ta proga primesiu dabar pliažinių nuotraukų....
jau kaip dėkoju už visus gražius žodžius, ačiū ačiū
ta proga primesiu dabar pliažinių nuotraukų....
ta proga primesiu dabar pliažinių nuotraukų....
Toliau prasideda blogo šturmanavimo diena mano gyvenime
Vietinė graikė ant planiuko be gatvių pavadinimų mums parodė, kaip greičiausiai išvažiuoti iš Chanijos. Viskas lyg ir buvo gerai, kol vienoje gatvių raizgalynėje, kur reikėjo sukti, negalėjome sukti, nes ten pasirodė vienos krypties eismas, o mūsų gatvė nusivyniojo neaiškia kryptimi ir aš pamečiau orientaciją, nes vairavo mūsų pakeleivė, o man teko stabėti ženklus. Hm, na nieko, nusprendėme, kad jeigu jau taip, tai reikia orientuoti pagal ženklus ir rasti išvažiavimą link Kisdamos miesto, tik geriau būtų išlipti į plentą, o ne veltis po pajūrio mažus miestukus... viskas būtų gerai, bet ženklų nėra, gerai, kad bent jau yra kalnai, link jų ir važiuojame, nes kalnų pusėje vis tiek bus plentas. Aha, pasirodo pirmos rodyklės, į Rethymno yra, į Samarijos tarpeklį yra, o va į mūsų pusę nėra, važinėjam, ratas po rato, nėra, logiškai turi būti, bet nėr, velniava, mums reikia Kissamos, o yra Kasteli. Žiūriu žemėlapį, nieko nesuprantu. Sustojame viduryje sankryžos su avariniais, nes čia jau lyg ir nuorodos į didesniu kelius. Žiūriu į žemėlapį, burnoju graikišką raidyną ir t.t. va kame kampas, žemėlapyje užrašyta Kissamos, o apačioje mažomis raidėmis Kassteli, skliausteliuose, lyg tarp kitko. Valio, kelią radome, važiuojame. Po 20 km ženklai vietoj Kissamos pradeda rodyti Kassteli, neblogai. Vienokiu ar kitokiu pavadinimu mes tą miestuką randame, pravažiuojam, toliau jau reikia ieškoti teisingo kelio į Falasarną. Praleidžiame keliuką į Gravamousą, laukiu kito, kuris leisis žemyn nuo kalno, pagal žemėlapį, bet nėra. Ir kelias labai ryžtingai pasuka kalnų link, nuvažiuojame apie 10 km, nervinamės, jeigu nieko nebus dar 10 km, važiuosime atgal. Be t va, kažkokiame kaime ranka išpaišyta rodyklėlė į Falasarną. Gražus keliukas, kuris staiga labai smagiu ir staigiu serpentinu virsta, ai, gerai, kad nevairuoju... tik sustojame serpentino viršuje, nes štai, štai jau smaragdinė vakarinė Kretos pakrantė...
