Krikštynų scenarijus - Puslapis 35 - Krikštynų metas

cia is zurnalo sioks toks scenarijus

„Kai po krikštynų apeigų visi iš bažnyčios grįžo namo, krikštamotė mergaitės mamai dovanojo muilo - kad turėtų kuo vaiką prausti, kruopų - kad košės išvirtų, ir cukraus, kad turėtų kuo tą košę pagardinti“. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai ištrauka iš senstelėjusio Žemaitės apsakymo, neapsirikite. Ir šiais laikais yra tėvų, kurie nespjauna į senąsias tradicijas ir krikštynas organizuoja taip, kad jas mačiusieji su baltu pavydu atsidūsta: „Tai bent krikštynos!“ Apie tai pasakoja vilniečių Astos, Redo ir Reditos šeima, etnologė Gražina Kadžytė ir į skaitytojų klausimus apie krikštą atsako Vilniaus arkikatedros klebonas Ričardas Doveika.
Nenorėjo dar vieno „baliuko“

Šiandien Reditai - pusantrų metukų. Mažoji smalsutė mėgsta kyštelėti nosytę į šeimos albumą, kurio fotografijos liudija apie tikrai nepaprastas jos krikštynas. Vilniuje gyvenantys Asta ir Redas nenorėjo, kad krikštynos virstų dar vienu giminės pasisėdėjimu prie vaišėmis nukrauto stalo. Tad dar likus mėnesiui iki krikštynų (jos buvo numatytos vasario keturioliktą, kai dukteriai buvo keturi su puse mėnesio) ėmė ieškoti informacijos: skaitė knygas, naršė internete. Galų gale surašė scenarijų ir suderino jį su būsimais krikšto tėvais.

Pirmas didelis darbas - pasiūti dukteriai krikšto drabužėlius. Asta iki šiol saugo savąjį, močiutės rankų darbo: baltas audeklas susiūtais šonais, apsiuvinėtas rausvais kaspinėliais. Nors moteris nėra siuvėja profesionalė, ji nusipirko atlaso, daug daug kaspinų ir pasiuvo pirmagimei suknytę bei kepurę. „Kai matau skelbimus, kad parduodami vaiko krikšto drabužėliai, man tai nesuvokiama, juk šventas daiktas“, - pasibaisėjusi Asta. Jos namuose yra tokia stebuklinga dėželė, kurioje saugomi svarbiausias dukrytės gyvenimo akimirkas menantys daiktai: dienoraštis, kurį pradėjo rašyti dar nėščia, pirmosios Reditos kojinytės, šliaužtinukai, šaukštelis, pėdutės antspaudėlis molyje, krikšto drabužėliai ir kita.

Į bažnyčią - tiesiausiu keliu

Vos įžengusiems į namus kūmams (svainiui ir Astos pusseserei) tėvai iškilmingai įdavė vaiką, prašydami būti gerais krikšto tėvais, kurie prireikus pasirūpintų vaikeliu. Toliau krikštatėviai nuprausė ir aprengė vaikelį. Į Vilniaus arkikatedrą visi važiavo pagrindinėm gatvėm, mat seniau tikėta: jei važiuosi į krikštą tiesiu keliu - ir gyvenimas tiesus bus. Prieš bažnyčią dar teko visiems palypėti ant akmens - kad vaiko dantys augtų kieti ir gyvenimas tvirtas būtų. Gavusi Magdalenos krikšto vardą, per visą ceremoniją mažylė elgėsi kaip pavyzdinga katalikė - neverkė ir kitaip neprieštaravo. Kadangi buvo žiema ir daugiau norinčiųjų neatsirado, kunigas krikštijo vieną Reditą, o ne būrį vaikučių.

Grįžę po ceremonijos namo krikštatėviai išrėžė prakalbą, kad išvežė pagonę, o parvežė krikščionę ir įdavė tėvams Reditą. Mergaitė buvo iškelta virš vaišių stalo, kad visą gyvenimą turėtų ko valgyti. Kadangi pagal tradiciją krikšto tėtis su krikšto mama tampa kone giminėmis, jie apsikeitė dovanomis: krikštamotė apgaubė krikštatėvį rankšluosčiu, šis atsilygino saldainiais. Tada pasipylė dovanų lietus. Be įprastinių - žaislų ir drabužėlių, buvo ir jau aprašytieji muilas, kruopos bei cukrus. Kitą dieną visa smagi krikštynų kompanija rinkosi į vadinamuosius kūmos pietus.

