Onkologinės ligos 6

paskaiciau apie numirima jaunam ir nebesusilaikiau busiu pakankamai kogero ziauri, bet kai mirsta zmogus niekada negailim butent jo- kad butent jis dar galejo gyvent, butent jis dar to ir to nepadare- gailim aplinkiniu, saves kad mes kazko netenkame netekdami zmogaus. stai kodel kai mirsta bent 70metu sulaukes zmogus nebe taip gaila- na daugiausia ka jis palieka tai toki pat pagyvenusi sutuoktini, kuris pagyvenes keleta meteliu taip pat iskeliauja. tiesiog norejau pasakyt- kad ir jus kovojancios su sia baisia liga tikrai norit gyvent, kad but kartu su saviskiais, uzaugint vaikus, jus kankina baime- kas bus su jais, jeigu jusu nebebus. ir net kai mirsta jaunos moterys- pirmiausia as gailiuosi ne pacios moters- bet likusiuju- jos vyro, kuris turi kurt gyvenima is naujo- nes iki gilios senatves dar beprotiskai toli, turi perlauzt savo jausmus, isgyvent ta baisia netekti, dar prie viso to pasirupint vaikais ir atlaikyt visuomenes spaudima visos mano kalbos moralas- musu paciu mirtis musu nepaveikia- seni ar jauni iskeliaujam, paveikia tik musu mylimiausius zmones- pakeicia ju likimus nezinau- liudna man labai,tikiuosi nesugadinau jums nuotaikos.
nes jus tikros saunuoles gyvenkit iki 100 metu

Dar karteli sakau visiems sveiki :-) As cia esu naujoke ir jau buvau uzklausus apie mao seses kamuojancia problema. Man i e-mail parase kad turiu 3 atsakymus i mano laiskuti, bet radau tik 1 (Gabijos). Turbut netaip ieskojau... Noreciau dar karta paklausti, ta pati klausima, nes zinau kad mano sesuo kencia... Gal kas nors esate apie tai ka nors girdeje: mano sesei buvo atlikta konizacija (ispjove kaklelio gabaliuka, pazeista vieta), po to jai buvo paskirta chemoterapija, spindulinis svytinimas. Gydimas pavyko, viskas gerai! , tik chemoterapijos pasekmes liudnos... jai 'ten' uzauga ir susitraukia labai greitai, jai reikia pastoviai (kas 3-4val) pramusineti o tai yra labai skausminga, santykiavimas taip pat laaaabai skausmingas, jokio malonumo (daktaras pasake kad negalima leisti kad 'ten' viskas uzsitrauktu,visu pirma del santykiavimo, o visu antra del kas kelis menesius daromu tyrymu ir analizu, kuriuos meginelius reikia imti pro 'ten'). Net lubrikantai nepadeda, nes tik viska 'pramusus' po kokios valandos vel viskas uzsitraukia, 'uzsiklijuoja'.
Daktarai sako cia nieko keisto, o vaistus israse, kurie seniai jau Lietuvoje neparduodami... Ji gavo juos per zmones is Baltarusijos, bet tos zvakutes vistiek nieko nepadeda...
Gal kas zinote Vilniuje, ar kokiam kitam mieste kokiu geru daktaru kurie galetu patarti ar padeti susidoroti su ta problema??? o gal straipsniu iternete, literatura, ar tiesiog zmoniu kuriems yra kas nors panasaus. Tiesiog nenoriu kad mano sesuo kentetu

Labai Jusu prasau, jei kas nors esate su tuo susidure, ir zinote iseiti prasau parasykite mano sesei i e-mail: jolanta135@gmail.com ar tiesiog atsakykite cia, pasistengsiu Jusu atsakyma surasti!
Is anksto Jums visiems DEKOJU UZ PALAIKYMA ir NUOSIRDZIUS PATARIMUS!!!

Labas

Visos išgyvenom tą siaubingą dieną , kai sužinojom diagnozę.To nepapasakosi , tą reikia patirti.Ypač siaubinga jaunam žmogui.
Jei aš žūčiau avarijoje, tai iš anksto pradėčiau dievui dėkoti.Dabar aš net pagal statistiką žinau, kiek galiu išgyventi.Nors jau metuose, bet kai tenka išgyventi tokias gydymo kančias , kad nepraėjus metams vėl kankintumeisi per chemijas -pagalvoji, kad mirtis būtų geriausia išeitis.
Bet koks baisus ir ilgas tas kelias į mirtį.Kiekvieną pasitikrinimą sutinki kaip mirties nuosprendžio paskelbimą.Na aš noriu pamatyti augant anukus.Manęs galima negailėti.Man 53 metai.
Gal negailėti mirusio sergančio galima ta prasme -baigėsi kančios.
Bet negailėti sergančių šia liga , tai jau viršūnė.
Aš nežinau už kokią karmą, paties ar protėvių nuodėmes skiriama ši liga.Kai sako, kad tai pamoka suspindėti vidine išmintimi , gyvenimo supratimu, man darosi bloga.Taip filosofuoja nesusidurę su šia liga.

Kaip negailėti moters, kurios maži , neužauginti vaikai.Vyras po poros metų atsigaus ir apsives, to nepadaro keli procentai.Vaikus dažniausiai augina seneliai, kurių tikrai reikia gailėti, nes nieko baisiau nėra kaip laidoti savo vaiką.Vaikų reikia gailėti nes jie bus nuskriausti, neturėdami mamos.
Bet gailėti irgi reikia mokėti.
Man nereikia žodžių: kaip man tavęs gaila.Aš jau atbukau nuo baimės.Man norisi tik vieno , kad žmonės su manimi bendrautų be baimės ir užuojautos.

Jolantai-135 .Man atėjo į galvą viena labai kvaila mintis, net rašyti gėda.Jei ten makštyje kažkas užauga, kaip būtų jei naudoti vibratorių.Na nežinau turbūt nesamonę parašiau.

Sveikatos visoms

[quote=Gabija.,2007 11 22, 21:56]
Labas

.
Man nereikia žodžių: kaip man tavęs gaila.Aš jau atbukau nuo baimės.Man norisi tik vieno , kad žmonės su manimi bendrautų be baimės ir užuojautos.

ir ziuredami i akis nelaidotu is anksto .

Sveikutės stipruolės
Mano teta toliau kankinasi ir gydosi
Mačiau čia užšnekėjot apie užuojautą..man iš šalies žiūrisi šiek tiek kitaip...t.y. mano užuojauta tetai yra visiškai nuoširdi...aš jos tikrai nelaidoju, bet užjaučiu nes jai reikia visą tai išgyventi - skausmą, vaistų pasėkmes, depresiją ir t.t. Lygiai taip pat užjaučiu jus visas...na negi tai nežmoniška? Beabejo jums iš mano užuojautos naudos mažoka, bet negi viską matuojame tik gaudami naudą? Aš asmeniškai manau, kad užuojauta yra gerai, bet su saiku ir kada palaykymas ir padrąsinimas eina kartu
Gal nesupyksit kad aš čia taip...tiesiog norėjosi pasakyti kad aš jus užjaučiu, bet nelaidoju, o palaikau morališkai ir maldose

[COLOR=blue] Ačiū visoms, kurios palinkėjote sėkmingos operacijos. Gydytoją pasirinkau klausydama jūsų patarimų ir savo vidinio balso. Tikiu, kad jo profesionalumui padės mano optimizmas. Laikysit kūmščius už mane?
Perskaičiau paskutiniuosius laiškus forume. Galiu tvirtai pasakyti, kad tai, ką išgyvena onkologinis ligonis, gali suprasti tik likimo draugai.
Pavasarį netikėtai ir kvailai lūžo mano koja. Aš labai pergyvenau dėl nelaiku patirtos traumos. Dukra ruošėsi laikyti abitūros egzaminus, o aš buvau visiškai priklausoma nuo jos pagalbos. Sūnelis pradinokas sakydavo: "Mama, kelkis. Aš noriu valgyti"...Nedrįsau prašyti kieno nors pagalbos. Bandžiau kapstytis pati.
Koja negijo ilgai. Dabar jau sunku pasakyti kas ką išprovokavo:savigrauža - vėžį ar (kaip kartais pasitaiko) krūties vėžys - kulkšnelio lūžį.
Koją skaudėjo labai, bet į dukters išleistuves nuėjau su aukštakulniais bateliais...
Turėjau šiek tiek laiko iki dukters stojamųjų, todėl, paskatinta traumatologo, "pradėjau ieškoti ligų". Radau labai greitai trečios stadijos vėžį ir ,visų nuostabai, neišsigandau.
Tie, kurie praėjo chemoterapiją, nuolat varsto onkologinio duris, turbūt supras mane. Aš nuoširdžiai šypsausi kiekvienam sutiktam ir džiaugiuosi, kad TEN esu AŠ, o ne kažkas iš man BRANGIŲ ŽMONIŲ. Aš tai galiu ištverti, nes man labai rūpi mano vaikai, tėvai, seserys, draugai. Ten tiek daug jaunų žmonių, kuriems MES turime suteikti vilties, tikėjimo. MES žinome kaip tai padaryti.
Lapkričio 11 d. Anapilin išėjo Irena. Per tris pažinties mėnesius chemoterapijos skyriuje mane išmokė daugiau, negu psichologai aukštojoje mokykloje per penkis metus. Esu laiminga ją sutikusi.
J. Ivanauskaitė sakė: "Gyvenu viršvalandžius". Mes Visos DIRBOM viršvalandžius. Dabar turim teisę GYVENTI viršvalandžius. Užsimerkim ir kartokim - AŠ NUGALĖSIU VĖŽĮ PATI.

QUOTE(mamalama @ 2007 11 23, 05:29)

LAIKYSIM,sekmes tau mieloji

[quote=Gabija.,2007 11 22, 20:56]
Labas

Ypač siaubinga jaunam žmogui.
Jei aš žūčiau avarijoje, tai iš anksto pradėčiau dievui dėkoti.Dabar aš net pagal statistiką žinau, kiek galiu išgyventi.Nors jau metuose, bet kai tenka išgyventi tokias gydymo kančias , kad nepraėjus metams vėl kankintumeisi per chemijas -pagalvoji, kad mirtis būtų geriausia išeitis. [quote=Gabija.,2007 11 22, 20:56]



as apie tai ir kalbu- kartais atrodo isgirdus diagnoze geriau nieko neskaityt, nesigilint- nes visos tos statistikos- tai lyg byrantis smelio laikrodis- paskaitai- 3 metus isgyvena 20proc., 5- 10proc., 10metu-0 as apie konkretu atveji.
aisku galima sakyt- statistika ne viskas, bet kaip gyvent 28metu zmogui isgirdus tai- kaip skaiciuot laika atgal as irgi galvoju- kad tai pati baisiausia liga- jei jau lemta mirt nesulaukus 100metu tai geriau jau avarija, kitas nelaimingas atsitikimas- taip tai buna netiketa- bet manau net ir artimiesiems daznai toks dalykas lengviau pakeliamas- nes zhudo vien tas ilgo atsisveikinimo jausmas- bendrauji su zmogum- nelaidoji jo jokiais budais- bet sirdyje kirba kirminas- kazkada to nebebus kaip bus tada?


[quote=Gabija.,2007 11 22, 20:56]
Kaip negailėti moters, kurios maži , neužauginti vaikai.Vyras po poros metų atsigaus ir apsives, to nepadaro keli procentai.Vaikus dažniausiai augina seneliai, kurių tikrai reikia gailėti, nes nieko baisiau nėra kaip laidoti savo vaiką.Vaikų reikia gailėti nes jie bus nuskriausti, neturėdami mamos.
Bet gailėti irgi reikia mokėti.
Man nereikia žodžių: kaip man tavęs gaila.Aš jau atbukau nuo baimės.Man norisi tik vieno , kad žmonės su manimi bendrautų be baimės ir užuojautos.
[quote=Gabija.,2007 11 22, 20:56]


as ir sakau- kad gyvuju, serganciuju beproto gaila- moters kol ji kovoja su liga, su visom depresijom, visuomene, baime del vaiku- man beproto gaila- as tik sakau kad kai jau zmogus mirsta- nebera prasmes gailet TO zmogaus- reikejo palaikyt ir rupintis kol sirgo, kol gyveno, po mirties pagalbos reikia likusiems- tikrai ne visi per pora metu atsigauna, si liga paveikia visa seima- depresijos ir pakites poziuris i gyvenima budingas ne tik serganciajam- kartais dar labiau artimiausiems zmonems. jis lieka, net ir po mirties. jus aisku pyksit, sakysit kad neimanoma to suprast- bet as dar kart pasakysiu- artimiausiems zmonems tie visi patikrinimai, chemijos keleta kart per metus, pakartotinos operacijos- taip pat kelia tokia pat nevilti, bejegiskumo, pralaimejimo jausma