Vietinė graikė ant planiuko be gatvių pavadinimų mums parodė, kaip greičiausiai išvažiuoti iš Chanijos. Viskas lyg ir buvo gerai, kol vienoje gatvių raizgalynėje, kur reikėjo sukti, negalėjome sukti, nes ten pasirodė vienos krypties eismas, o mūsų gatvė nusivyniojo neaiškia kryptimi ir aš pamečiau orientaciją, nes vairavo mūsų pakeleivė, o man teko stabėti ženklus. Hm, na nieko, nusprendėme, kad jeigu jau taip, tai reikia orientuoti pagal ženklus ir rasti išvažiavimą link Kisdamos miesto, tik geriau būtų išlipti į plentą, o ne veltis po pajūrio mažus miestukus... viskas būtų gerai, bet ženklų nėra, gerai, kad bent jau yra kalnai, link jų ir važiuojame, nes kalnų pusėje vis tiek bus plentas. Aha, pasirodo pirmos rodyklės, į Rethymno yra, į Samarijos tarpeklį yra, o va į mūsų pusę nėra, važinėjam, ratas po rato, nėra, logiškai turi būti, bet nėr, velniava, mums reikia Kissamos, o yra Kasteli. Žiūriu žemėlapį, nieko nesuprantu. Sustojame viduryje sankryžos su avariniais, nes čia jau lyg ir nuorodos į didesniu kelius. Žiūriu į žemėlapį, burnoju graikišką raidyną ir t.t. va kame kampas, žemėlapyje užrašyta Kissamos, o apačioje mažomis raidėmis Kassteli, skliausteliuose, lyg tarp kitko. Valio, kelią radome, važiuojame. Po 20 km ženklai vietoj Kissamos pradeda rodyti Kassteli, neblogai. Vienokiu ar kitokiu pavadinimu mes tą miestuką randame, pravažiuojam, toliau jau reikia ieškoti teisingo kelio į Falasarną. Praleidžiame keliuką į Gravamousą, laukiu kito, kuris leisis žemyn nuo kalno, pagal žemėlapį, bet nėra. Ir kelias labai ryžtingai pasuka kalnų link, nuvažiuojame apie 10 km, nervinamės, jeigu nieko nebus dar 10 km, važiuosime atgal. Be t va, kažkokiame kaime ranka išpaišyta rodyklėlė į Falasarną. Gražus keliukas, kuris staiga labai smagiu ir staigiu serpentinu virsta, ai, gerai, kad nevairuoju... tik sustojame serpentino viršuje, nes štai, štai jau smaragdinė vakarinė Kretos pakrantė...
QUOTE(Jurgitaite @ 2007 08 11, 11:13)
yra laida LRT, KELIONES - kazkas ziauraus - ziuri ir nei idomu, nei grazu, nei spalvinga. Rodos Skrupudaite (netiksliai gal parasiau pavarde) ten laidos karaliene ir visos laidos apie tai kaip JI keliavo - nyyyyyku. Plius jos toks erzinantis balsas, negaliu ziuret/klausyt 
O vat per rusu kanala yra kelioniu laida (atrodo vadinasi "V poiskach prikliuchenij" ar kazkaip panasiai), veda toks vyras su usais, juodbruvas - tai mano galva nerealiai, tikrai idomu, jis toks dalyvis-bandytojas, stengiasi artimiau susibendrauti su vietiniais, linksmai juo palazdavoja kartais, nepiktybiskai. Super laida 
.
Gal but tai nuo vedejo talento ir komunikabilumo priklauso.....
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Kphth ine stin kardia mou...
O vat per rusu kanala yra kelioniu laida (atrodo vadinasi "V poiskach prikliuchenij" ar kazkaip panasiai), veda toks vyras su usais, juodbruvas - tai mano galva nerealiai, tikrai idomu, jis toks dalyvis-bandytojas, stengiasi artimiau susibendrauti su vietiniais, linksmai juo palazdavoja kartais, nepiktybiskai
. Super laida . Gal but tai nuo vedejo talento ir komunikabilumo priklauso.....
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Kphth ine stin kardia mou...