Turbūt nereikia sakyti, kad Reditos krikštynos visiems dalyvaviams buvo netikėtos, bet labai smagios. Ir atsiėjo jos viso labo 200 litų (už apeigas bažnyčioje tradiciškai mokėjo kūmas). „Kai aplink viskas matuojama pinigais, norėjome prasmingos šventės. Taip, esame tikintys katalikai, bet dar labiau - patriotai. Dukters krikštynos paskatino toliau domėtis tradicijomis, dabar švęsdami gimtadienius ar eidami į palankynas mąstome, kaip padaryti jas dar prasmingesnėmis“, - pasakoja Asta.

Etnologės Gražinos Kadžytės pastebos:

Kada? Seniau krikštynos būdavo gana greitai - trečią ar ketvirtą dieną po gimdymo. Sakydavo, kol vaikas nepakrikštytas, jo nesaugo žmonių bendruomenė ir gali apkeisti laumės. Ir dėl to, ir kad niekas nenužiūrėtų, šalia žibindavo žvakę.

Kūmai jau iš posakio „Svočia bagočka, o kūma - rinktinė“ aišku, kad krikšto tėvai lemia visą tolesnį vaiko gyvenimą, jam tarsi persiduoda jų charakterio bruožai. Todėl jie turi būti darbštūs, padorūs, tvarkingi, protingi. Sakydavo, kad senbernio ar senmergės geriau neimti į kūmus, nes ir vaikas toks bus. Dažnai nežiūrėdavo giminystės, o kviesdavo ypač gerbiamus parapijos žmones. Galėdavo krikštyti ir seneliai, bet rinkdavosi jaunesnius žmones, kad ilgesniam laikui globotų vaiką.

Geriausia, kad krikšto tėvai būtų ne vyras ir žmona. Tada vaikas turi dvi jį globojančias šeimas, be to, net ir geriausioje šeimoje kyla pykčių bei barnių, o tada ir vaikas bus nervingas. Jei naujagimis būdavo silpnutis, jį galėjo pakrikštyti pribuvėjos.

Prieš bažnyčią Drabužėlius vaikui siūdavo kūma. Suvalkijoje buvo įprasta visus krikštijamus vaikus rengti pirmagimio krikšto marškinėliais. Sako, tada ir broliai, ir sesutės draugiškesni būna. Vaiką į bažnyčią išruošdavo pribuvėja. Kai ji maudydavo vaikelį, krikšto tėvas įmesdavo pinigą į vandenį, kad mažasis turtingas būtų. Vaiko vardo tėvai iki krikšto garsiai nesakydavo, o tik pašnibždėdavo kūmams. Iš čia linksmos istorijos, kaip krikšto tėvai pamiršdavo, kas jiems sakyta, ir patys suimprovizuodavo bažnyčioje. Keliaujant į bažnyčią vaiką iškeldavo pro langą, nes per slenkstį išneši - atsitiks kas blogo pakeliui.

Po bažnyčios „Išvežėm pagoniuką, parvežėm Joniuką. Išvežėm pagonytę, parvežėm Onytę“, - sakydavo krikštatėviai. Jie paskelbdavo mažylio vardą ir kuo greičiau jį išvystydavo (kad greitai bėgioti pradėtų), prinešdavo prie krosnies ir paliesdavo rankyte (kad vaikas nuo namų nenutoltų). Tada prieidavo broliukai ir sesutės, pasveikindavo naująjį krikščioniuką ir už tai gaudavo vaišių.

Valgį į krikštynas susinešdavo svečiai: kas lašinukų, kas dešros ar kiaušinienės. Kūmai krikštasuolėje sėdėdavo meiliai susiglaudę (jei ne, svečiai paspausdavo) tam, kad vaiko dantukai būtų tankūs.

Krikšto tėvų pareigos Krikštavaikio ryšys su krikšto tėvais būdavo labai stiprus. Jie dalyvaudavo didžiosiose šeimos šventėse, per Velykas ar Atvelykį būtinai turėjo numarginti margutį krikšto vaikui. Neretai krikštatėviai jį vesdavo prie Pirmosios komunijos ar sutvirtinimo sakramento. O Suvalkijoje buvo paplitusi tradicija, kad krikšto mama ar tėtis būna piršliais krikšto vaiko vestuvėse.

„Krikštynų kūdikėliai“
Jorio ir Luknės mama Indrė siūlo krikštijant vaikelį išsikepti tradicinių krikštynų sausainėlių, kūdikėliais vadinamų. Šį receptą ji rado senose močiutės knygose ir pati išbandė per mažėlės Luknės krikštynas.
Sausainiams reikia:

0,5 l pieno

0,5 stiklinės aliejaus

50 g mielių

miltų tiek, kad minkant tešla neliptų prie rankų

Mieles sutrupiname ir užpilame trupučiu šilto saldaus vandens. Pieną pasūdome, įpilame aliejų ir pašildome iki 30 laipsnių. Į šią masę supilame pakilusias mieles. Pamažu beriame miltus ir minkome tešlą. Iš tešlos ,,sausainiukai-kūdikėliai“ daromi taip: ji supjaustoma skiltelėmis ir vyniojama aplink obuolio skiltelę. ,,Akytes“ padarysite iš razinos gabaliukų. Kad būtų gražiau, kiekvieną ,,sausainį-kūdikėlį“ papuoškite baltu kaspinėliu ar tiulio atraižėle.

Tai įdomu:

Kretingoje gyvenantis dvejų metų Juras turi net keturis krikšto tėvus. Jo mama Ina pasakoja, kad kai ruošėsi krikštyti tada dviejų mėnesių sūnelį, jau žinojo, kad krikšto tėvai bus Šveicarijoje gyvenantys labai geri jų šeimos draugai. Tačiau suprasdami, kad į Lietuvą jie tikrai dažnai neatvažiuos, tėvai nusprendė sūnui „padovanoti“ dar du krikšto tėvus - gerą vyro draugą ir mamos sesę. Tuo labiau kad patys svečiavosi Šveicarijoje ir savo akimis matė, kad tenykščiai vaikučiai turi net po šešis kūmus. Lietuvių sumanymui kunigas neprieštaravo ir taip Kretingos rajono Kartenos bažnyčioje prie altoriaus stovėjo keturi krikštatėviai. Šiandien tokiu sprendimu šeima džiaugiasi: jų sūnus mėgaujasi ne tik dvigubu krikštatėvių dėmesiu, bet ir gauna dukart daugiau dovanų - per gimtadienius ir kitas didžiausias metų šventes. Neseniai Jurui tėvai padovanojo sesutę Saulę, tad šią vasarą Kretingos laukia dar vienos netradicinės krikštynos.

„Ar?“ Vilniaus arkikatedros klebonui Ričardui Doveikai:

Krikšto sakramento svarba yra didi: juo atleidžiama gimtoji nuodėmė (jei krikštijamas suaugęs - ir visos jo gyvenimo nuodėmės), vaikas tampa Katalikų bažnyčios nariu, priimdamas visą katalikų dorovės, moralės ir tikėjimo tiesų mokymą. Su krikštu vaikas įvedamas į žmogaus amžinąjį gyvenimą. Todėl krikštas - ypatinga tikinčių tėvų dovana ir meilės ženklas savo vaikui.

Ar nustatyta, kokio amžiaus kūdikį reikia krikštyti?

Norėčiau atkreipti visų dėmesį - tikrai negalima ir nevalia atidėlioti savo vaiko krikšto. Nors amžius nėra konkrečiai nustatytas, tačiau atsakingi ir sąmoningi krikščionys tėvai rūpinasi, kad kuo greičiau jų vaikas būtų apdovanotas krikštu ir Dievo malone. Be to, suvokdami, kad krikštas yra žmogaus amžinojo gyvenimo laidas, negalime delsti: atsitikus nelaimei vaikas miršta nespėtas pakrikštyti. Manau, kad trys mėnesiai yra pakankamas laikas, arba bent iki pirmųjų vaiko metukų.

Ar galima krikštyti vaiką, jei jo tėvai nesituokę bažnyčioje?

Net jei dėl kokių nors priežasčių krikščionys tėvai nėra susituokę arba sudarę antrą santuoką ir negali gauti bažnytinio santuokos palaiminimo, jų vaikams krikštas yra teikiamas. Aišku, krikštas gali būti atsakytas tiems tėvams, kurie nepripažįsta krikšto esmės, kuriems tai tik graži apeiga arba kokių nors burtų, magijos seansas, žinant, kad vaikui nebus atskleistas tikėjimas.

Ar gali krikšto tėvais būti pora, jei vienas jų yra katalikas, kitas - pravoslavas?

Tokiu atveju nekatalikiška pusė bus krikšto liudininku. Juk krikšto tėvų pareiga yra padėti išauginti vaiką doru kataliku, o kaip tai padaryti, kai esi nekatalikas? Idealiausia, kai krikšto tėvai yra abu pakrikštyti Katalikų bažnyčios nariai.

Ar galima krikštyti kitoje parapijoje negu gyvename?

Visada prioritetas yra vaiko krikštas tėvų gyvenamoje parapijoje arba toje bažnyčioje, kurią tėvai lanko. Keistai atrodo tėvų blaškymasis po šventoves, žiūrint, kuri gražesnė, į kurią smagiau ar garbingiau bus pakviesti svečių...

Ar gali krikšto tėvais būti nepilnamečiai?

Deja... Krikšto apeigynas numato, kad krikšto tėvais gali būti asmenys nuo 16 m.

Ar būtina prieš krikštijant vaiką tėvams ir krikštatėviams prieiti išpažinties ir priimti Komuniją?

Nors tokio įsakmaus reikalavimo nėra, visada yra džiugu ir prasminga, kai tėvai taip pasiruošia apeigoms.

Ar galima krikštyti ne bažnyčioje, o, pvz., namie?

Paprastai krikštijama bažnyčioje, koplyčiose ir religinėms apeigoms pritaikytose vietose. Kai iškyla mirties pavojus, krikštas teikiamas ir namie, ir ligoninėje. Išskirtiniais (mirties) atvejais krikštą gali suteikti kiekvienas pakrikštytas žmogus paprastu nešventintu vandeniu. Gimdymo įstaigose seselės taip pat paruošiamos suteikti krikštą į kritišką padėtį patekusiam vaikui.

Ar yra reikalavimų vaiko krikšto drabužėliams?

Kokių nors ypatingų reikalavimų nėra. Svarbu, kad būtų balto audeklo drabužėlis, kuris simbolizuoja nekaltumą ir suteiktą krikšto malonę. Kaip drabužėlis papuošiamas (nėriniais, kaspinais), priklauso nuo artimųjų išradingumo.

Ar yra laikotarpių, kai krikštas neteikiamas?

Krikštas teikiamas visus liturginius metus - krikštijama ir Gavėnios, ir Advento laikotarpiu.

Auksinės krikštynų idėjos:

· pasirūpinkite šventiniais kvietimais svečiams

· pasiteiraukite kunigo, ar galėsite papuošti krikšto vietą gėlėmis ir žvakutėmis

· krikštynų proga apsilankykite fotoateljė ar nufilmuokite šventę

· nusipirkite albumą, į kurį svečiai įrašys palinkėjimus mažyliui

· palinkėjimus vaikui svečiai gali surašyti ant lapelių, kuriuos sudėkite į balionus ir iškilmingai paleiskite į dangų

· krikštynų dieną padarykite vaikučio pėdutės ar rankutės atspaudą molyje (ar modeline)

· krikštynoms atminti pasodinkite prie namų medį - ąžuolą ar liepaitę

· jei krikštynų šventėje dalyvauja maži vaikai, įteikite jiems po mažą atminimo dovanėlę, suvenyrą

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis