikrai priims jus.
Visiem sveikatos ir sekmes

Aciu, mamakubu, ir dideles Jums sekmes. Kazkaip noriu tiketi, kad svecioje salyje Jums bus geriau, nes nutols tos pacios vietos, prisiminimai, dukros jau suaugusios, galite ramiai megautis seimyniniu gyvenimu su antruoju zmogumi. Pasistenkite buti laiminga

Nutei,

Aš taip pat vis prisimenu jus.

Rene laiką karpo savaitėmis nuo vieno teismo posėdžio iki kito. Pasakau sau: turiu dar šešias savaites. Ir vaidinu gyvenimą. Šešėlių teatras.
Man iškelta baudžiamoji byla (jo vaikų rūpesčiu), kad pasinaudojau savo žmogaus mokėjimo kortele - jam gulint ligos patale nuėmiau nedarbingumo pašalpas. Pagal įstatymą tai svetima mokėjimo kortelė, tai kriminalinis nusikaltimas ir nelabai kam įdomu, kad tie pinigai buvo skirti gydymui ir slaugai ir tik aš tuo rūpinausi ir kad priedo išleidau viską, ką tuo metu uždirbau.

Sėkmės mamakubu, tai šuolis į gyvenimą. Jau laikas

Aciu, laimes, sekmes ir jums
Papildyta:

Aciu Rene0
Visoms linkiu sekmes ir laimes. Viskas tik i gera
P.S. I temuke uzeidinesiu, nepamirsiu

Milda,

Dievas kiekvienam duoda tokį kryželį kokį jis gali pakelti. Stiprybės Jums ir jūsų šeimai. Viskas bus taip kaip turi būti ...

Sveikos, mielosios... Kiek jūsų daug... kiek mūsų daug... Perskaičiau viską nuo pradžių. Pavydžiu senbuvėm, kurios jau šiek tiek apsigydė žaizdas ir bando gyventi toliau... Mano tetulis mane paliko gegužės 13 d. per dukters 7-ąjį gimtadienį... Žuvo avarijoje. Dar liko dviejų metukų sūnus. Mano žmogui buvo 32-eji. Jis taip mylėjo gyvenimą. Mūsų istorija kiek neįprasta... Nors manau, kad įprastų istorijų nebūna.. Bet vistiek... Rugsėjo 13-ą būtume šventę devintuosius mūsų draugystės metus... Gegužės 13-ą (buvo penktadienis) gimė pirmagimė... Visai nebijojau tos 13 dienos, nes tas skaičius man buvo pats laimingiausias... Ir štai... po tiek metų... Taip tieškė likimas per skruostą...
Jau ketvirtas mėnuo įpusėjo... Pirmojo net neprisimenu... Visi sako - bus lengviau... su kiekviena diena bus truputį lengviau... Bet jau savaitė kaip kažkas baisaus... Atrodo, ne į tą pusę laikas pasisuko. Atrodo- taip skauda dar niekada nebuvo. Mintys apie jį nuo ryto iki vakaro... Ar čia ilgesys...? Kiaurą parą tik apie tai galvoju. Užtinusi nuo ašarų. Niekur negaliu išeiti... Nieko nenoriu... Ar dar ilgai taip bus...
Kažkaip prieš tai jaučiau, kad esu šiek tiek ramesnė, kai apie jį negalvoju. Šiek tiek mažiau skauda... Bet net nenoriu negalvoti, nes jaučiuosi jį išduodanti... Galvoju - kaip jis gali būti laimingas, jei aš galiu ir be jo... Tada pradedu viską prisiminti, o tada mane tėsiog drasko iš vidaus. Rodos - tuoj ištaškys gabalais... Ar dar ilgai taip bus...? Kada galėsiu prisiminti jį su švelnia šypsena, su dėkingumu už tai, kad jis buvo, kad buvo mano... Dabar tik skauda skauda skauda...
Mielosios, kaip jūs sugebėjote įžvelgti prasmę gyventi toliau... Dėl ko...? Aš suprantu, kad vaikus reikia užauginti... Kad turiu jiems atstoti ir tetulį ir mamą... Bet ateis diena, kai jie pakels sparnus, ir liksiu viena dideliuose tuščiuose namuose. Ir kas tada... Kas tada... Kam tada būsiu reikalinga? Jis buvo mano antroji pusė. Jis yra dalis manęs, o aš - dalis jo. Jaučiuosi paralyžuota. Kaip jūs sugebėjote leisti sau prabangą įsileisti į savo gyvenimą naują žmogų? Ragana 66, kaip tu dabar gyveni?
Žinot, man niekada nereikėjo vyro vien tam, kad vinį sienoje įkaltų, lentyną pakabintų ar pečių pakurtų, žolę nupjautų, mašiną sutaisytų... Viską galiu pati. Labai daug galiu. Išmokau gyventi viena. Nes mano tetulis dvejus metus dirbo ir gyveno užsienyje. Ir tik per atostogas grįždavo namo. Va pastaruosius tris mėnesius iki nelaimės, aš su sūnumi gyvenom pas jį. Planavom visi kraustytis. Grįžau namo tik trumpam, suruošti vaikų, palaukti, kol vyriausioji (iš pirmos santuokos) pabaigs mokyklą. Jis mus parvežęs, išvažiavo atgal, po kelių savaičių turėjo grįžti mūsų visų pasiimti. Nebegrįžo... Bet mes su vaikais planų laikėmės. Išvažiavom visi, kaip ir keinome. Maniau - bus lengviau ten, kur jausiu jo buvimą. Kur jis įsivaizdavo mūsų ateitį. Dabar tai jau pradėjo slėgti. VIsur matau jį. Ir parduotuvėj, ir kur tik benueičiau - matau kaip prieš kelis mėnesius jis mane už rankos ten vedėsi. Tai tiesiog darosi nepakeliama...
O jis mane taip mylėjo... Taip mylėjo... Jo tėvai buvo nedidelio miestelio inteligentai. Vienturtis. Buvo labai lepinamas, bet nebuvo išlepęs. Tėvai nebuvo sužavėti, kad jis pasirinko mane - išsiskyrusią ir su dukra iš pirmos santuokos, ir dar trimis metais vyresnę. Ne tokios žmonos matyt jam linkėjo. Bet jis pasirinko. Ir jam tai nerūpėjo. Šeima jam buvo viskas. Vaikus mylėjo be proto. Mane tiesiog dievino. Ir dėl to man šiandien dar skaudžiau. Nes žinau, kad niekas manęs taip daugiau nemylės. Kad daugiau - jau tiesiog neįmanoma... Ir kodėl tokius žmones Dievas atima iš mūsų... Alkoholikai, mušeikos, valkatos, kurių gyvenimas tikrai beprasmis laiko gaišimas - vaikšto šia žeme ir gadina kitiems gyvenimus. O reikalingus žmones žiauriai atima ir palieka kentėti artimus... Kokia neteisybė...
Mielosios, ar palengvės kada?

