Vyro buvusi meilužė tampa jo tiesiogine pavaldine

Kodel beviltiska? Praeis krize -" pareis" diedas namo. Jau taip ar taip nuotaika sushikta, kam dar apsunkit sau gyvenima teismais ir advokatais? As tokioj padeti neiciau skirtis. Kam gaist laika, metyt pinigus ir gadint nervus? Jam reikia - tegu jis skiriasi. Bet jam ir taip gerai. Tai kodel as tureciau gaisti , kad palengvinti jam gyvenima, pasalindama nepatogumus?
As , kaip Peliauckiene sako, varyciau i platu pasauli; apsirupinciau "naujom bliuskutem"; "sunkiais" kvepalais, kur sleifas is paskos puse paros velkas - tegu grizes namo vyras tik mano gera kvapa randa. Plaukiojimas baseine stresa nuima - pasirupinciau bent pusmetiniu abonementu ir t.t. ir dar idomiau... O je - uzsiemimu i valias !
Galvoji, vaikams isejus is namu, uzaugus - lengviau skirtis? Didziai abejoju ! Visiskai nesutinku! Likti moteriai visai vienai yr lengviau negu su vaikais?Gal tik finansiskai, bet psichologiskai ... O kas blin "vini ikals"?
A va finansais rupinciausi. Atsargas kaip ta vovere ziemai kaupciau

Kaip ten kas galop bus net nežinau, bet labai dėkinga visoms už komentarus. Man tikrai pasidarė geriau, bent dabar. Tiek gerų minčių jūsų išsakytų radau.

gudu... butu jis normalus vyras, nekrestu tokiu cirku... tai taaaaip zeeemaaaa
Papildyta:

gal numeriu suklydo?
Papildyta:

Bet jei vyras laiko Jus ant trumpo pavadelio (na, aiskina, kad jus jam reikalinga, ten tas tekstas is komandiruotes ir t.t.), as tikrai nemanau, kad jis taip paprastai sutiks skirtis, kad tyledamas pakels skirybas, susikraus daiktus ir gyvensit jus pati sau. Man rodos cia dar tos aistros uzhvirs - grasins, maldaus, prisiekines. nes, kaip suprantu, toji jo meiluze nei nesiruosia skirtis su savoju del jusishkio. O jusishkiam dabar viskas gerai, jus - ji, baltiniai svarus, pamaitintas, pabuciuotas. Tad, jei imates skirybu kelio - bukite pasiruosiusi karui.
O jei ruosites i kelione - vaziuokit patylom. Nesakykit vyrui, tik vaikui, kad nesijaudintu. ir tegul vaikas pasakys vyrui. Na, cia toks momentas butu, per kur parodytumete jam, kad mokate pati susitvarkyti, kad jo nuolatine prezencija nelabai jau ir reikalinga..
As bent jau taip padaryciau.

gal numeriu suklydo?
Papildyta:

Bet jei vyras laiko Jus ant trumpo pavadelio (na, aiskina, kad jus jam reikalinga, ten tas tekstas is komandiruotes ir t.t.), as tikrai nemanau, kad jis taip paprastai sutiks skirtis, kad tyledamas pakels skirybas, susikraus daiktus ir gyvensit jus pati sau. Man rodos cia dar tos aistros uzhvirs - grasins, maldaus, prisiekines. nes, kaip suprantu, toji jo meiluze nei nesiruosia skirtis su savoju del jusishkio. O jusishkiam dabar viskas gerai, jus - ji, baltiniai svarus, pamaitintas, pabuciuotas. Tad, jei imates skirybu kelio - bukite pasiruosiusi karui.
O jei ruosites i kelione - vaziuokit patylom. Nesakykit vyrui, tik vaikui, kad nesijaudintu. ir tegul vaikas pasakys vyrui. Na, cia toks momentas butu, per kur parodytumete jam, kad mokate pati susitvarkyti, kad jo nuolatine prezencija nelabai jau ir reikalinga..
As bent jau taip padaryciau.
[/quote]

Ne, numeriu tikrai nesuklydo.
O kas dėl skyrybų, tai labai tiksliai viską įvardinot. Jis visiskai jų nenori, o tuo labiau nesiruošia su bendradarbe-meiluže gyvent. Jam labai patinka taip kaip yra. O mano pajamos nėra tokios, kad būčiau laisva ir nepriklausoma, galėčiau kelis kartus važiuot į keliones. (buvau jau vasarą). Ir dėl to nėra lengva išsisikirt. Aš niekada negyvenau pertekliuje, bet iš savo atlyginimo, tai reiktų labai galvot ką darai. Bet tas dar pakeliama, bet vaikų jau neišlaikysiu, esminis dalykas - neišleisiu į mokslą. Šiaip jau neabejoju, kad tėvas jiems padėtų. Na dalintis irgi yra ką. Na šių laikų mąstais, tai "turtai" juokingi. Bet vis tik namas. O jei padalins per pus, nepriversi parduoti.

