jau po keleto savaičių žinojau, kad turiu savyje naują gyvybę. Dar po kelių savaičių prasidėjo rytiniai pykinimai, galvos svaigimas. Kaip aš tuo džiaugiausi... vis kartojau vyrui "tečiau, prisidirbai" o jis vis negalėjo patikėti ...Pagaliau prisiruošiau nusipirkti testą, vos išlaukiau ryto, kad jį atlikti. Atsikėliau 5 val, ir tiesiai į wc, taip sakant prie reikalo - skaitau - laukti 3 minutes, oi galvojau, kaip prailgs tos 3 min, o nereikėjo net 5 sekundžių, iš kart atsirado antra juostelė
su visu testu pas vyrą - ŽIŪRĖK, O TU NETIKĖJAI Prasidėjo laukimas... pykinimai jau taip nedžiugino, sunkiausia būdavo darbe. Dirbu su klientais, tai kartais tik klientas pro duris ir aš į kibirą... tai tęsėsi iki 3 mėnesio, nukrito svorio, kvapai erzino, maisto gaminti iš vis negalėjau. žodžiu, buvau eilinė nėštukė
Kai pilvukas suapvalėjo, pykinimai baigėsi, jaučiausi tiesiog nuostabiai
Mano žmogučio judesiukai jaudino iki ašarų 
geresnio jausmo ir būti negali. 18 savaitę sužinojau, kad po širdim nešioju mažą berniuką nors širdyje labiau norėjau mergytės, bet kai tik sužinojau apie sūnelį, negalėjau atsidžiaugti Bėgo mėnesiai... 4... 5... 6... artėjo dekretinės, bet aš, kaip tikra karjeristė tvirtai nusprendžiau dirbti bent jau iki 8 mėnesių, ką gi aš galiu veikti 2 mėnesius namie
Nerimą kėlė vis susitraukinėjanti gimda, per dieną 5-10 kartų ir gana skausmingai... ginekologė juokėsi, kad aš prisigalvoju, čia atseit taip turi būti...gimda ruošiasi gimdymui...na, turi būti, tai turi būti, vaikštau toliau...nekreipiu dėmesio...kaip vėliau paaiškėjo, visai be reikalo
29 savaitė...vakare pastebiu rausvas išskyras, baisiai išsigąstu, bet nuraminu save, kad viskas gerai, čia tik šiaip kažkas
važiuojam į priėmimo skyrių, dėl viso pikto...diagnozė - prasidėjęs priešlaikinis gimdymas, kaklelis išsilyginęs, 1 cm atsidarymasSustingstu vietoj, ašaros pradeda kauptis gerklėj... paklauso toniukus, viskas gerai...išsiunčia skubiai į Kauno klinikas..."VAŽIUOKIT, SUSTABDYS..."
Tylėdami važiuojam į klinikas, nerimas drasko širdį, tos pačios ašaros vis dar spaudžia gerklę... klinikose vėl klauso tonus...mato, kad sąrėmiai dažni ir stiprūs, jau buvo kas keletą minučių, sesutė nieko nesakius, greit iškviečia budinčią gydytoją (buvo jau vidurnaktis)...ji paskiria tablečių, nuimančių spazmus, per sekančią valandą galvojau pagimdysiu - jau skausmai rietė nejuokais, bet padėjo - nustojo spazmuoti gimda, ramiai išmiegojau iki ryto...kas 4 valandas dar po tabletytę...
Kitą dieną vėl prasidėjo stiprūs skausmai, dar dabar girdžiu gydytojos žodžius: "per artimiausias 12 valandų jum negalima pagimdyti, nes dar nesubrandinti vaisiaus plaučiai"... kaip tai neturiu pagimdyti? aš net nesiruošiu gimdyti... aš čia ne gimdyti atvažiavau... ir net nesiruošiu gimdyti artimiausius 2 mėnesius
Taip pragulėjau savaitę, gavau dekretą ir išvažiavau namo su 2 cm ilgio kakleliu ir 50 proc tikimybe išnešioti iki galo, bet ta tikimybė man tokia didelė atrodė...
Grįžau namo, viskas, jokių darbų, jokių lakstymų, sėdėsiu kaip su kiaušiniu, nebereikia man jokių karjerų...
Sekantį vakarą praleidom ramiai, pažiūrėjom televozorių, atsigėrėm arbatos ir atsigulėm miegoti. Pagulėjau gal 3 minutes, ir pajutau stiprų skausmingą spyrį, o su juo stiprų šliūkštelėjimą
VANDENYS NUBĖGO!!! surėkiau, pašokau, į wc ir į ašaras 
ten dar keli šliūkšlėjimai, ir ašaros jau su isterija...O mintyse: dar ne laikas...dar negalima...aš dar nepasiruošus...negerai...negerai...
Vyras greit paskambino tėvam, o pats išlėkė mašinos, atlėkė anyta, padėjo apsirengti, apramino šiek tiek...
Lekiam atgal į klinikas...kad tik mažiukui viskas gerai...kad tik viskas gerai...vis užeina isterijos priepoliai, ašaroju pasikūkčiodama...be galo baisu, žudanti nežinia...mintyse skaičiuoju kiek nėštumo savaičių...vos 30...