Malvinute Dabar Tau pats sunkiausias laikas.Laikas,kai ateina suvokimas,kad tas niekada iš tikrųjų yra NIEKADA.Kai kiekvienas prisiminimas toks šviežias,toks nuogas ir labai jautrus...
Kiekviena patirtis skausmingiausia,kiekviena turim perbrist tą skausmą pati.Iškentėti,išsidrąskyti,subyrėti ir vėl save susirinkti.Tiesiog nėra kito kelio ir žodžiai,kad bus lengviau iš tikrųjų yra tušti.Manau praeis mažiausiai metai,kai kiekvienas naujas mėnuo be Jo,kiekvienas metų įvykis,šventės be Jo sukels didžiulį skausmą,ilgesį ir paaštrins netekties suvokimą...Tik ir tie metai dar nieko neišspręs,gal tik leis šiek tiek įkvėpti tarp skausmo.Tik Tu pati sužinosi kaip bus Tau.
Labai daug klausimų keli per anksti.Į juos atsakys tik gyvenimas. Negalvok kas bus kai išeis vaikai,galvok kaip juos užauginti,jie dar tokie mažučiai.Tiesiog reikia išgyventi vieną dieną,po to dar vieną ir taip tik po vieną.Negalvok ar kada galėsi įsileisti į savo gyvenimą kitą žmogų.Dabar nėra atsakymo į šitą klausimą.Jei galėsi,pati suprasi.
Man sunkiausia buvo susitaikyti su tuo,kad taip kaip buvo jau nebus ir kad negaliu savęs gailėti,nes gyvenime jau gavau didžiulę dovaną-besąlygišką kito žmogaus meilę ir atsidavimą.Noras savęs gailėti labai stiprus ir taip sunku jį nugalėti...
Ir svarbiausia.Nesijausk kalta prieš Jį,kad esi gyva,kada jau norėsi po truputį pasidžiaugti kažkuo gyvenime.Turbūt jis nesmerktų ir nenorėtų matyti Tavęs metų metais raudančios ir sunykusios.
Neplanuoji grįžt ?