QUOTE(ingalp @ 2008 01 22, 14:36)
visiškai su tavim nesutinku
. mano pirmagimiui 10, bet aš jį per savo žioplumą maitinau labai trumpai
. praktiškai jokios informacijos tais laikais apie žindymą nebuvo, gimdymo namai visiškai neskatino to daryt. jei netraukdavo vaikas - atnešdavo mišinio ir tiek žinių
. niekas nepadėjo, niekas nieko nepatarinėjo. ir nors mano ir mama ir močiutė vaikus žindė labai ilgai (mama iki 1 m, močiutė savo 3 vaikus iki 2-3 m), jų metodika buvo tarybinė: pažindyt, po to likutį nutraukt; žindyt tik kas 3-4 val, naktim nemaitint, tarpuose arbatą girdyt
. man tokia "metodika" per sudėtinga pasirodė, toks vargas tikrai bet kokį norą žindyt gali atimt. todėl bandymas pačiai maitinti pirmagimį po 3 mėn baigėsi nesėkme.
o dabar, kai auginu mažylį, informacijos pilna visur, tik netingėt domėtis reikia. palaikymas irgi didžiausias ne iš mamų ar bobučių, bet iš tokių pačių mamų ir iš pediatrų pusės. todėl tikrai žymiai lengviau ir smagiau viskas.
ir dar - DABAR aš į maitinimą ir žiūriu paprasčiau - žindymas vaiko auginimą tik palengvina. kadangi turiu ir tokios ir tokios maitinimo patirties, tikrai galiu užtikrintai tai teigti. su visokiai buteliukai ir mišinukais terliotis yra tik žiaurus laiko gaišinimas, siaubingas nepatogumas kelionėse, didžiausias vargas naktimis ir t.t.
ir nors kartais vargina tas negalėjimas ilgam atsitraukti nuo vaiko, bet aš gerai žinau, kad tai truks tikrai neilgai palyginus su visu vaiko ir mano gyvenimu. todėl visai neskubu atjunkyt savo mažylio. negi man gaila duoti jam to pieno jei turiu? kodėl aš turėčiau iš jo atimti, tai, ką jis labiausiai mėgsta? kodėl aš jį turėčiau vargt ramindama kitais būdais, jeigu turiu daug paprastesnį būdą - krūtį? man vaiką augint žindant yra žymiai lengviau negu nežindant. tai kodėl turėčiau imt ir apsisunkint savo gyvenimą nutraukdama žindymą?
sory už off topic
as visai nepropoguoju trumpo maitinimo, tik noretusi, kad tai butu individualus reikalas, o ne masinis nepalaikymas ir pan., Mama del vienokiu ar kitokiu priezasciu ryztasi nutraukti maitinima aisku viska apsvarsciusi, pasiskaiciusi, pasikonsultavusi ir jai tas zingsnis taip pat nera lengvas. Ji aisku kad jaucia kalte sirdyje (jus ir jausit kai metu ar dvieju vaikui viena diena rysites nebeduoti pienuko), bet zino kad vaikutis prie to pripras ir po to viskas bus gerai, o ir mamai bukle pageres tai ir ryztasi. O jus dar i zaizda pilat "kaip galit is tokio mazo atimti pati geriausia ...", jei norite ipirsti savo nuomone, tai gal uztektu pasiulyti, o ne taip ziauriai...
O patirties man uztenka. Maitinau ir pirma vaikuti gana sekmingai, jokiu "guzu", nusitraukimu, mazo svorio nebuvo, bet mums buvo taip geriau ir as puses metuku savo MP pakeiciau misinuku ir kosytemis. Dabar elgiuosi lygiai taip pat. As galvoju:
- Motinos pienas - tikrai vaikui svarbus, vaikutis atsparus ligoms ir pan.
Taip mano berniukas kai buvo apie metukus sirgo gana daznai persalimo ligomis, bet taip ir prasirgo,kad nuo pusantru iki dabar, ketveriu, gal du kartus buvome poliklinikoje profilaktiskai. O pazystama maitino iki 2 metu, iki tada nesirgo, bet kai pabaige prasidejo ligos ir darzelyje dabar sunku. Aisku praeis ir jai sis etapas, bet dar nereiskia, kad vaikas maitinamas ilgiau ateityje maziau sirgs.
- Na jei zinociau, kad maitinamas vaikas iki 2 m. bus mokslininkas, tures nerealiu gabumu, arba visa gyvenima nesirgs, tai aisku ryzciausi ir nematau cia dideliu sunkumu, bet cia tikrai taip nera.
- Didesnis vaikas, samoningesnis ir jam sunkiau atsisakyti motinos kruties,man rodos man tada labiau skaudetu sirdy.
- Aisku sis atpratinimo momentas yra toks pats nelengvas kaip atsisakyti sauskelniu, ciulptuko ar buteliuko, bet jei mama mano kad po to ji jausis geriau, o tai reiskia kad ir vaikas jausis tikrai neblogai, pereis ir si etapa.
Na ka tik galiu palinketi, jei jums tai teikia dziaugsma ir nekelia jokiu rupesciu, tai tik sveikintina ir pirmyn., o toms mamytems kurios nori ir yra jau apsisprendusios baigti, tai pasiklaiukit savimi, jei galvojat kad teisingai elgiates, neklausykit kandziu komentaru.