Atostogos Tatruose

Rugpjūčio pradžioje šešių asmenų grupelė, kuriems sutapo atostogų laikas ir kurie atostogoms neturėjo per daugiausiai pinigų, nusprendė patraukti Slovakijos link. Išvykome pusė penkių ryte, Lietuvos-Lenkijos siena kirsta be rūpesčių ir mes įžengėme į prastų kelių, nesibaigiančių kamščių ir dingusių kelio ženklų šalį Iš tiesų, jei sakyčiau, kad kelias per Lenkiją prailgo, nepameluočiau. Gal įtakos turėjo tai, kad pasiklydome tiek Varšuvoje, tiek Krokuvoje, gal tikrai prasti keliai. Na, bet šiaip ne taip vakarop kirtome Lenkijos-Slovakijos sieną ir apie 20 val. vakaro įsikūrėme pirmame pasitaikiusiame pensione. Kaina per daug nenugąsdino - 50 litų asmeniui, o gera kompanija ir alus tik pakėlė nuotaiką
Tad kelionė iki pirmos poilsio vietos truko 16 valandų.

Kitą rytą Slovakija mus pasitiko saulėtų kalnų apsuptyje.



Kaifavom - saulė, vėjas, kalnai, alus, ko daugiau reikia. Bet kol nuvykome iki Stary Smokovec ieškotis nakvynės, mus aplankė ir lietutis. Apskritai kiek laiko buvome Slovakijoje, per dieną bent po kartą gaudavom lietaus, tačiau po to oras vėl būdavo fantastiškas.

Stary Smokovec geležinkelio stotis ir vaizdelis centre





oras tuo metu dar nelepino, tačiau slovakai savo dėmesiu turistams tikrai taip. Nakvynę susiradom vos stabtelėję vienoje aikštelėje. Pradžioj kiek apgailestavome, kad nakvynė ne Stary Smokoves miestelyje, o keliais kilometrais tolimesnėje Nova Lesna. Tačiau nuomonė greit buvo pakeista
Nuotraukoje užfiksuotą vaizdą matydavau atsikėlusi kas rytą



Greit įsikūrę, vėl patraukėme atgal ir ėmėme dairytis pramogų. Kadangi vis dar lynojo, keltis į kalnus noro per didelio nebuvo, tad nusprendėme judėti link Slovensky raj - pramogų turistams kalnuose.

Slovakijos rojus… hm… ne taip įsivaizdavau rojų iki tol Pradžioje jis netgi pasirodė nesvetingas, lijo lietus, teko lukterti automobilyje pusvalandį, kol galėjome apsižvalgyti.



Tikslas paprastas – susimoki kasoje po 4 litus, pasirenki dominančią trasą ir pirmyn.
Galimų trasų žemėlapis atrodo maždaug taip:



Kopėme žalia trasa. Pradžioje viskas atrodė gana paprasta, laipiojome akmenimis, mediniais laiptukais priešinga tekančiam kalnų upeliukui kryptimi (įkeliu foto iš ineto, nes tinkamos neturiu)



Toliau trasa sunkėja, tenka ropštis ilgais geležiniais laiptais, landžioti siaurais takeliais.





Ir žinoma, sunkiausia finišas, iki jo tenka kopti į statoką kalną. Bet valandėlė ir sucha bela įveikta. Mes - 959 metrų aukštyje.



Nusileidimas atgal buvo ne toks įdomus, nes buvom nusikalę, leidomės asfaltuotu keliuku gerą valandą. Nusileidę toliau tęsėme pažintį su slovakiška virtuve vietinėje kavinukėje. Tą vakarą į savo nakvynės vietą sugrįžome vėlai ir iškart smigome kietu miegu

Dar vienas mūsų kelionės tikslas buvo pasikelti keltuvu į kuo aukštesnę vietą. Šis sumanymas buvo įgyvendintas iš dalies. Nuvykome į miestelį Tatranska Lomnica su noru iš ten pasikelti į 2634 metrų aukštį, viršukalnę Lomnickij Štit. Deja, pasirodo bilietų skaičius yra ribojamas ir tą dieną jie visi buvo išpirkti. Negana to, prasidėjus audrai kalnuose išvis tapo neaišku, ar toliau dirbs keltuvai. Nusiminėme, bet vis dar lūkuriavome tikėdamiesi pragiedrulių. Taip ir atsitiko - po geros valandėlės jau kilome į Skalnate Pleso, 1751 m aukštį. Pamatėme kalnų ežerą, o vis šalia praplaukiantys debesys leido pasijusti esant aukštai aukštai



Vienu metu buvo užpuolęs smarkesnis lietus, tad tuo metu stiprinomės sėdėdami po stogu ir pavydžiai žvilgsniu sekdami keltuvą keliantį į pačią kalno viršūnę. Kadangi keltuvas buvo tik vienas, pagalvojome, kad greičiausiai viršuje yra leidžiamas ribotas žmonių skaičius ir vieniems pasikėlus, kiti būtinai turi nusileisti.