Visiškai nesutinku su Jūsų nuomone.
Liūdna, kad mano mintis taip išsirutuliojo.
Aš tik norėjau pasakyti, kad gali būti graži senatvė - net ir sulaukus 98 m. Norėjau pasakyti - klydau galvodama, kad gal geriau numirti pakankamai jaunai. Yra gražių pagyvenusių ir senų žmonių, galinčių ir gebančių džiaugtis gyvenimu. Norėjau pasakyti - amžius ir liga nekliūtis - tai daryti. Norėjau pasakyti, kad sužavėjo mane to seno žmogaus skleidžiama ramybė. Sužavėjo jo gyvybingumas ir savarankiškumas. Sužavėjo tai, apie ką jis kalbėjo laukdamas priėmimo pas onkologą: ne apie ligą, pinigų stygių, o džiaugėsi tuo, kad miestas auga, keičiasi, gražėja.
Jaunas žmogus, senas, jokio skirtumo, noras gyventi yra vienodai stiprus.
Visuomet galima rasti motyvą gyvenimui, priežastį džiaugsmui.

Statistika ? Ji tokia, jei gimei - mirsi 100%. Kada tai beįvyktų- vią laiką bus per anksti. Avarija? Ar besuspėsi pasakyti, kad labai myli ir brangi savo artimuosius ir su jais praleistą laiką.
Vyras. Moteris. Mama. Tėvas. Vaikas. Brolis. Draugė. Visuomet tai bus kažkieno pats brangiausiais ir artimiausias žmogus, metai čia visai neturi reikšmės.

na šiuo metu nelabai su tuo sutinku... mėnesio pradžioj teko laidot avarijoj žuvusį vaiką... svetimą vaiką, kaimynų- tik su mama gerai suėjau, o pačią mergaitę labiau tik probėgšmais, iš matymo pažinojau... Lyg šiol laidojau tik senelius, gimines, kurie buvo jau pensijinio amžiaus...Nors tai ir artimi, mylėti žmonės, bet tas žinojimas, kad su saule nieks negyvena- kažkaip lengviau... vaiko mirtis- visiškai kas kita...To svetimo vaiko mirtis paveikė mane kur kas stipriau, nei mylėtų senelių...( tiesa sakant- man buvo visiškas nokautas- teko net į medikus kreiptis)
---------------------
O šiaip užėjau paklausti- kodėl nuo švitinimo pykina... prieš pusmetį mama puikiai atlaikė 16 švitinimo seansų ir vienintelis šalutinis poveikis tebuvo palikusi temperatūra... O dabar jau po pirmo seanso- žiauriai bloga... Visa nieko nebegali valgyti- viską išvemia...kažin- kodėl taip? gal blogai nureguliuota ta aparatūra, nes ir oda liko apskrudusi, nudeginta...

Mane kartais uzpuola tokia neviltis...Sedziu ir bliaunu...Nes nenoriu sirgti...nenoriu gydytis...noriu buti tokia kaip pries kazkiek metu... Ir taip sunku susitaikyti su dabartim...Ir jokie protingi zodziai nepadeda. Jokios teigiamos mintys neisvaduoja. Tas akimirkas man reikia isgyventi. Po to susiimu i rankas ir...toliau gyvenu.
Esu is tu, kuriom reikia svelniu zodziu, gailescio ir demesio. Tik apkalbu nenoriu. Ir isankstinio palaidojimo nereikia. O visu paguodos zodziu, apkabinimu man reikia...labai reikia. Gaila man mano artimuju, gaila to, ko gali jau nebebuti. O jei ir bus, tai ne taip kaip galejo buti...Bendravimas pasidare kitoks. Tai suprantama, bet kai pradedu svarstyt kodel...tai asaru nesulaikau kartais.

vobla, apie svitinima nieko pasakyt dar negaliu, nes man tai pries akis dar... gal kokio kremo ypatingo reikia? Girdejau, kad labai padeda Dr.Nona (Izraelio) kosmetikos regeneruojantis kremas Soliaris po svitinimo. Tik jis gana brangus.

Kiekvienas žiūrime iš savo varpinės-kurios turim mažus vaikus,galvojam,kaip jiems būtų. Ta mintis kartais varo iš proto. Stumi kaip įmanydama į sielos užkaborius,ne visada pavyksta. Laimė,tai ne nuolatinė būsena. Praeina. Bet vistiek... Sužinoti diagnozę-viena,gyventi su tokiom mintim,kurios persekioja-kita. Reikia daug pakovoti su pačia savim. Aš irgi dažnai jaučiuosi kažkokia kitokia,tarsi nešiočiau viduj kažkokią siaubingą paslaptį,kuri degina mane. Nešiojuosi liūdesį širdy. Bet stengiuosi,labai stengiuosi . Galbūt dar įgimtas žmogaus optimizmas-pesimizmas čia mums padeda,arba kliudo.