QUOTE(Elcia @ 2009 03 04, 14:28)
O aš nekurdama naujos temos, norėčiau paklausti - kaip reaguojate į savo trūkumus, ypač į tuos, su kurie išties rimti (dideli odos defektai, maža krūtinė, didelė nosis - na čia kaip pavyzdys, dėl ko dažniausiai moterys graužiasi)? Susitaikote ar jums tai pasaulio pabaiga? Pvz., aš gal 2 metus skendėjau depresijoje dėl po avarijos ant šlaunies likusių randų. Ne viena draugė tada 'durnino", kad per daug kremtuosi, atseit turėčiau tavo figūrą ar veidą, man ant tų randų būtų spjaut, randai ne taip ir svarbu, juos galima paslėpti po pėdkelnėmis... Kažkaip ir pati laikui bėgant ėmiau po truputį taikytis su savimi, nors ilgą laiką jaučiausi kaip defektuota. Tuo tarpu pažįstamai, irgi po avarijos, liko randas po lūpa. Jis visai nedidelis, plonas ir niekas jo nemato, kol ji pati neparodo, bet matosi, kad mergina jaučiasi nepilnavertė, nuolat apie jį kalba ir t.t. Įdomu, ką jūs manote? Ar pačioms tai būtų pasaulio pabaiga, ar mylėtumėte save už tai, ką turite gero? Ar jaustumėtės nepilnavertėmis, turėdamos defektų, kuriuos sunku ar neįmanoma panaikinti?
as manau,kad pirmiausia turi but grazi pati sau,zinoti savo verte o tada busi grazi ir visiems kitiems,nuolatos reikia savimi rupintis,o tokie defektai-aisku jeigu kompleksuoji del ju-yra labai paprastai pasalinami

pvz.as po antro vaikelio pradejau kompleksuot del savo krutines ir man visiskai nesvarbu,kad mano vyrui ji patinka tokia kokia yra-tiesiog man tai trukdo gyvent,jauciuosi nepilnaverte ir daug del to kompleksuoju-tai kodel gi neissioperavus sio komplekso

bet zinoma cia nuo kiekv. zmogaus priklauso,svarbiausia,gera savijauta