Lietus baigėsi ir mes lėkėme toliau grožėtis aplinka







Tiesa pamiršau paminėti, kad pirkome tokius bilietus, kurie tik pakelia į viršų, o nusileisti teko vėlgi žalia trasa patiems Mūsų ilgas kelias per kalnus namo







Pradžioj buvęs labai akmenuotas ir status, vėliau kelias minkštėjo, žemėjo





Patyrus ekstremalius išbandymus kalnuose, kelios kitos dienos Tatruose buvo ramesnės, aplankėme vandens parką ir dar tęsėme pažintį su slovakais. Toliau mūsų laukė kelionė į Bratislavą.

tęsiu toliau
Nuo Tatrų iki Bratislavos teko įveikti virš 300 km. Pakeliui matėm tokių vaizdų



Turint galvoje, kad važiavome apie pietus ir teko pravažiuoti daug taisomų kelių, Bratislavą pasiekėme vėl į vakarą. Širdis jautė, kad su nakvyne nebus taip paprasta, kaip buvo kurortiniuose miesteliuose. Turėjau keleto nebrangių viešbučių adresų. Bet tie variantai greit atkrito. Jei kas matė filmą "Nakvynės namai" ("Hostel"), tai gali įsivaizduoti mūsų siaubą pamačius tuos hostelius. Su benzopjūklais gal ir niekas nelakstė, bet pas budinčiąją kirvį tikrai mačiau Ir apskritai tame Slovakijos gale labai mažai kas supranta rusiškai ar angliškai. Teko vadovautis žemėlapiu, ir mums pavyko surasti visiškai normalų viešbutuką, Bratislavos pakraštyje. Įsikūrę patraukėme susipažinti su sostinės centru.





Centre gyvenimas virė, daug nesibastėme, nes jau rytojaus ankstų rytą ketinome patraukti į už 60 km esančią Vieną.

Ačiū už fotoreportažą (bet neužmik ant laurų -norėtųs ir tęsinio), buvo smagu darsyk, nors ir neakivaizdžiai pakeliaut po lygiai tas pačias vietas. Man Slovakijoj irgi labai patiko, nors esu mačius ir Alpes (kurios lyg ir įspūdingesnės už Tatrus). Nežinau gal tai dėl to kad šita šalis palygint arti, lengvai pasiekiama,kainos nedidelės, o pramogų ir gražios gamtos-pakankamai. O gal dėl to, kad tie kalnai tokie kompaktiški, "mažučiai", kažkokie jaukūs ir kai pasižiūri į juos iš tos Nova Lesnos, na negali neįsimylėt

Na va, pasakojimo kaip nėr taip nėr, tai nusprendžiau pakomentuot. Ech, buvau ir aš Slovakijoj tik tas Slovakų rojus pas mu buvo visai kitoks, drįsčiau teigt, kad net gražesnis kadangi nereikėjo mums jokiom kopėtėlėm laipiot, reikėjo tik gražiai eiti akmenuotu takučiu ir grožėtis nerealiais vaizdais bei kalnų viršūnėm

Tiesa, jums pasisekė labiau, nes pas mus lijo visas visas dienas iš eilės be perstojo, tad dalis kalnų grožio nublanko rūke. Beje, dėl to Lomnicky Štit. Buvome ir mes prie to ežero ir matėm keltuvą, kuris kelia į tą aukščiausią tašką, pasiekiamą keltuvu. Gidė sakė, kad galėjom keltis ir mes, bet per tokį orą apart debesų, nieko daugiau nebepamatysim... tik rūkas ir rūkas, o mokėti už bilietą 350 skk į vieną pusę nelabai tada norėjosi ( į abi puses gaunasi apie 70 litų). Gal šiemet ir kitokios kainos? Gal pamenat, kiek kainavo? Tiesa, žmonės ten pakilę gali būt kiek nori, nes nieks ten jų nesupaisys kas kada pakilo ir kas kada turi leistis....

Ir dar: ta pilis, kurią matėte pravažiuodami, man rodos, yra Spiš pilis ( Szpisz - oi, pagailėjo slovakai savo kalboje balsių raidžių.... ) mes joje buvome, nors visai to neplanavom - tiesiog gidė labai "susiparino" ( Ji buvo pati nereliausia mano sutikta gidė ) , kad visą kelionę buvo toks blogas oras, tai nuvežė mus priedo į visokias papildomas lankytinas vietas buvo tiesiog nuostabi kelionė, nes tai pirma mano kelionė kažkur toliau, nei Lietuva ar Latvija

Reziumė būtų tokia, kad įsimylėjau Slovakiją dėl kelių dalykų dėl to paslaptingo oro, kuris niekad neleidžia normaliai kalnais pasigrožėt, dėl superinių ir mums , lietuviams, juokingų kainų (įsivaizduoju, kokios jos juokingos Vakarų Europai) bei labai labai skanaus maisto...to jaukumo VISUR, to svetingumo... tiesa, gidė sakė, kad slovakai nelabai mėgsta turistus.... bet prie jų elgiasi mandagiai. Slovkams tiesiog atsibodo, kad turistų kartais daugiau nei vietinių na bent jau taip sakė gidė, kurios žodžius prisiminiau iki šiol. Pabandysiu ir aš aprašyti kelionę į Slovakiją, štai teta nuskanavo man nuotraukas, tai galėsiu pasirodyt, ką mažiukas būdamas aplankiau

Visiems labai rekomenduoju šią šalį. Tiesa, iki vakar dienos visai nenorėjau laikytis teisių ir turėti nuosavo automobilio, kol teta nepasakė: laikykis tieses, pirk mašiną ir keliausi tai va pamasčiau gerokai ir sugalvojau, kad noriu greičiau pilnametystės, kai su savo burzgalu vyksiu Slovakijon ir koipinėsiu kalnais kalneliais kalneliukais

Paskutinis kelionės etapas – Austrija, Viena.
Kitą rytą pakilome kuo anksčiau ir išskubėjome iš Bratislavos link sienos. Oras buvo tikrai smagus, nebuvo per daug karšta. Sieną pravažiavome be jokių problemų. Degalinėje nusipirkom kelių lipduką ir patraukėme link Vienos. Iš esmės keista, kad turėjome pirkti dešimt dienų galiojantį lipduką, pardavėjas (kiek supratome iš laužytos anglų kalbos) trumpesniam laikui neturėjo.
Labiausiai tik įvažiavus į Austriją nustebino vėjo jėgainių gausa. Į kurią pusę bepažvelgsi vien malūnai.





Vėliau įsukome į autobaną. Aplenkti teko labai mažai ką

Atvykus į Vieną, nors ir turėjome miesto žemėlapį, nusukome kažkur ne ten ir teko nuvažiuoti gero kelio gabaliuką, kol gavome apsisukti. Po to jau sėkmingai gaudydamiesi pagal ženklus ir gatves, nusigavome iki metro stotelės. Palikome mašiną mažesnėje gatvelėje, patys nusipirkome transporto bilietus vienai parai ir patraukėme ieškoti grožybių.

Kaip tik pakeliui į senamiestį aplankėme pirmą lankytiną objektą - Belvederio rūmus. Šiek tiek pasivaikščiojome po dar tvarkomą sodą



ir patraukėme link senamiesčio. Ir visiškai neieškodami, netyčia priėjome Lietuvos ambasadą Austrijoje toks netikėtumas buvo tikrai malonus. Senamiestyje pilna tokio transporto



Pamatėme Vienos operą, šv.Stepono katedrą



Toliau mūsų tikslas – Šionbruno sodai. Kažkas nuostabaus – tiek sodų, gėlynų, fontanų, skulptūrų vienoje vietoje. Labai patiko. Gailėjomės, kad turime mažai laiko ir negalime pasilikti ilgiau bei viską nuodugniai apžiūrėti. Visgi kelias valandas ten praleidome. Keletas nuotraukų.





Ir pabaigai aplankėme Dunojaus salą. Toks atskiras, pilnas modernių statinių kvartaliukas.





Ir visai vakarop, labai nusikalę sugrįžome į automobilį ir patraukėme namų link. Austrijos-Slovakijos sieną kirtome apie 9 val. vakaro, Slovakijos-Lenkijos – jau po vidurnakčio, apie 2 val., tėvynę pasiekėme per kitos dienos pietus, 13 val.

Planas buvo įvykdytas 100 proc.

ir aš vėl noriu į kalnus.

Ir šioks toks apibendrinimas

1. Į kelionę reikia važiuoti tik gana komfortabiliu ir didesniu auto, pageidautina minivenu, tuomet ir nuovargis ne taip pasijunta greitai, ir Lenkijos keliai greičiau praskrieja
2. Kitąsyk važiuodama į Slovakiją, būtinai kronų nusipirkčiau čia - pigiau. Problema - sunkiai įmanoma rasti LT bankuose. Supirkti superka, o parduoda ne visi, kadangi buvo laiko trūkumas, vežėmės eurus. O slovakai kursą pasidaro kokį nori kurortuose.
3. Būtinai reikia turėti didesnių miestų (Varšuvos, Krokuvos, Bratislavos) žemėlapius, jeigu kartu nevažiuoja tuos miestus žinantis asmuo. Susitaupo ir laiko, ir nervų
4. Kalnuose būtina turėti gerus, tvirtus batus ir apsiaustą nuo lietaus.
5. Šiaip pastebėjimas: Slovakija dar atrodo artima Lietuvai pagal gyvenimo būdą, kainas ir pan. O Austrija visiškas atotrūkis. Ledus už du eurus galėjau nusipirkti tik tuomet, kai save įtikinau, kad 1 litas = 1 euras
6. Nuotraukomis sunku perteikti pamatytą grožį, geriau vykite patys visko pamatyti

spėjom ir mes pasigrožėti, nors žinoma, buvo momentų, kai tik norėjosi kuo greičiau viršūnę pasiekti



mes pasikėlėme iki Skalnate pleso (mokėjome po 24 litus), be nusileidimo. Jeigu dar būtų buvę laisvų vietų iki Lomnickij Štit, bilietas būtų kainavęs + 55 litai.

Jeigu pasitaikys galimybė dar sykį pakeliauti po Slovakiją, visą laiką praleisčiau tik kalnuose

Ačiū puikios nuotraukos ir geras pasakojimas.
Visas mūsų klaidžiojimo po didmiesčius problemas išsprendė GPS as - toks mažas guzikėlis prijungiamas prie nešiojamo kompiuterio. Jo kaina apie du šimtus litų, na dar reikia programėlės. Jis nurodo maršrutą nuo sankryžos iki sankryžos. Galima apžiūrinėti grožybes, o ne kelio ženklus ir nuorodas.
Dar norėjau paklausti, iš kur rinkotės informaciją apie Vieną, ar važiavo kas nors jau ten buvęs?

Dar Makaliui apie pasikėlimą Slovakijoje į viršūnę. Pasikėlus išduoda tokius lapelius su numerėliu. Po pusvalandžio tavo numerėlį šaukia, ir klausimas ar į kitą vagonėlį priims pakankamai griežtai ten jie viršuje. Mes kėlėmės į debesį, bet žinokite vistiek buvo nerealu. Informaciniame biure buvome nusipirkę tokią TDK - gerai neatsimenu kortelę, kuria gali užsikelti ir nusileisti visur, susitaupo daug pinigėlių, grąžinant kortelę dar kažkiek atiduoda, nes tipo užstatas paimtas buvo.
Mums bebūnant aukštai užlipo tris jaunuoliai - du vaikinai ir mergina, su visa alpinistų technika irgi buvo įdomu. Norėčiau....

Na,jei temos autorė nesupyks,tai aš irgi prisijungsiu prie pasakojimo.Išvažiavome mes iš Kauno 2 val nakties.Savarankiškai keliavę dar neesame,todėl nutarėme Varšuvą aplenkti.Su dviem sustojimais-pavalgymais Krokuvą pasiekėme apie pietus.Gražus miestas,norėtumėm jį dar kartą aplankyti.Pabandau įkelti nuotraukytę,nei karto to nedariau,gal pavyks
Papildyta:
Ir dar truputėlis pilies Pasivaikščiojom,o tada lėkėm į Zakopanę.Galvojom ten likti keletui dienų.Nuvažiavome vakare,griebėme už pakarpos pakelėje stovėjusią moteriškaitę ir tokiu būdu gavome kambarėlį palėpėje už 25zl žmogui.Namukas stovėjo nuostabioje vietoje,ant upelio kranto.Viskas ten mums patiko,jau buvo minčių pasilikti čia ilgiau,bet ryte prasidėjo nesusipratimai dėl dušo ir tualeto, ji pradėjo burbėti,kad mes vandens per daug išleidžiame .Daug nesiaiškinome,susikrovėme daiktus ir išvažiavome pasižvalgyti po Zakopanę.
Papildyta:
Vaizdas iš terasos Zakopanėje
Papildyta:
Kažkaip nenormaliai čia man tos nuotraukos dedasi

Dėl GPS pritariu būtų jis mums sutaupęs ir nervų, ir laiko.
Dėl info apie Vieną - daug ieškoti nereikėjo, nes mus pakonsultavo žmogus kurį laiką gyvenęs Vienoj. Gavom sąrašiuką, kiek būtų įmanoma aplankyti per dieną ir netgi metro planą, kokiu maršrutu važiuoti, kur lipti ir pan. Paprasčiau nebūna