Jis, gi, nekalba apie skyrybas.
Suimk save i rankas ir palepink save. Susidaryk plana. Tiesiog pasikeisk. Pakeisk isvaizda, garderoba, iskelk galva, pamirsk puodus, bliudus. Vaikai, kaip supratau jau nemazi, todel atrask dabar ta laika sau. Pasistenk vyro visai nekabinti, neskambinti jam, nesidometi jo reikalais, gyvenk savo gyvenima, papramogauk su draugemis, tiesiog pasivaiksciok dazniau viena po miesta, ismok geretis gamta, architektura. Tau, tiesiog, reikia pamilti save, tapti idomia patciai sau. Tada ir krizes netokios baisios ir tikrai jas galima isgyventi, o daznai gyvenimelis po dideliu kanciu ir nerviniu stresu padovanoja maloniu staigmenu

Taip visa tai tiesa, bet per visa šitą prasiveržia na tokia neviltis, liūdesys, kad to kas tau buvo svarbu-tradicinė šeima, pasitikėjimas, jau niekada nebebus

Suprantu, kad tau dabar ir sunku, ir skaudu, bet reikia viska realiai pradeti virskinti, nes kitaip jau nebus. Nevilti ir liudesi tu turi pati sau issigydyti, niekas kitas nepadarys to. Ir manau, kad pats laikas pradeti stumdyti liudnas mintis lauk. Kiekvienas pats savo gyvenimo kalvis ir prievarta nebusi mylimas. Tiesiog, ispandziusi savo visapusisko pasikeitimo varianta, dar gali sulaukti ir savo vyro susizavejimo. Vyrams nepatinka niurzgales, gailesti keliancios ir pastoviai nelaimingos, nors jie mus tokias patys ir padaro. Bet mes turime persilauzti per tai suprasti, kad tai jie cia silpnoji lytis. Kada tavo akys suzibes savim pasitikejimo ugnele, patikek, tavo vyrelis to ir nepraleis pro akis. Pabandyk.

Jutata kalba teisingai - savigaila čia nepadės. Geriau savigailą pakeisti į savimeilę O diedas...ką diedas...išsilakstys ir ant senatvės apsės, bo kur jam daugiau dėtis. Per tą laiką, kol anas zylioja, tu gali arba save suėsti iš to "gražaus šeimyninio gyvenimo" neturėjimo, arba pražysti iš "savo gero laiko" turėjimo. Kad ir kaip būtų sunku, būna gyvenime momentų, kai sentimentus reikia suvynioti į skepetą, padėti į dėželę ir paslėpti giliai giliai spintoje. Viskam gyvenime reikia pastangų, jei nori gyventi gerai. Tačiau vien pastangų negana, dar reikia žinoti kryptį, kurioje verta dėti didžiausias pastangas. O, kaip žinia, labiausiai apsimoka gyvenime investuoti į save

Bet kaip suprantu, jus dirbate buhaltere. bet juk tai super! Mano visos drauges ir pazistamos buhalteres, pagal ishsilavinima as pati buhaltere. tad, finansai - nemanau, jums butu kliutis - yra galimybe chalturkiu, vyr.finansininkems moka virsh 3000 (klaipedoj), jei nors minimaliai mokat anglu - dar daugiau sansu uzhsidirbti daugiau. tad cia - tik jusu asmeninio laiko planavimas, jusu profesija yra nuolat reikalinga, vertinama ir gerai apmokoma. nevarykin ant finansu, o uzhsiimkit papildomo uzhdarbio paieshkom. Ten 100 ( jei II), ten 500 (jei UAB su 3 zmonem ir 2 saskaitos per menesi), ir susikrausit sau sumele.
O jei del skirybu cia tik zodziai - tai manipuliuokit, ryzhkites flirtui bent jau. eikit su buhalterem pabuti kokioj kavinej... man atrodo, jum demesio truksta, o kaip pasekme - saves nevertinat.. laikas pradeti maivytis ir manipuliiuoti (savo nuosavu vyru).

Jei būčiau žinojus kaip palengvės čia išsiliejus, tai senai būčiau tą padarius. Taip net tvirčiau jaučiuosi nuo jūsų visų minčių. Ir stengsiuosi nebeužsiimti savigrauža, nes tikrai daug laiko tam skyriau. Tiesiog buvau netekus jėgų, atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, sunku tiesiog buvo bet kuo užsiimti.

Minejote, kad sugriuvo jusu poziuris i tradicines vertybes - labai puiku, dabar galite matyti ir priimti netradicines mintis. Juk tai gerai, lauzhate savo pacios stereotipus, keichiate pasauleziura, viskas nuostabu.. Sekmes Jums.

Jei mano profesija būtų buhalterė, tai dėl finansų neimčiau į galvą, tikrai galima "chalturkių" susirast, kaip jau šioje temoje minėta. Mano draugė nuo tokių "chalturkių" neatsimuša
O jei mano vyras būtų toks kaip temos autorės, tai pati paduočiau skyryboms, jo net neklausčiau ir nebandyčiau tokių santykių lipdyt. Šiaip ar taip galima juk gyvent kartu ir oficialiai išsiskyrus. Ir tegul ima jis pusę namo, kam tas namas ne juk jame laimė. Netgi pasidalinus namą per pusę jausčiausi dar laimingesnė, nes už pusę namo nusipirkčiau savo namus, kuriuose būčiau laiminga ir neįsileisčiau vyro kuris su kitom mane išdavinėja. vaikai Jūsų jau didelį, viska supranta, man prieš vaikus būtų gėda su tokiu vyru prie vieno stalo sėst, ar net į lova vieną gult.
O jei eina, tai ir eis, ne pas ta tai pas kita. Ir visad prisiekinės kad tu mano vienintelė, kad anoji man tik pasilinksminimas ir pan. Čia jau išbandyti dalykai.

man tai atrodo, kad mes pačios moterys norėdamos išsaugot kažka ir bijodamos to jog nepragyvensim vienos, be to vyro, tiems vyrams ir suteikiam tokią laisvę t.y. vaikščiot pas kitas. Suprantu pas mus vyrų mažuma, tai ir saugojam juos. Bet man atrodo per mūsų pačių tokį elgesį, jie ir jaučiasi ereliais ir susiranda dar kitas. Kol jie jaus jog galima išdavus vėl sugrįžti, tol taip ir darys.....