Maitinimo nutraukimas

musu vaikiuku skirtumas tik 5 d. situacija ta pati ir nakti keliasi n-kartu praso, ir parodo kur pienukas na bet visgi turbut maitinsiu kokius dar 4 men tai tikrai

radau labia geru straipsniukų apie nujunkymą, man labia padėjo apsispręst, gal ir kam nors dar padės.

šitame strapsnyje man labai atitiko laktacijos pasibaigimo požymiai, iš ko aš pati jau buvau begalvojanti, kad reikia pamažu mažinti maitinimų skaičių ir galvoti apie palaipsnį nujunkimą...


http://supermama.lt/...nt/view/1583/2/
"Pagal kokius požymius mama gali nustatyti, kad jau atėjo natūralaus nujunkymo metas?

1. Pagal laiko terminą. Involiucija neprasideda anksčiau, kaip po 1 metų ir 3 mėnesių. Jei laktacija normali, involiucija paprastai prasideda apie 1,5 – 2,5 m., o jei žindanti moteris ir vėl pastoja, arba yra hormoninių sutrikimų, tai gali prasidėti kiek anksčiau – nuo 9 mėn. iki 1 m. 2 mėn.

2. Involiucija prasideda po to, kai organizmas pajunta fizinį nuovargį po ilgo maitinimo. Kai motina jau yra pasiruošusi nutraukti laktaciją, žindymo metu ją apima silpnumo jausmas, mieguistumas, atrodo, lyg vaikas iš jos ištraukia visus syvus. Kartais juntamas spenelių jautrumas, skausmas.

3. Padidėja kūdikio aktyvumas žįsti: tai susiję su tuo, kad vaikas paaugo, o pieno sumažėjo, todėl mažylis stengiasi stimuliuoti laktaciją ypač dažnai prisiglausdamas prie krūties. Jis tampa nepasotinamas, vieno maitinimo metu žinda iš abiejų krūtų.

4. Psichologinis nuovargis. Pernelyg dažnas ir aktyvus vaiko noras žįsti išsekina motiną tiek fiziškai, tiek psichologiškai – atsiranda noras pabėgti nuo savo mažojo besočio. Tik nepainiokite to su noru nutraukti maitinimą suėjus terminui, kurį „nustatė“ visuomenė: plačiai paplitusi nuomonė, jog nutraukti žindymą reiktų iki vaikui sukaks 1 metai, ir tai daugelį moterų priverčia pajusti „psichologinį nuovargį“ praėjus 1 m. 2 mėn. Joms ima atrodyti, kad jau herojiškai ilgai maitino kūdikį, todėl metas pailsėti! Reikėtų apsaugoti maitinančias mamas nuo panašios saviapgaulės ir pirmiausiai pamąstyti apie kūdikio sveikatą bei savijautą.
Jei visi išvardinti požymiai jums pasireiškė, vadinasi, mama ir vaikas jau pasiruošę nujunkymui."

http://www.mama.lt/i...o...&Itemid=317

kelios citatos:

Tai, kaip vaikai išgyvena nujunkymą, didele dalimi priklauso nuo mamos savijautos.

Kuo mažesnis vaikas, tuo nujunkymą jis išgyvena lengviau. Taip atsitinka todėl, kad mažesnis vaikas lengviau prisitaiko prie visko, kas kinta. Mažas vaikas dar mažai turi patirties apie pastovumą. Ši patirtis tik formuojasi. Kuo ilgiau mama maitina vaiką krūtimi, tuo įsitikinimas, kad tai yra pastovu, stipresnis. Kuo stipresnis įsitikinimas, tuo sunkiau jį pakeisti.
Juk negalime vadovautis šia, ją pavadinčiau „patogumo” taisykle. Nes tada patogiausia nė nepradėti vaiko žindyti krūtimi. Kartais skausmas mūsų gyvenime yra neišvengiama kaina, kurią turime sumokėti už tai, kad būtume laimingi.



Kai nujunkant išvežame vaiką ar pačios išvykstame, vaikas gedi ne pienuko, o mamos. Kai mama, ar vaikas grįžta, jis pratinasi prie naujos mamos, kuri šį kartą nemaitinanti. Iš šalies žiūrint, tai paprastesnis, mažiau nervų, bemiegių naktų kainuojantis būdas. Tačiau psichologiškai jis pavojingesnis. Jei vaikas dar mažas, jis iš tiesų jausis pamestas, o ši savijauta tikrai nepadės jo vystymuisi ir emociniam stabilumui. Jei jis didesnis, supras, kad mama išvyko ir grįžo. Tačiau kitokia. Vadinasi šio vaiko pasaulyje suaugusieji neprognozuojami – jie dingsta, keičiasi, kai ką praranda netikėtai.



Papildyta:
man pačiai jau buvo labai blogai, kai maitindavau - pykindavo, skaudėdavo nugarą, spenelius, mažius buvo visai nepasotinamas, girebdavo abi krūtis pakaitom, naktį vartydavomės nuo šono prie šono, o galo maitinimui nebūdavo - buvo vienas ištisinis naktinis maitinimas ir jokio normalaus miego.

vaikas dažnai serga, tikrai negerai nutraukinėt maitinimą, bet vieną dieną kai jau pamačiau, kad abiem visai blogai darosi, tiesiog nuprendžiau įvesti tam tikrą grafiką - maitinti ne dažniau nei kas 3 valandas, po kieto maisto, miego, prieš naktinį miegą ir naktį vieną kartą. ir kas bebūtų keisčiausia, suveikė iš karto! matyt jautė, kad aš nusiraminau, ir jam buvo ramu. paprašydavo dažniau, bet nukreipdavau dėmesį, nueidavom kitokio maistelio ar gėrimo pasiimti, ir tfu tfu tfu abiem pasidarė žymiai geriau. ir naktį be jokio vargo kelis kart net neprabusdamas išmiegojo, nors atrodo nieko ypatingo nedariau...

labai pailsėjau ir atsigavau.
nors vis dar būna nukrypimų nuo mūsų grafiko, kartais ir keturis kartus pažinda naktį, bet kai serga, duodu, nes žinau vaikas blogai jaučiasi, jam reikia ir kaip vaisto, ir kaip nusiraminimo. kai kada jau pavyksta vietoj papuko troškulį nuraminti mišinėliu (karvės pieno dar visai nenori matyt) ar arbatyte, pasveiksim, dar mažinsim maitinimų skaičių. kai gerai jaučiasi vaikas, visą dieną ir neprašo beveik, pasitrina pasitrina, nueinam į virtuvę kito maisto pasiimt, pavalgom, tuo ir baigiasi. stengiuosi šiaip kuo dažniau priglausti pamyluoti, kad jam artumo netruktų...

prieš tai jau buvau taip išsekusi nuo nuolatinio maitinimo būsenos, kad galvojau ilgai nebeištversiu, bet kai susitvarkėm režimą, jau nebe taip svarbu kiek laiko atpratinėsim, kad ir dar pusę metų ar metus.

Esu tikra, kad sioje temoje issakyta paciu ivairiausiu nuomoniu, patarimu ir t.t. Taipogi manau, kad niekas negali tiksliai atsakyti i klausima, kada geriausia nutraukti maitinima, pirmiausia tai priklauso nuo pacios mamos komforto ir vidinio nusiteikimo. Visgi noriu issakyti viena nuomone, kuria isgirdau is 2 specialistu- psichiatro ir vaiku psichoterapeuto (su jais teko bendrauti kitais klausimais, nuomone del maitinimo nutraukimo jie issake "isejus is kalbos"). Pasak ju, ilgas zindymas (vienas is ju nurode amziaus riba - 10 men, kitas - kai vaikas virs 1 m) paciam vaikui tampa priklausomybe, o is ju pozicijos, bet kokia priklausomybes forma jau yra psichikos sutrikimas . Be to, atkreipiau demesi i vieno is ju issakyta nuomone, kad visi tie, kurie skatina ilga zindyma ir pasisako tik uz jo visokeriopa nauda, "rupinasi" tik vaiko fizine sveikata, pamirsdami psichine sveikata (ne tik vaiko, bet ir mamos). As su tuo visiskai sutinku , nes mano atveju maitinimo nutraukimas buvo psichologine trauma ir man, ir vaikui (maitinau iki 15 men). Esu tikra (kalbu tik apie save), kad jei buciau pasiryzusi nutraukti maitinima siek tiek anksciau, tos traumos butu pavyke isvengti ar bent jau isgyventi ta laikotarpi zymiai lengviau.

gana kategoriška nuomonė
tada aš sergu psichine liga priklausomybe nuo kavos be kofeino, nes man ji skani ir aš kiekvieną dieną ją geriu...
gal mamai ir būtų lengviau nutraukt anksčiau, nes ji būtų nesužinojus, kaip tai sunku jos vaikui. anksčiau citavau straipsnį, kur man patiko frazė, kad "norint išvengti nujunkymo traumos, reiktų iš viso nepradėt maitint"...

Aš sūnų maitinau iki 17 mėn. ir irgi buvo psichologinė trauma. Man. Vaikui - abejoju, nes nujunkymas buvo palaipsninis ir jis tiesiog vieną rytą tiesiog nebeprašė krūties. Duodu galvą nukirsti, kad jei kas būtų mane įkalbėjęs nujunkyti anksčiau būčiau užsidepresavusi dar labiau, nes prie to, kad būčiau psichologiškai nepasiruošusi nujunkymui, žinočiau, kad ir vaikas tam nepasiruošęs, ir dar žinočiau, kiek vaikas naudos negavo.
Dukra baigė maitintis 14 mėn. Depresijos nebuvo. Tai pagal šią teoriją lyg ir viskas teisingai. Tačiau skirtumas tas, kad mes jau abi buvom pasiruošusios baigti maitintis. Dukra pirmiau, o po poros savaičių kaulyjimo: nu ateik pagerk pienuko... - ir aš galiausiai pribrendau. Taigi reziumuoju, kad pritariu jūsų pačios išsakytam teiginiui: "pirmiausia tai priklauso nuo pacios mamos komforto ir vidinio nusiteikimo". Pridurčiau: ir vaiko subrendimo. Mano dukra pribrendo anksčiau, sūnus - vėliau. Tai - labai individualu.
O dėl jūsų pašnekovų - psichikos specialistų - nuomonės... Man tai skamba kaip išvados iš vadovėlyje aprašytų atvejų. Tiesiog sudėliojo faktus ir logiškai gavosi va toks sprendimas. Mano akimis, žindymas yra kur kas gilesnis dalykas, nei priklausomybė žindimui.

Reikia patarimo. Trumpai apibūdinsiu situaciją. Mano Mažiukui 6 mėn. Turiu labai jautrią odą. Kai vaikutis paaugo, maitinti pasidarė labai nemalonu, pastebėjau, kad ant spenelių atsiranda mėlynės Kadangi maitinat skauda, pastebiu, kad "nedamaitinu" Mažiuko, tiesiog stengiuosi kuo greičiau pamaitint ir Mažiukas nespėja pasisotint, todėl naktį atsiima, ko dieną negavo pavargau jau...
Kaip man nutraukti maitinimą? Nuo ko pradėti? Kaip manot ar įmanoma Mažiuką būtų maitinti mišriai, t.y MP ne daugiau kaip 2 kartus per dieną?
Būsiu labai dėkinga už patarimus

Nu jei yra kazkokiu sunkumu ir problemu ir maitinimas kelia daugiau skausmo tiek fizini tiek psichologini, tai tikrai neverta toliau testi, juolab kad kudikiui jau 6 menesiukai. Pas mani panasiai buvo, tai pradejau misinukais maitinti ir iki siol manau kad tai buvo geriausias mano sprendimas, nes taip pat nebegalejau maitinti del tam tikru sveikatos sutrikimu. Ir kudikis sotus, ir mama laiminga, kad kudikis sotus. Nes pas mane labai neprivalgydavo is kruties, jau toks kaip vandenukas bego. Pradzioje duodavau kruti tik kad istrauktu pieneli, kad nebutu tokia sunki ir misinuka pasiulydavau. Tai dar apie 100 ml isgerdavo misinuko. Taip po truputi pradejo maziau gamintis pieno. Po to siuliau kruti kas antra maitinima, po poros dienu siuliau pagal poreiki, kai pakankamai kietos pasidaro - 1 karta dienoje, veliau kas antra diena ir viskas. O jei nenori misinukais taigi jis jau pradejo (arba prades) valgyti darzoviene - po darzovienes nebesiulyk pienuko, geriau vandenuko ar arbateles, tai jau maitinimas ir atpuola, dar po 2-3 savaiciu ivesk kruopu koses pavakariams - irgi atpuls maitinimas.

svetelis, mano mažius jau valgo papildomą maistą. Bet manau, kad mišinuko jam irgi dar reikėtų

Butinai iki metu reikia MP arba misinio.

taip taip, ir man ta gydytoja sake

Oi, kaip man reikia jūsų patarimo, tiesiog jau nebegaliu
Šitaip jaučiausi prieš kelias dieneles:
Šita mintis, kad reik nutraukti maitinimą pasisėjo nuo tada, kaip sunytis pradėjo visiškai nebevalgyti normalaus maisto. Po ligoninės jo atsisakė visiškai nu čia suprantama, bet jūs neįsivaizduojat jis pasidarė nebepasotinamas mano pieneliu. Aš suprantu, kad jis nevalgydamas normalaus maisto siaubingai išalkdavo ir tegirdėdavau papuką papuką tiesiog iš abiejų krūtų ryte rydavo. O pabandydavau nors užsiminti apie nemniuką, kad ir tuos begalo jo mėgstamus makaronus jis ne tik purtydavosi, bet dar ir burnytę rankytėmis užsidengdavo ir man isteriškai šaukdavo papuką Aš jam nusileisdavau, nes vieną kartą jis puolė į tokią isterija, kai pamėginau neduot pienelio Žinokit ne vieną kartą jam girdint su drauge ir mama kalbėjau apie maitinimo nutraukimą jis šalia žaisdavo, bet nereaguodavo apie ką mes kalbamės, ar galėjo jis suprasti mano kuo šilčiausius kėslus baigti šį košmarą, nes jau nebegaliu Pervargau ir nuo bemiegių naktų ir nuo tos graužaties savyje, kad turiu kažką daryti, o tos mintys mane jau pribaiks. Suprantat, kai jūsų vaikui už 3 mėnesiukų bus jau 2 metai, o girdžiu tik vieną žodį mamuką papuką
Bet žinokite tikiu stebūklais, nes meldžiuosi kiekvieną vakarą ir meldžiu dievo, kad viskas susitvarkytu. Mano angelėlis šian suvalgė pietūs, kaip sunkiai aš jį maitinau, bet suvalgė visą porciją Ir aš buvau apakus, kad valgė ir vakarienę
Laukiu rytojaus ir su didžiausiu džiaugsmu ir su tokiu nerimu, kaip bus.. Ar valgys man kiekvienas kąsnis, kaip išganymas Nes vis dar užmiega su papu dantyse va čia, tai didžiulė problema, neužtenka, kad nevalgo, o dar ir užmigti be papulio nemoka. Va ką pridirbau iš per didelės meilės savo angelėliui. Ar yra mamyčiu šitaip besikankinančiu