Atvažiavus sarėmiai jau kas 2 minutes, vandenys vis dar bėga pliūpsniais...klausia, ar turiu savo rūbus - kokius dar rūbus???!!! aš bet nesiruošiau gimdyti
Tiesiai į gimdyklą - gydytojo verdiktas - 4 cm. Kai skaitydavau kitų mamų gimdymo istorijas, tai vis galvodavau, kaip ilgai reiks laukti, kol gimda atsidarys iki 10 cm...o dabar - meldžiausi, kad tik neatsidarinėtų...gavau vėl tų stebuklingų tabletyčių...gal dar išlaikysim kokią savaitę...po valandos jau 8 cm...
nepadeda tabletytės...gimdysim...Čia buvo paskutinis lašas - tik tada supratau, kad tikrai teks gimdyti ir niekur jau nepasidėsi, o mintyse vis - kad tik mažiukui viskas gerai...kad tik viskas gerai...
Gimdom...stumk...palauk, prakvėpuok...stumk...dar kartą...vyras šalia, bando man padėti, o aš net atsimerkti bijau, nenoriu nieko matyti - daktarų, chalatų...tik klausau, ką man sako, bet atsimerkti nenoriu ...
Stumk...palauk...stumk...
Ir staiga įlekia kažkokia boba, sako ko jūsų čia tiek daug (akušerių, neonatologų)? ko taip ilgai gimdot? parodykit kas čia yra...ir sukišo savo rankas, galvojau perplėš mane pusiau, atseit pamasažavo
nenormali kažkokia, dar labiau susinervinau, bet tolerancija mane nugalėjo, nors jau buvau paruošusi jai gražių žodelių... 
O tada suveikė tabletytės...sarėmiai pradėjo silpnėti... gimdymo veikla stojo... teko skubiai stumti man pačiai iš visų jėgų, nes organizmas atsisakė man padėti
Stumk...stumk...dar...daaaar, visi aplink rėkė...stumk, pasistenk...o man jėgų vis mažėja...
Dar vienas stuuuumk, ir pamačiau savo mažiuko galvytę, tokią mažulytę...
o nežmoniškas tempimas dubenyje galvojau mane pribaigs...Stuuumk...daaaar...daaar...
Buvau pasiruošus ir dar stumti vieną kartelį, bet prasimerkiau - o Dieve, mano mažylis jau ant akušerės rankų, toks mažutis, susirietęs, baltai melsvas
Ir vėl prisimenu gimdymo istorijas...kaip padeda vaikelį ant krūtinės...deja... per kelias sekundes nukerpa virkštelę ir atiduoda mano vaikutį neonatologams...tie dar vietoj atsiurbia plautukus, pasigirsta silpnas balselis...kiek džiaugsmo buvo mažo širdy- jis parodė balselį...vos girdimą, bet parodė! Nusiunčiu vyrą pasižiūrėti, ką daro mūsų mažyliui, o jį greitai supakuoja į inkubatorių ir pro duris... o aš guliu ir nieko nematau... ir nieko nežinau... siunčiu vyrą paskui vaiką - SUŽINOK VISKĄ! o aš guliu su nerimu širdy...gydytojas ruošiasi mane siūti, negi plyšau??? taip, ir dar kaip, ir net gimdos kaklelis plyšo, o aš net nepajaučiau...
Grįžta vyras - 1976 gr, kiek daug! labai daug! džiaugiasi mūsų širdys, o neonatologai nieko nesako, tik "kol kas nieko blogo"...o tokie žodžiai mum buvo labai gerai
Reikia siūti...o skausmas... jau geriau dar vieną pagimdyčiau, bet jei jau tiek iškentėjau - niekur nebesidėsi...dar porą valandų pagulėjau gimdykloj, pailsėjau, o tada į vežimėlį ir pas vaiką į reanimaciją ...
Dieve koks mažiukas... gumulas gerklėj...bet susivaldau, negaliu verkti prie vaiko, jis viską jaučia...jis viską žino...mintyse tik paprašau, kad jis būtų stipresnis už mus visus...nes mes per silpni tokiem išbandymam, o jis turi būti stipresnis už mus visus...
Taip mano planuotas liepinukas tapo gegužiuku...
Prasidėjo mūsų gyvenimas ligoninėj...inkubatorius...aparatai...kateteriai...vamzdeliai...laideliai...mamos širdį plėšantis pamiršimas kvėpuoti...12 parų po lempa dėl geltos...gimdymo metu išsiliejęs kraujukas į smegenytes...širdies ūžesiukas...žemas raumenų tonusas...nemokėjimas ryti...pienuko zondavimas tiesiai į skranduką...po kelių savaičių mokinimasis gerti iš soskytės...auginomės savo sūnelį vietoj to, kad būčiau dar pasinešiojus savyje...
Buvo sunku...labai sunku...nieks nežino, kaip man buvo sunku...ir nesužinos...nes turėjau būti stipri dėl savo vaiko...nieks nematė ir nežinojo mano jausmų, tik vyras labai labai padėjo, be galo esu jam už tai dėkinga...nors daug žmonių norėjo padėti, paguosti, bet aš atsisakiau, nenorėja, kad lankytų, mes tryse turėjom pereiti per gyvenimo siųstą išbandymą, ir mums pavyko, dabar turim nuostabų sūnelį
dėkojam Dievui, gyvenimui, kad jo iš mūsų neatėmė Taip pat didelis AČIŪ KMUK gydytojams ir sesutėms
Noriu palinkėti visom neišnešiotukų mamytėm stiprybės
O čia fotoreportažas, kaip mes atrodėm pirmom gyvenimo dienom ir kaip atrodom dabar:
