Kasdien prabundu su brangiausiuoju ir jis man vis sako, kad as jam graziausia naturali... Buna kartais kur einant tai pasidazau truputi, pasigrazinu... O tada brangusis supyksta ir sako kam man tas spaklius, ar masina zadu spakliuot tai man visad taip juokinga buna...tai abu ir juokiames... O siaip tai as nelabai ir pati megeja dazytis (MB mane ismoke namuose buti graziai ir naturaliai) Viskas su saiku, nes kai eini gatve ir pamatai mergina su 2 kg dazu ant veido, tai gaila jau darosi...
stengiuosi , bet labiau dėl savęs ir kitų vyrų žvilgsnių
Jei bunu namie ir niekur nesiruosiu iseiti,tikrai nesidazau.Leidziu pailseti akims,veido odai ir panasiai Nors ir kasdiena nesistengiu atrodyti ypac nepriekaistingai,tiesiog tusas ar koks piestukas,o kai atsiranda kokia proga tada norisi ir pasipuosti juk nevaiksciosi kiekviena diena kaip per svente,man tai truputi kvailokai atrodo
QUOTE(Tipo @ 2009 02 28, 16:53)
Jei bunu namie ir niekur nesiruosiu iseiti,tikrai nesidazau.Leidziu pailseti akims,veido odai ir panasiai Nors ir kasdiena nesistengiu atrodyti ypac nepriekaistingai,tiesiog tusas ar koks piestukas,o kai atsiranda kokia proga tada norisi ir pasipuosti juk nevaiksciosi kiekviena diena kaip per svente,man tai truputi kvailokai atrodo
Is tiesu kvailokai atridytu jei kasdien prabudus eini iskart dazytis...Man tai gaila tu merginu, kurios taip daro... tik veido oda gadina ir tiek
Tai va,as ir taip manau
kosmetika juk pabreziam savo grazius bruozus ir paslepiam trukumus..jei tu trukumu visiskai nera, tai ir tos kosmetikos daug nereikia..pvz as turiu problemine oda..tad be makiazo pagrindo niekad neinu is namu...neuztenka vien tuso ar piestuko paryskinti antakiams....beje juk stengiames del saves, kad visu pirma atrodytumem grazios sau...o bunant vienai namuose, nemanau jog yra butinybe dazytis, sutinku su tomis, kurios sako jog odai reikia pailseti...
as taip pat turiu problemine oda, tai ta pati situacija, bet dazniausiai tai tik ta pagrinda ir uzsidedu, buna dienu kad net blakstienu nieko nedazau vazelinas mano draugas buna ir tiek. o jau kai MB gryzta is komandiruociu tai tada jau grazinu save, bet ir tai aisku saikingai
as visada net namie budama pasidazau, pati darausi manikiura,pedikiura tai man kaip ir nesunku save priziureti. turbut ne del vyro save priziuriu,o del saves juk paciai maloniau kai pasiziuri i veidrodi ir pagalvoji kad atrodau visai gerai.
O aš nekurdama naujos temos, norėčiau paklausti - kaip reaguojate į savo trūkumus, ypač į tuos, su kurie išties rimti (dideli odos defektai, maža krūtinė, didelė nosis - na čia kaip pavyzdys, dėl ko dažniausiai moterys graužiasi)? Susitaikote ar jums tai pasaulio pabaiga? Pvz., aš gal 2 metus skendėjau depresijoje dėl po avarijos ant šlaunies likusių randų. Ne viena draugė tada 'durnino", kad per daug kremtuosi, atseit turėčiau tavo figūrą ar veidą, man ant tų randų būtų spjaut, randai ne taip ir svarbu, juos galima paslėpti po pėdkelnėmis... Kažkaip ir pati laikui bėgant ėmiau po truputį taikytis su savimi, nors ilgą laiką jaučiausi kaip defektuota. Tuo tarpu pažįstamai, irgi po avarijos, liko randas po lūpa. Jis visai nedidelis, plonas ir niekas jo nemato, kol ji pati neparodo, bet matosi, kad mergina jaučiasi nepilnavertė, nuolat apie jį kalba ir t.t. Įdomu, ką jūs manote? Ar pačioms tai būtų pasaulio pabaiga, ar mylėtumėte save už tai, ką turite gero? Ar jaustumėtės nepilnavertėmis, turėdamos defektų, kuriuos sunku ar neįmanoma panaikinti?
QUOTE(Elcia @ 2009 03 04, 14:28)
O aš nekurdama naujos temos, norėčiau paklausti - kaip reaguojate į savo trūkumus, ypač į tuos, su kurie išties rimti (dideli odos defektai, maža krūtinė, didelė nosis - na čia kaip pavyzdys, dėl ko dažniausiai moterys graužiasi)? Susitaikote ar jums tai pasaulio pabaiga? Pvz., aš gal 2 metus skendėjau depresijoje dėl po avarijos ant šlaunies likusių randų. Ne viena draugė tada 'durnino", kad per daug kremtuosi, atseit turėčiau tavo figūrą ar veidą, man ant tų randų būtų spjaut, randai ne taip ir svarbu, juos galima paslėpti po pėdkelnėmis... Kažkaip ir pati laikui bėgant ėmiau po truputį taikytis su savimi, nors ilgą laiką jaučiausi kaip defektuota. Tuo tarpu pažįstamai, irgi po avarijos, liko randas po lūpa. Jis visai nedidelis, plonas ir niekas jo nemato, kol ji pati neparodo, bet matosi, kad mergina jaučiasi nepilnavertė, nuolat apie jį kalba ir t.t. Įdomu, ką jūs manote? Ar pačioms tai būtų pasaulio pabaiga, ar mylėtumėte save už tai, ką turite gero? Ar jaustumėtės nepilnavertėmis, turėdamos defektų, kuriuos sunku ar neįmanoma panaikinti?
as manau,kad pirmiausia turi but grazi pati sau,zinoti savo verte o tada busi grazi ir visiems kitiems,nuolatos reikia savimi rupintis,o tokie defektai-aisku jeigu kompleksuoji del ju-yra labai paprastai pasalinami pvz.as po antro vaikelio pradejau kompleksuot del savo krutines ir man visiskai nesvarbu,kad mano vyrui ji patinka tokia kokia yra-tiesiog man tai trukdo gyvent,jauciuosi nepilnaverte ir daug del to kompleksuoju-tai kodel gi neissioperavus sio komplekso bet zinoma cia nuo kiekv. zmogaus priklauso,svarbiausia,gera savijauta
QUOTE(Elcia @ 2009 03 04, 14:28)
O aš nekurdama naujos temos, norėčiau paklausti - kaip reaguojate į savo trūkumus, ypač į tuos, su kurie išties rimti (dideli odos defektai, maža krūtinė, didelė nosis - na čia kaip pavyzdys, dėl ko dažniausiai moterys graužiasi)? Susitaikote ar jums tai pasaulio pabaiga? Pvz., aš gal 2 metus skendėjau depresijoje dėl po avarijos ant šlaunies likusių randų. Ne viena draugė tada 'durnino", kad per daug kremtuosi, atseit turėčiau tavo figūrą ar veidą, man ant tų randų būtų spjaut, randai ne taip ir svarbu, juos galima paslėpti po pėdkelnėmis... Kažkaip ir pati laikui bėgant ėmiau po truputį taikytis su savimi, nors ilgą laiką jaučiausi kaip defektuota. Tuo tarpu pažįstamai, irgi po avarijos, liko randas po lūpa. Jis visai nedidelis, plonas ir niekas jo nemato, kol ji pati neparodo, bet matosi, kad mergina jaučiasi nepilnavertė, nuolat apie jį kalba ir t.t. Įdomu, ką jūs manote? Ar pačioms tai būtų pasaulio pabaiga, ar mylėtumėte save už tai, ką turite gero? Ar jaustumėtės nepilnavertėmis, turėdamos defektų, kuriuos sunku ar neįmanoma panaikinti?
Anksčiau dėl daug ko kompleksuodavau, nors tų defektų ne tiek daug ir buvo. O dabar kuo daugiau (po gimdymo ypač "išgražėjau"), tuo mažiau kompleksų Gal todėl, kad ne viskas yra lengvai pataisoma ar apskritai nelabai įmanoma, todėl ir nesuku sau galvos. O paklot tūkstančius pas chirurgus ir kt. specialistus ne mano būdui