Gyvenimas po vyro mirties

Sveikutes,
netycia uztikau si jusu skyreli apie vyro mirti...  Pati palaidojau vyra 2002 metais, dukrytei buvo vos vieneri... Jis buvo nuostabus zmogus, labai geras, rupestingas, tvirtas, grazus ir mylejo mane be galo be krasto...
Kai pastojau, labai nuliudau, tai buvo netiketa.. isivaizdavau,kad esu labai jauna (22m) ir dar nieko gyvenime nepasiekusi, todel patyriau lengva soka.Vyras mane ramino ir sake, kad Dievas taip nori,kad turetumem vaikeli, tai taip ir susitaikiau su ta mintim,kad taip reikia. Po poros dieneliu jau jauciausi laiminga ir su dziaugsmu pradejome laukti vaikelio. Kai Ievute gime, tai buvo tokia laime, verkem abu ta maza kudikeli laikydami rankose.
Po poros menesiu mano vyras pasijuto labai blogai, pries tai jis ir negalavo,bet grieztai atsisakydavo eiti pas gydytojus. Na ir kai vos ne kritine riba, ligoninej pranese, kad jam leukemija !!! umine!!!!  ir jei isgyvens tai bus stebuklas... na ir prasidejo ilgas vargingas kelias mirties link...  Ligonines, asaros, maldos, kysiai pazinciu ieskojimai, chemoterapijos, remisijos nebuvimas.... Sukudau kaip giltine,atrodziau 20 vyresne, pastoviai apsiasarojus, isterike, bet man tai nerupejo.

praejo metai ir jis mire ... po dializiu, nes instai atsisake, po keliu komu, po dirbtinio kvepavimo,nes plauciai patys nebedirbo...atsisake ir viena sirdies pusele, silpnai susitraukinejo...
galiu daug prirasyti..
atsibusdavau ryte, pagalvodavau apie tai kas vyksta ir vel i asaras...
kai jis mire, jau nebeverkiau, nes zinojau,kad jam nebeteks kenteti daugiau to,kas jam buvo skirta. Gal kai kas ir ne taip mane suprato, bet man nerupejo, norejau pati paskui ji iseiti, tik turejau maza kudikeli, kuriam manes reikejo..
Dabar jau jai sesi metukai, ji labai grazi ir protinga mergaite, turim kita teti. Ji dabar zino,kad vienas tetis danguje gyvena, o kitas su mumis zemeje. Nueinam i baznycia, uzdegam zvakute ir paprasom,kad tetis is dangaus mus saugotu Ir Jis saugoja!!! jauciu,kaip Jis mums padeda gyventi.
Mano antrasis vyras toks pats geras kaip ir pirmasis, dabar mes laukiames vaikelio,labai laukiam.

Vyras zuvo kai dukrytei tebuvo 3 menesiukai. Zeme is po koju slydo, viskas kas buvo svajota staiga suduzo. Praejus beveik metams atsirado zmogus, labai geras. Geras man, bet svarbiausia geras dukrytei mano.
Kai kas  mane, kad per anksti lioviausi gedeti, bet niekas nezino kas mano viduje dejosi... o gyventi reikia taip, kad vaikai butu laimingi.
Stiprybes visoms kurios patyre netekti.
P.s  Tai kas musu nenuzudo padaro stipresniais....

saunuole!!!
smagu kad pas tave atsirado toks zmogus!!! ir linkiu kitom to!!!

Mano antra sielos pusė iškeliavo prieš pat šiuos Naujuosius... Viduj dar ir dabar - tuščia tuščia... Banalu, bet vis atrodo - grįšiu namo ir rasiu... Atsibundi naktį, pasiverti ir bandai apkabinti... Širdyje pasilieka taip pat tuščia, kaip ir kitoje lovos pusėje... Pora kartų suvokiau, kad bandau jam prisiskambinti telefonu - ir vėl visiška dvasios tuštuma... Užjaučiu. Tikrai be galo užjaučiu.

O as istekejau budama 26 m. ir nasle tapau budama tokio pat amziaus.
Praejus vos menesiui po vestuviu vyrui diagnozavo limfmazgiu vezi. Po menesio nuo patirto soko patyriau persileidima. Gydytojai pasake, kad isgyvens jis maximum metus, bet jis isgyveno tik apie 10 menesiu. Iki galo tikejau, kad dar gali ivykti stebuklas ir jis pasveiks. Deja...
Net nezinau, ar ishsiskyrimas yra sunkesnis, ar lengvesnis, kai kartu pragyventa tiek nedaug...

Dabar turiu kita partneri, su kuriuo gyvename jau beveik 4 metus. Po poros menesiu susilauksime labai laukto ir planuoto vaikelio. Atrodytu, tamsusis laikotarpis jau praeityje. Taciau... daznai aplanko baime, kad pats artimiausias zmogus mirs jaunas. Tenka nuolat ginti tokias mintis kuo toliau.

Linkiu visoms likimo draugems nesustoti gyvenus po patirtos nelaimes ir sutikti artima zmogu, kuris nesibaimintu jusu nasles statuso. Geru vyru tikrai dar yra!