Kreta - low season

Ėjome toliau dviese, tada aš paprašiau, kad bendrakeleivė leistų man pabūti „gaujos vadu“ ir eiti pirmai. Žinokit, fantastika. Kai toks metų laikas nebėra tokių baisių turistinių grupių kamščių, kaip kad teko skaityti forumuose apie Samariją ir kitus maršrutus. Ėjome tylėdamos, o jau kalnai kalnai (bet dar vis ne tarpeklis) ir man atrodė, kad aš iš vis viena einu tarp šitų uolų, ir nieko daugiau nėra, nei jokio balso, garso, jokio kito turistinio vaizdo. Tik vanduo kažkur nušniokščia, vėjas kartu, akmenukas paspirtas duksliai bilsteli...
Ir 20 minučių tokio ėjimo iš tiesų yra prabanga. Paskui mus pasiveja pavieniai turistai, su jais sutinkame ir krikri. Čia vokiečiai sąžiningai. pagal visas instrukcijas atiduoda nemėsiškus savo pusryčius.

Man pasakojo, kad keliautojai tuos "bokstelius" stato, kad kada nors ten griztu...na, kaip kad moneta imetama i suliny ar kita vandens telkini

čia niekada nesakyk niekada juolab, kad nemačiau dar nei Elafonisi, nei Gravamousos
Papildyta:
Na, iš pradžių negalvojau, kad į Samariją, uiii, niekada daugiau... galvojau, kad netgi gal visai smagu ir ko čia taip baiminausi? Beje, štai jau ir antras sustojimas ir netgi keista, bet mes atėjome į jį lygiai taip, kaip ir plane buvo nurodyta... tai reiškia, kad mano turistiniai sugebėjimai tobulėja ir dar pora tokių tarpeklių ir būsiu visai tikras kalnų katinas... toliau traukiame link, kaip jau supratome, tikrojo tarpeklio, tik čia šiek tiek sunerimstame, kad atsirado žmonių, kurie eina prieš mus. Tai čia kaip? Ar mes einame ne ten? Nors einame iš tiesų lyg ir tą pusę? O gal ten eiti toliau negalima? Gal kokie akmenukai nugriuvo? Bet paskui supratome, kad čia tie, kurie Samariją įveikinėja būdu atbuluoju – išlipa iš laivelio ir eina gilyn kiek jėgos ir laikas leidžia...

o štai čia dar baisu nebuvo, baisu prasidėjo po to

O kas yra baisu Samarijoje? Baisu pasidaro, kai aplinkui klaidžioję debesys sumano grėsmingai susitvenkti virš galvos būtent tada, kai prasideda pavojingieji 8-11 kilometrai. Toks rudeninis neramus pilkumas. Tyla. O paskui kalnų viršūnėse vėjas. Lyg virpulys per visą peizažą perbėga. Ir supratimas, kad telieka tik pirmyn, į tarpeklį, kur siauriausia, nes negi dabar atgal lipti vėl į kalną. Taigi nesąmonė... ir dideli lietaus lašai ant akmenų tykšta. Reti kol kas. Štai čia kelios tarpeklio nuotraukos, kokio tikriausiai į lankstinukus nededa...




Papildyta:
Bet neįsilijo... bet panika nepraėjo. Štai tose vietose vasarą kai kurie mažai fotografuoja arba nedaug stoviniuoja, nes karšta baisulingai. O aš va bijojau, sąžiningai prisipažinsiu, bijojau kaip zuikutis. Net kalnai man nebebuvo gražūs. Šuoliavau nuo akmens ant akmens kaip tikras asas, netraukdama net aparato, nes man atrodė, va sustosiu, ir kažkas nutiks. Va draugė renka akmenis iš visur, bet atrodo, pasilenksiu jo paimti, ir kažkas nutiks. Bendrakeleivė lėkė man iš paskos ir sakė, taigi pažiūrėk kaip gražu, o aš lakoniškai atsakinėjau, „aha, labai gražu“, gal pafotografuojam? Tai gal tiek to? Pamenu tik kaip lėkiau ir kaip šmėžavo man pilkų akmenų faktūra po kojomis, aplenkėme visą šutvę pakeleivių... ir beveik valandą anksčiau negu reikia atsidūrėme trečiame punkte. Jau tokiame žymiai saugesniame. Aš lekavau kaip lenktyninis zuikis... o tuo tarpu ir įsilijo, bet lijo labai sėkmingai tik tol, kol ramiai užkandžiavome. Tada jau ir kalnai pradėjo tolyn nuo manęs trauktis ir aš nustojau jaustis kaip graikiškas riešutas, kurį kažkas kėsinasi suskaldyti, ir fotografuoti mieliau pasidarė ir šiaip...

O čia štai mes svarstėme, fosilija čia ar ne fosilija, bet tikriausiai ne...


Papildyta:
Viskas gerai, kas gerai baigiasi, ir Samariuos visi pavojai baigėsi, ir visas pavojingas vietas gražiai perėjome (perbėgome) ir upelius su palūžusiais tilteliais gerai perėjome. Tik blogai, kai foto kortelė baigiasi. Nes aš, pagalvojusi, kad tuose kalnuose vis tiek tik kalnai ir nėr ten ką veikti, papildomos foto kortelės... o va po Samariuos prasidėjo man pats gražumas. Vis tiek – aš civilizacijos sugadintas žmogus ir nieko čia nepadarysi...
Pirmas sutiktas žvėris prie kasų, kur tikrina išėjimo bilietus


Papildyta:
Tai toliau ėjau, džiaugiausi, fotografavau, tryniau kalnus, vėl fotografavau, vėl tryniau, tai dabar bus šiek tiek vaizdų, kurie liko. Net bendrakeleivę užknisau šiek tiek, nes sako, taip galima ir į keltą pavėluoti besismaginant.
Vaizdai, žinoma, pilkoki, bet tokia jau ta diena buvo...
čia štai tarkima aviena po medžiais:



o čia - kaimelio likučiai;



Papildyta:
čia šiaip namukas, už jo - Samarija:



čia kapinių koplytėlė ir įėjimas vėl gi į Samariją...





sausos upės senas tiltas (pagalvojau, kad žiemą čia gal ir būna vandens, nes šalia stovėjo tiltas toks naujoviškas betoninis)



koplytėlė pakeliui:



ir vėl ta gražiai rusva Kretos žemė:

dar keletas Agia Roumeli kaimelio detalių:

Kai jau visai artėjome prie laivelio, tai papasakojau bendrakeleivei savo sapną ir ko mes ten per tas pačias siauriausias vietas skutome kaip į uodegą įkirptos... pabaiga tradicinė – visi susirenka tavernoje, o tada į laivą. Tik Libijos jūroje niekas nesimaudo. Visi sveiki ir gyvi. Man euforija, nes aš įveikiau ir gal net baimes įveikiau (tik neaišku, ar iš tiesų įveikiau, ar tik nuo jų bėgau.) Nesvarbu. Va čia keli paskutiniai pažiūrėjimai nuo laivo į tolstančią Samariją...




Papildyta:
o dabar aš patylėsiu ir parodysiu tik vaizdus iš laivo...

Po įspūdingų serpentinų atgal aukštyn, kelių valandų kelionės atgal, gidė atsisveikina sakydama, kad grįžta gražūs orai į Kretą ir gerų mums likusių atostogų, tai mes tada pasitariame, jeigu tikrai rytoj gražūs orai, tai neverta mums paskutinę dieną imti savo mašinos, kad ir už simbolinį draudimo mokestį (nors taip norėjau kelis miestelius pakeliui link Lasiti plokščiakalnio pamatyti, bet gal kitą kartą...). tai štai, gulėsime kaip aktinai pliaže, nes per visą savaitę išsimaudžiau tik tris kartus ir tai yra baisus apsileidimas. Ir dar pietausime tavernoje kokią baisiai gardžią vakarienę, nes galima ir pasinuodyti, nebaisu... kitą rytą skambinčiau į darbą ir sakyčiau, oi, apsinuodijau graikišku kotletu. Bet dar tą vakarą ėjau valgyti graikiškų salotų į vieną nusižiūrėtą taverniukę, bet kažkokios jos neįkvėpiančios buvo. Vakaras buvo gana vėsus, graikas pagrindinis padavėjas slankiojo su storu paltu, kitas barmenas po baru palindęs paslapčia tuštino raki butelaitį, kitas savo malonumui minkė picų padus, bet taip neįkvėptai – jie vis krisdavo ant žemės. Gerai, kad užsisakiau iš kart tik atėjusi salotų, nes jie nei šiaip prie manęs ėjo, nei meniu nešė, nei kitaip domėjosi. Liūdesys toks. Graikas sako, va, pora dienų darbo liko ir namo.
O va čia išaušta antradienis ir ką jūs manot, kur tas geras oras? Lynoja, bet nesmarkiai... papusryčiauju su Sofoklio katinėliu, kuriam labai pasisekė –jis rado duris į valgyklą, o va jo brolis nerado, tai liūdnai žiūri vidun pro lango stiklą. Pirmiausiai jis ėda virtą dešrą, kelios riekės už mano pasinuodijimo dieną, kelios dienos už tą rytą, kai buvome Chanijoje, kelios riekės už tą Samarijos rytą, kai mums atsisakė paruošti pusryčių paketėlį...
Tada darau salotas „ale Sofoklis“. Jos daromos taip:
reikia supjaustyti sultingą graikišką pomidorą, kiaušinį ir virtą dešrą, kurios nesuėdė katinas. Viską pabarstyti druska ir pipirais. Pomidorai išleidžia gausias sultis ir labai skanu, skaniau negu neįkvepiančios graikiškos salotos paskutinį vakarą tavernoje... katinėlis vos man visomis kojomis į lėkštę neįlipo...
kadangi dangus vis tiek buvo pilkas, tai ėjome šen bei ten suvenyrų ar tai prieskonių, aš dar zyziau, kad gal pasiimame savo citroeną, bet kai vienoje parduotuvėje bebūnant smarkiai įsilijo, tai nusiraminau ir nusipirkau litrą pilstomos retsinos. Paklausėme viešbutyje, kiek kambarys kainuotų iki vakaro, nes autobusas tik 19:30, sako, 20 eurų, na jau gal tiek to. Bet aš bumbėjau besipakuodama daiktus, va praustis reikia, vanduo šalta, nes apniukę ir jis nepašyla ir šiaip šalta. Ir šiaip ne taip išsikraustėme ir vėl į miestą. Lietus nurimęs. Lašiukai nuo alyvmedžių uogikių žemyn kapsi... Va čia žuvį čia pardavinėjo.



Aš vėl noriu valgyti, bet paskutinei vakarienei dar anksti, tai sustojame krepų ir gerai, kad sustojam....

o kas buvo toliau? Toliau buvo blogai... nespėjome mes blynelio sumesti į skrandį, ir užtelėjo lietaus šuoras, tai krepininkas kepėjas leido pasislėpti jo užeigėlėje, tai tupėjome ten kokios 1,5 valandos, aplinkui trankėsi žaibai, liejosi vanduo ir dar vėjas labai smarkus pakilo. Tas vėjas išdaužė kelis vazonus su gėlėmis, išvartė reklaminius stendus. Graikas žiūrėjo ir sakė, na ne, tokio dalyko aš dar nemačiau čia spalio mėnesį, bet man atrodo, va rytoj tai tikrai bus geras oras. Bet mums reikėjo gyventi šiandien. Bet pylė taip, kad pajudėti buvo neįmanoma, mes aišku neturėjome skėčių, o aš, aišku, nešiausi dar fotoaparatą. Tai nuotraukos šiek tiek sujudėjusios, net tamsoka buvo gerokai, tai trūko gero apšvietimo bet taip daugmaž atrodė priešais mus esanti gatvelė...





per ją atbrido graiko žmona, ji angliškai nešnekėjo, bet pavaišino mus kriaušėmis. Užeigėlė priglaudė dar kelias pašlapusias bobutes vokietes... lietus tuo tarpu liejosi visu smarkumu organizuodamas akciją, „o dabar pažiūrėkime, ką kaimynai laiko darže ir išplaukime jų smulkius daiktus į gatvę“. Vanduo, tekantis gatve gerokai pakeitė spalvą ir užliejo kavines bei parus, esančius jūros kranto pusėje, nes į tą pusę nuožulniau.

na, laikais jau baiginėti šitą graudulingą pasakojimą. Nes toje užeigėlėje mes taip ir nesulaukėme saulėtų orų, tie lietaus smarkumas sumažėjo, o jau upių grožis gatvėse... vai vai. Sakiau, brisiu basa. Nusiaviau, ale jau tos upės buvo šaltos, tai vėl įsilindau į šlapius batus. Vėl baisus lietus, vėl teko lėkti į pirmą pasitaikiusią landą, tai buvo ale foto prekių parduotuvė, bet labai jau skurdi, užtat apžiūrėjau visas atvirutes ir kalendorius, išsiaiškinau visas fotoshopines jų gudrybes ir kaip klaikiai jos atrodo sezono pabaigoje... taip vėl valanda praėjo. Tada kas paėjome gabaliuką, vėl lietus, laimei, buvo netoliese labai visokiomis uždangomis apsikaišiusi prieskonių parduotuvėlė. Patupėjome, palakėme ramesnio lietaus. Dar gabaliukas. Vėl liūtis. Šį kartą labai pasisekė – konditerija. Dar pusvalandis, lietus aprimo. Einame. Vėl siautėja, valio, interneto kavinė. Keli graudūs laiškai. Lietus aprimo, pagaliau pagaliau pagaliau viešbutis.... einame į rūsį persirenginėti – šalin šlapius šlaputėlius vasariškus drabužėlius ir traukiu sausus giliai rudeninius lietuviškus. Ir bambu, kad jeigu liko paskutinė pora sausų kojinių, ne, ne tai kad švarių, bet sausų, nes niekas nebedžiūsta čia, tai jau tikrai laikas namo. Oi, kaip gerai yra sausi drabužiai ir sausas viešbučio fojė, kuriame nevyksta joks graikiškas gyvenimas, neveikia nė mažiausias bariukas, nei kavos, nei vyno, nieko... bet aš turiu nebaigtą litrą balto vyno, štai kaip...

susėdome tokiame jaukiai prietemingame fojė, žmonių nėra, kiti LT gyventojai toliau įsitaisę, ramu, tylu, gera, nelyja, bet balos baisios, sakom, na po valandėlės eisime savo paskutinės kokios gardžios vakarienės sušveisti. Bet neteko. Nes vėl tokia liūtis su žaibais kad įsisiautėjo... oi.... ai, tai galvos nesukome. Sėdėjome, lošėme tokį puikų stalo žaidimą „rumi“, gėrėme baltą vyną su lietuvišku sūriu ir dešra. Dar prisidėjo su mumis į Chaniją važiavusi pakeleivė. Bet puikus laikas buvo, nors ir trečia valanda buvo, lauke tamsu kaip vakare, liūtis, vėjas, o jau vėjas... palmes tik į langus tranko ir stūgauja. O čia šilta ir gera. Ir mano draugas rytinis katinėlis atėjo, prisiminė rytinę dešrą, bet kai pamatė, kad mes čia turime lietuviškos gardžiosios rūkytos, tai ištaškė šalin nuo stalo visas „rumio korteles, o paskui įsitaisė man ant kelių ir ant sprando, ir kur tik jam patiko.
Tai aš gėriau vyną ir užsiiminėjau kretiškų katinų dresūra.
Čia bandau išmokinti komandos „tarnauk“



O čia „sėdėk“.

Na, dabar paburnosiu ant didžiojo kelionių organizatoriaus N. Aš esu toks turistas, kurį tik atskraidink ir numesk, surink ir vėl parskraidink, tai tiek man iš jų ir tereikėjo. Tai va, tą vakarą sėdim laukiam, o buvo tokių žmonių, na, slidžiai pagyvenusių, kurie, kai nesulaukė laiku gido su autobusu, pradėjo nervintis ir bijoti. Audra už lango, lietus, tamsu, vakaras, o mes vieni viešbutyje. Man tai kas, aš jau su bendrakeleivėmis ištašiau vyno litrą ir man ramu ir jauku. O va kiti nervinasi. Taip mes, žinokit, autobuso laukėm 45 minutes. Žmonės bandė kalbinti viešbučio administraciją, gal ji ką nors žino, anie šnekėjo tik graikiškai, tai nežinojo. Skambino gidams, tie nekėlė ragelių, beje, jie turėjo visų mūsų mob numerius, tai bent būtų mandagu nors vienam žmogui atsiųsti žinutę, kas ir kaip. Paskui kažkas sako, žiū, autobusas privažiavo kažkoks. Bet niekas neatėjo. Lietus pila kaip iš kibiro, nušliaužėme, žiūrim, novaturinis, bet be gido. Vairuotojas angliškai nešneka. Sumetėme daiktus, sulipom. Nei kas sužymėjo, ar visi, ar niekas nepasiliko, ar lietus nenuplovė. Anksčiau kažkaip atsakingiau surinkdavo. Kiti toliau nervinasi, nes jiems gidai buvo skolingi pinigus už neįvykusias ekskursijas. Tokiu būdu dar surinkome krūvą išsigandusių ir pasimetusių turistų ir kelių viešbučių. A va, mes gi visi iš 1-2*... Chersonisos įlipo gidas, sako, sorry, važiuokit patys, o man reikia atskrendančią grupę pasitikinėti. Na nereikia mums virti makaronų, joks lėktuvas nebeskrido iš LT, nes mes buvome priešpaskutiniai išskrendantys ir tą dieną nebebuvo reiso į Kretą. Tai va. Taip mus per lietų išmetė į Herkliono oro uosto bardaką. Prieš tai vairuotojas lėkė per lietų kaip išprotėjęs, nes vėlavome. Bet nieko. Oro uoste žmonių masė man dar nematyta, bet mus kažkaip į sodinimo eilę tiesiai nukreipė, o aplinkui skambėjo skelbimai apie tai, kad Edinburgas atidedamas, Berlynas atidedamas, tas atidedamas, anas atidedamas. Prieš pakylant lietus nurimo. Vilniuje buvom berods 1:30. che, ten pasirodo pasų patikrinimas ant lėktuvo trapo, apačioje keturios saugos mašinos su švyturėliais. Tetrūksta raudono kilimo. Uoste vėl griežti patikrinimai, tai čia pasirodo po kokių 6 valandų Britanijos karalienė išskris. Tai viskas baisiai saugoma.
Tuo ir būtų galima baigti pasakojimą, tik kitą dieną jau dirbdama darbe nugirstu, kad dėl neeilinių liūčių ir vėjo Kretoje paskelbta nepaprastoji padėtis, keliai paplauti, lėktuvai nekyla, kai kur nėra elektros, laivai neplaukia. Žodžiu, spėjom kažkaip pakilti. Ir darbas keliuose www apie Kretą ir jos orus radau frazes: „spalis būna maloniai šiltas, bet to, kas dėjosi spalio 17-18 dienomis, seniai neteko matyti“.
Ir čia jau būtų galima dėti tašką. Tik po savaitės perskaičiau straipsnį, kad tomis keliomis dienomis, kai Samariuos tarpeklis tarp liūčių buvo atidarytas, vienas šveicaras vis dėlto gavo akmenuku per galvą. Nemirtinai, žinoma.
Tai tokios tat būna kartais rudeninės kelionės.
Ačiū visiems už dėmesį.
The END.

Savotiškai graži ir ta lietaus apsiausta Kreta O katinų kiek daug ir jiems visur taip leidžiama gulėti laisvai ir kerėblintis Turkijoj tai juos veja lauk jei kur viešbučio teritorijoje.