labai reikia psichologės patarimo.
šeimoje yra du vaikai - vyresnysis 3 metų ir jauensnis 1,3m.
Vyresnysis myli visus artimuosius, išskyrus mamą, t.y mane. tėvą, senelius, pusseseres pasitinka su didžiausiu džiaugsmu, ir sunkiai paleidžia. Aš - nulio vietoj. jokių emocijų- atėjus apsiimti iš darželio, net nešypteli, pasidomi ar atnešiau saldanį, grybuką. jei ne - ištaiso isteriją. niekada nepribėgs , neapkabins, neprisiglaus. o močiutės, senelio, tėvo nepalaeidžia,glaustosi ir t.t. atrodytų tėvo turėtų bijoti, privengti, nes griežtas, ir diržu pagrasina.
ir einu su juo visur kiek laikas ir jėgos leidžia, prieš miegą knygutes paskaitom, kol nėjo į darželį (o pradėjo nuo šio rugsėjo eiti) ir paažesiti stengvausi - sakau stengdavausi, nes su dviem ir visais darbais sunkoka būdavo b epadejėjų apsisukti (vyras dirba nuo ryto iki vakaro).
Močiutė jam didžiausias autoritetas ir meilė, panašiai ir senelis. jų akivaizdoj vaikui tampu nieko - ignoruoja prašymus ar draudimus, atšaudamas kad nemyli manęs , o klausys tik močiutės ar senelio, neduoda man rankos, o pats prašo močiutės - duok ranką.. buvo momentas, kad aplamai varė mane šalin, sakydamas kad gyvens tik su tėveliu ir močiute (tada tai sutapo su tuo, kad 2 svaites gulėjau su mažiuku ligoninėj). ir dabar dar kartais taip pasako, liepia išeiti.
Uošvienė patenkinta - jam girdint patvirtina kad jis manęs nemyli, o aš bloga motina. nežinau, atrodo, juk niekuo neišsiskiriu, myliu savo vaiką, stengiuosi ddėl jo, darau viską kas ir kiek įmanoma, bet...net jei su juo einam jam pirkti knygutės ar ko pan., nuprikus pareiškia kad pirko ne mama. o močiutė ar senelis. Gimtadieniui gavo trasą su valdomom lenktyninėm mašinėlėm, tai net neprileido manęs, varė šalin, sakė kad žais tik su tėveliu ir pusseserėm.
paguodos pas mane neprašo - bet aš juk jo neatstumdavau. Buvo momentas, kai ilgai ilgai sirgo mažiukas, ištisai būdavo man ant rankų, o jis vis daugiau šalia, su knygute ar žaislu laukdavo. bet aš viena kitaip nesugebėjau persiplėšti. Gal tai buvo priežastis? kaltinu save, tokia situacija labai slegia. ir atrodo, kad situacija taip labai negerėja - aš jam visada liksiu kažkuo , esančiu šalia. nes netgi savo mėgstamus saldumynus ar kokius kitus gardėsius, žaisliukus, neša dovanoja, palieka močiutei. Tiesiog aš vaikui nereikalinga.
dėkoju iš anksto už atsakymą
nu idomi situacija
pavydukiauja maziukas ir atstumtas jaucoasi, kersyja jum manau
o ta mociute tikra bjaurybe kad taip sako
nu tragedija kazkokia, man depresija butu jai taip vaiaks pradetu sakyti, gi jau kaip ir didelis pakankamai
sakyciau reik ribot mociutes itaka, su vyru pakalbet
pavydukiauja maziukas ir atstumtas jaucoasi, kersyja jum manau
o ta mociute tikra bjaurybe kad taip sako
nu tragedija kazkokia, man depresija butu jai taip vaiaks pradetu sakyti, gi jau kaip ir didelis pakankamai
sakyciau reik ribot mociutes itaka, su vyru pakalbet
Sveika, Jus jau pati atsakete i savo klausyma.. kai gime maziukas, jusu vyresnysis vaikutis neteko sosto ir demesio. Tai susikloste, kad mazylis sirgo, o didziajam napakako demesio, dabar jis ant Jusu labai pyksta, kad negalejo prisibelsti prie Jusu. Normalu, kad jaiciates kalta, reiketu kaip nors padeti istaisyti, rasti priejima prie sunaus ne per materialines gerybes, o per jausmus, kad jis galetu Jums savo pykti aktyviai isreiksti, o ne pasyviai. Galetumet isvaziuoti dviese ir pabandyti issiaiskinti, duoti jam suvokti, kad Jus ji vis dar mylite ir mylejote visada ( jam atrodo, kad nebemylite). Tuo paciu turetu buti pavydas ir ant brolio. Bet cia jau kita tema.
linkiu sekmes
linkiu sekmes
turiu panašios patirties, kai po mažės gimimo sūnus net sakydavo kad jis neturi mamos - mamą turi sesę, o jis turi tėtį... Labai padėjo vienas dalykas, kurį galiu rekomenduoti. Tik tai turi padaryti kitas žmogus - galbūt tėtis arba močiutė. Tiesiog mano vyras rodė sūnui nuotraukas kur jis dar lėliukas ir kur jis nuolatos mano glėbyje, bučiuojamas, maitinamas. Netgi kelios nuotraukos kur jis miega kniubščias man ant krūtinės. Ir vis pasakojo, kad kai jis buvo lėliukas, toks kaip dabar sesė, tai mama jį labai prižiūrėjo, nes jis nemokėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, skaudėdavo pilvuką ir mama tada visą naktį nemiegodavo ir jį supdavo. bet dabar jis jau didelis ir mama jį myli kitaip - vardino daugybė dalykų ką aš dėl jo darau dabar, nors yra ir kitas lėliukas, kuris dabar nemoka nieko pasakyti ir jam irgi kartais skauda pilvuką ir tik mama gali padėti. po keletos albumų (jau padarytų nuotraukų ir kompiuterinio varianto) sūnelis visai kitaip pradėjo į viską žiūrėti. labai svarbu vaikui parodyti tą laikotarpį kurio jisai neatsimena, tada jis geriau viską suprantą ir pyktis praeina.
Linkiu sekmės, gal mano patarimas padės
Linkiu sekmės, gal mano patarimas padės
O as pasakysiu is savo patirties - savo seimoje esu vyresnioji dukra (beje, besilaukianti pirmagimio) ir turiu 10 metu jaunesne seseri. Abi mes jau suaugusios, o joks ypatingas kraujo rysys tarp musu iki siol neatsirado. Mano vaikyste baigesi sulaukus desimties, nes gimus seseriai tik ir girdejau: "tu jau didele". Seseri, zinoma,myliu, bet daugiau protu, o ne sirdimi. Lygiai taip pat ir savo mama...Baisu taip rasyti, bet rysys su mama turbut nutruko net nespejes uzsimegzti. Uzaugau stiprus, tvirta nuomone turintis, savimi pasitikintis zmogus, nes visada zinojau, kad esu tik pati uz save. Mamai niekada nesiguodziau ir mergaitisku paslapciu nepasakojau. Po vidurines isvykau mokytis uz 100 km nuo namu, o po universiteto studiju nuolatine gyvenamaja vieta pasirinkau net 300 km nuo namu nutolusi taska...Griztu tik Kaledoms arba Velykoms. Nepaisant to, kad savo mama labai myliu ir esu uz daug ka jai dekinga (pirmiausia uz Gyvenima), niekada nelaikiau jos savo drauge, tarp musu visada buvo atstumas (mano iniciatyva). Ko noreti is trimecio pyplio, jei net desimties metu vaikui kito atsiradimas seimoje tampa didziule psichologine trauma. Kadangi pati laukiuosi vaikelio ir ateityje planuoju dar bent viena tureti, is tikruju net pati bijau, kad mano seimoje nepasikartotu tokia situacija. Aisku, jusu mazylis ta baisuji piktuma ir nemeile su laiku isaugs, bet tik nuo jusu priklausys, ar santykiai taps silti jam suaugus.
QUOTE(Paulita @ 2007 09 28, 14:34)
O as pasakysiu is savo patirties - savo seimoje esu vyresnioji dukra (beje, besilaukianti pirmagimio) ir turiu 10 metu jaunesne seseri. Abi mes jau suaugusios, o joks ypatingas kraujo rysys tarp musu iki siol neatsirado. Mano vaikyste baigesi sulaukus desimties, nes gimus seseriai tik ir girdejau: "tu jau didele". Seseri, zinoma,myliu, bet daugiau protu, o ne sirdimi. Lygiai taip pat ir savo mama...Baisu taip rasyti, bet rysys su mama turbut nutruko net nespejes uzsimegzti. Uzaugau stiprus, tvirta nuomone turintis, savimi pasitikintis zmogus, nes visada zinojau, kad esu tik pati uz save. Mamai niekada nesiguodziau ir mergaitisku paslapciu nepasakojau. Po vidurines isvykau mokytis uz 100 km nuo namu, o po universiteto studiju nuolatine gyvenamaja vieta pasirinkau net 300 km nuo namu nutolusi taska...Griztu tik Kaledoms arba Velykoms. Nepaisant to, kad savo mama labai myliu ir esu uz daug ka jai dekinga (pirmiausia uz Gyvenima), niekada nelaikiau jos savo drauge, tarp musu visada buvo atstumas (mano iniciatyva). Ko noreti is trimecio pyplio, jei net desimties metu vaikui kito atsiradimas seimoje tampa didziule psichologine trauma. Kadangi pati laukiuosi vaikelio ir ateityje planuoju dar bent viena tureti, is tikruju net pati bijau, kad mano seimoje nepasikartotu tokia situacija. Aisku, jusu mazylis ta baisuji piktuma ir nemeile su laiku isaugs, bet tik nuo jusu priklausys, ar santykiai taps silti jam suaugus.
trijų metų vaikas greičiau prisitaiko prie antro vaiko gimimo. Netekti pirmagimio sosto po dešimties metų - daug didesnė trauma. Pati esu pagrandukė ir žinau kad mano broliai vyresni už mane 10 ir 11 metų niekada nerado ryšio su manimi. Bet dėl to jie nelaiko nuoskaudų mamai, ką panašu kad turite jūs.
kažkaip liūdna pasidarė po tokios istorijos, net baisoka - juk pati auginu dvynukus ir pavydas tarp mūsų neužgęsta: aš paviduliauja, kai jie tarpusavy juokauja, o kai juokaujame aš ir vienas iš jų, paviduliauja kitas.. tuo pačiu labai mylime vienas kitą tryse. aš Jums patarčiau stengtis būti vienodai su abiem vaikais, be to labai svarbu, kai vaikai ir jų mamos turi savų žaismingų paslapčių - tai labai suartina, sprendžiu iš savo santykių su vaikais. nors manieji neseniai pradejo plepet, bet jau vienas kitam pakugždam: "o atsimeni, kaip..", "kaip buvo linksma, ane" ir pan..
skaitau ir atrodo apie mane cia rasot, pas mane taip pat, tik mano sunus jau senai su manim taip elgiasi, tik nesenai atsirado pas mus brolis, bet jis nepasikeite, jam autoritetas vyro tevai ir vyras, o as taip pat nulio vietoj, jis daug laiko pas diedukus buna, nenori namo, o as per prievarta jo negaliu paiimt 
Jauciuosi prastai, kad sitaip yra ir kad mano sunus, kuri as isnesiojau ir taip sunkiai pagimdziau, mane atstumia. Materialistas nuo mazu dienu, renkasi ten kur geriau, senelaii be proto lepina ir manau dideli poveiki turejo tie jo lepinimai.Laukiu kada jis pasikeis ir kada supras, kad mama reikia gerbti ir myleti.
Jauciuosi prastai, kad sitaip yra ir kad mano sunus, kuri as isnesiojau ir taip sunkiai pagimdziau, mane atstumia. Materialistas nuo mazu dienu, renkasi ten kur geriau, senelaii be proto lepina ir manau dideli poveiki turejo tie jo lepinimai.Laukiu kada jis pasikeis ir kada supras, kad mama reikia gerbti ir myleti.
visi vaikai renkasi,kur geriau 
kur daugiau galima ant galvos užlipt ir pan. Visi be išimties 
Šiaip dviejų žmonių vienodai mylėti neįmanoma,na,todėl Jentės sūnus labiau myli tėtį...Beje,mano mama turi 3 seseris,ir jos visos kažkaip labiau prie tėvo linko,mama (liko jauniausia,kai mirė už ją mažesnė 2jų metukų sesuo)-prie mamos.
Na,o šiaip tai daugelyje šeimų matau,kaip vaikai labiau glaudžiasi,rūpinasi ir myli vieną iš tėvų. Kažkaip taip..
O ir tėvai nemyli savo vaikų vienodai
kur daugiau galima ant galvos užlipt ir pan. Visi be išimties Šiaip dviejų žmonių vienodai mylėti neįmanoma,na,todėl Jentės sūnus labiau myli tėtį...Beje,mano mama turi 3 seseris,ir jos visos kažkaip labiau prie tėvo linko,mama (liko jauniausia,kai mirė už ją mažesnė 2jų metukų sesuo)-prie mamos.
Na,o šiaip tai daugelyje šeimų matau,kaip vaikai labiau glaudžiasi,rūpinasi ir myli vieną iš tėvų. Kažkaip taip..
O ir tėvai nemyli savo vaikų vienodai
Prieš 5 m sukurta temutė... Tikiuosi pasitaisė santykiai temos autorės su sūneliu. O šiaip būčiau patarus nueiti pas psichologą. Pas mus su trimete buvo mažesnės problemėlės, bet nuėjom - taip daug ramiau, kad bėda neįsisenės, bus lengviau išspręsti.
Asmeninė konsultacija turi nepralenkiamą privalumą - daugiau informacijos galite suteikti, o ir psichologas paklausia, jei jam trūksta kokios informacijos. Nes bėda gali būti kokiose nors plonybėse, kurių šiaip pati nepastebėsite ir nepaminėsite.
Vilniuje ir Kaune nemažai poliklinikų turi psichologus, kurių konsultacijos prisirašius nemokamos. Jei nepadėtų, tada aš asmeniškai eičiau į pozityvų auklėjimą ir prieraišią tėvystę propaguojančias įstaigas (Vilniuje pozityvitevyste.lt, Kaune saugus-vaikas.lt).
Valio, pasižiūrėjau, kad jau yra nemažai miestelių, kur galima rasti pozityvų auklėjimą propaguojančius ir treniruojančius psichologus: http://www.pozityvit...istai-lietuvoje
Asmeninė konsultacija turi nepralenkiamą privalumą - daugiau informacijos galite suteikti, o ir psichologas paklausia, jei jam trūksta kokios informacijos. Nes bėda gali būti kokiose nors plonybėse, kurių šiaip pati nepastebėsite ir nepaminėsite.
Vilniuje ir Kaune nemažai poliklinikų turi psichologus, kurių konsultacijos prisirašius nemokamos. Jei nepadėtų, tada aš asmeniškai eičiau į pozityvų auklėjimą ir prieraišią tėvystę propaguojančias įstaigas (Vilniuje pozityvitevyste.lt, Kaune saugus-vaikas.lt).
Valio, pasižiūrėjau, kad jau yra nemažai miestelių, kur galima rasti pozityvų auklėjimą propaguojančius ir treniruojančius psichologus: http://www.pozityvit...istai-lietuvoje
QUOTE(bugienis123 @ 2007 09 25, 13:55)
labai reikia psichologės patarimo.
šeimoje yra du vaikai - vyresnysis 3 metų ir jauensnis 1,3m.
Vyresnysis myli visus artimuosius, išskyrus mamą, t.y mane. tėvą, senelius, pusseseres pasitinka su didžiausiu džiaugsmu, ir sunkiai paleidžia. Aš - nulio vietoj. jokių emocijų- atėjus apsiimti iš darželio, net nešypteli, pasidomi ar atnešiau saldanį, grybuką. jei ne - ištaiso isteriją. niekada nepribėgs , neapkabins, neprisiglaus. o močiutės, senelio, tėvo nepalaeidžia,glaustosi ir t.t. atrodytų tėvo turėtų bijoti, privengti, nes griežtas, ir diržu pagrasina.
ir einu su juo visur kiek laikas ir jėgos leidžia, prieš miegą knygutes paskaitom, kol nėjo į darželį (o pradėjo nuo šio rugsėjo eiti) ir paažesiti stengvausi - sakau stengdavausi, nes su dviem ir visais darbais sunkoka būdavo b epadejėjų apsisukti (vyras dirba nuo ryto iki vakaro).
Močiutė jam didžiausias autoritetas ir meilė, panašiai ir senelis. jų akivaizdoj vaikui tampu nieko - ignoruoja prašymus ar draudimus, atšaudamas kad nemyli manęs , o klausys tik močiutės ar senelio, neduoda man rankos, o pats prašo močiutės - duok ranką.. buvo momentas, kad aplamai varė mane šalin, sakydamas kad gyvens tik su tėveliu ir močiute (tada tai sutapo su tuo, kad 2 svaites gulėjau su mažiuku ligoninėj). ir dabar dar kartais taip pasako, liepia išeiti.
Uošvienė patenkinta - jam girdint patvirtina kad jis manęs nemyli, o aš bloga motina. nežinau, atrodo, juk niekuo neišsiskiriu, myliu savo vaiką, stengiuosi ddėl jo, darau viską kas ir kiek įmanoma, bet...net jei su juo einam jam pirkti knygutės ar ko pan., nuprikus pareiškia kad pirko ne mama. o močiutė ar senelis. Gimtadieniui gavo trasą su valdomom lenktyninėm mašinėlėm, tai net neprileido manęs, varė šalin, sakė kad žais tik su tėveliu ir pusseserėm.
paguodos pas mane neprašo - bet aš juk jo neatstumdavau. Buvo momentas, kai ilgai ilgai sirgo mažiukas, ištisai būdavo man ant rankų, o jis vis daugiau šalia, su knygute ar žaislu laukdavo. bet aš viena kitaip nesugebėjau persiplėšti. Gal tai buvo priežastis? kaltinu save, tokia situacija labai slegia. ir atrodo, kad situacija taip labai negerėja - aš jam visada liksiu kažkuo , esančiu šalia. nes netgi savo mėgstamus saldumynus ar kokius kitus gardėsius, žaisliukus, neša dovanoja, palieka močiutei. Tiesiog aš vaikui nereikalinga.
dėkoju iš anksto už atsakymą
šeimoje yra du vaikai - vyresnysis 3 metų ir jauensnis 1,3m.
Vyresnysis myli visus artimuosius, išskyrus mamą, t.y mane. tėvą, senelius, pusseseres pasitinka su didžiausiu džiaugsmu, ir sunkiai paleidžia. Aš - nulio vietoj. jokių emocijų- atėjus apsiimti iš darželio, net nešypteli, pasidomi ar atnešiau saldanį, grybuką. jei ne - ištaiso isteriją. niekada nepribėgs , neapkabins, neprisiglaus. o močiutės, senelio, tėvo nepalaeidžia,glaustosi ir t.t. atrodytų tėvo turėtų bijoti, privengti, nes griežtas, ir diržu pagrasina.
ir einu su juo visur kiek laikas ir jėgos leidžia, prieš miegą knygutes paskaitom, kol nėjo į darželį (o pradėjo nuo šio rugsėjo eiti) ir paažesiti stengvausi - sakau stengdavausi, nes su dviem ir visais darbais sunkoka būdavo b epadejėjų apsisukti (vyras dirba nuo ryto iki vakaro).
Močiutė jam didžiausias autoritetas ir meilė, panašiai ir senelis. jų akivaizdoj vaikui tampu nieko - ignoruoja prašymus ar draudimus, atšaudamas kad nemyli manęs , o klausys tik močiutės ar senelio, neduoda man rankos, o pats prašo močiutės - duok ranką.. buvo momentas, kad aplamai varė mane šalin, sakydamas kad gyvens tik su tėveliu ir močiute (tada tai sutapo su tuo, kad 2 svaites gulėjau su mažiuku ligoninėj). ir dabar dar kartais taip pasako, liepia išeiti.
Uošvienė patenkinta - jam girdint patvirtina kad jis manęs nemyli, o aš bloga motina. nežinau, atrodo, juk niekuo neišsiskiriu, myliu savo vaiką, stengiuosi ddėl jo, darau viską kas ir kiek įmanoma, bet...net jei su juo einam jam pirkti knygutės ar ko pan., nuprikus pareiškia kad pirko ne mama. o močiutė ar senelis. Gimtadieniui gavo trasą su valdomom lenktyninėm mašinėlėm, tai net neprileido manęs, varė šalin, sakė kad žais tik su tėveliu ir pusseserėm.
paguodos pas mane neprašo - bet aš juk jo neatstumdavau. Buvo momentas, kai ilgai ilgai sirgo mažiukas, ištisai būdavo man ant rankų, o jis vis daugiau šalia, su knygute ar žaislu laukdavo. bet aš viena kitaip nesugebėjau persiplėšti. Gal tai buvo priežastis? kaltinu save, tokia situacija labai slegia. ir atrodo, kad situacija taip labai negerėja - aš jam visada liksiu kažkuo , esančiu šalia. nes netgi savo mėgstamus saldumynus ar kokius kitus gardėsius, žaisliukus, neša dovanoja, palieka močiutei. Tiesiog aš vaikui nereikalinga.
dėkoju iš anksto už atsakymą
ir pas mane panasiai yra, su mano tevo, vaiko seneliu. Jus esate griezta, turite taisykles, kaz ko vaikui neleidziate..juk taip? o seneliai vaiku nebaudzia? ne...tai zinoma vaikui su juo idomiau, nei su jumis.
Antra priezastis gali buti, kad jis pavydi antram jaunam vaikeliui. Nors nesu psichologe, bet taip daznai buna.