pritariu 100 procentų.Ta proga pasiknisau po internetą ir štai ką radau http://www.ozon.ru/c...0/?type=306#306
Liūdnasis pelėne, superinis pasakojimas
, laukiu tęsinio 
Papildyta:
Žodžiu, nusiritame mes gražiu serpentinu žemyn, šiek tiek supainiojame kelius link jūros, tai smėlio keliuku per vietinius daržus ir šiltnamius nusikasame link jūros, vairuotojas atsisako važiuoti paskutiniu nedideliu bet labai kampuotu žvyro serpentinuku, tai susirenkame daiktus ir link jūros... ėėėė.... platus smėlis, tuščia tuščia... platus platus pliažas, nei gyvos dvasios, tik vėjas stiprus iš šiaurės, o mes tuo tarpu pagaliau galime sumerkti kojas vakarinė Kretos dalyje... tai pakeleivės iš karto ir sušoka vandenin, aš guliu tuo tarpu ant smėlio ant pilvo ir bendrauju su pamestomis pliaže šlepetėmis, kitokiomis smulkmenomis, t.y. fotografuoju viską iš eilės, saulė danguje vis keičiasi su pavieniais debesimis ir meta šviesos dryžius ant didelio, plataus, tuščio smėlio ploto... man čia patiko, aš čia gyvensiu, ale niekas man to neleidžia, liepia eiti maudytis, gaudyti vėjo nešiojamus drabužius ir po kiek laiko pakuotis smėlio apneštus daiktelius ir važiuoti toliau.
o čia va kokios bangos buvo malonios:
o čia yra panormaninė foto, bet befotografuojant jos trečiąjį kadrą išlindo saulė ir šiek tiek apgadino
Beje, Falasarnos smėlį iš fotoaparato dėklo tebekrapštau iki šiol... kylame vėl į kalnus serpentinu, vairuotoja manęs klausia, koks čia įdomu, raudonas ženklas skydelyje dega? o taigi pasirodo besąs neatleistas rankinis stabdis, na nieko, galima ir tokiu būdu šturmuoti kalnu serpentinus...
.... jau kelintą kartą sapnuoju, kad vairuoju Kretoje ir suku nuo pagrindinio plento į kalnų keliuką, vedantį link 5 amžiaus vienuolyno. Ir nepataikau, nepasuku, pasimetu ir t.t. na, gal kažkaip panašiai kelionėje ir buvo sėdžiu, šturmanauju, greitis didelis, aaa, štai nuoroda į gėlo vandens didelį ežerą, tfu, prašokome, o štai į vienuolyną, ir vėl prašokome, štai į senąjį plentą, vingiuojantį per kalnus, turėtų būti tikriausiai gražu. Bet ir į šitą kelią nepataikome, nes kažkaip labai per vėlai man tie ženklai akiratyje pasirodo... oi, sakau, čia juk Kreta, tai čia tikrai bus visokių nuostabių nusukimų į kairę ir į dešinę, bet jų kažkaip nepasitaiko. Keičiamės su vairuotoja vietomis.
čia nieko ypatingo, šitoje vietoje keitėmės vietomis
bet žemė ten tokia ryža ryža, kaip mano plaukai beveik
Aš smaginuosi vairuodama ir aplenkinėdama tokias kliūtis, kurios vadinasi: graikas neperspėjęs sustojo šalikelėje ir neperspėjęs atidarė dureles.. pravažiuojame Retymną, kuriame planavome sustoti, bet suskaičiuojame laiką ir vairavimo greitį, tai lieka viso labo viena valanda. Primenu pakeleivėms, kaip mes Chanijoje centro ieškojome, kaip parkavomės ir kaip ieškojome kelio atgal. Sulėtinu greitį ant kalvelės, leidžiu pasigrožėti neparėpiamomis Retymno platybėmis, trumpai papasakoju, kad jis toks pats gražus kaip Chanija, gal mažiau gražus ir nestabdydama važiuoju toliau. O, sakau, nuvešiu jus į Knoso rūmus, nes ten tai tikrai kelią žinau, bet kadangi esu ten buvusi, tai pasėdėsiu po kokiu žydinčiu krūmu stovėjimo aikštelėje, o jūs pasikultūrinkite. Vienai keleivei visai dzin, o kita mano draugelė, kuri sugebėdavo anksčiau per vieną kelionę ir 20 muziejų aplankyti, staiga užprotestuoja, pareiškia, kad jokių čia mat muziejų, aš ją ilgai gėdinu, kaip čia kelionė ir be muziejų, kaip ji draugams bei giminėms pažiūrės į akis ir t.t. nepadeda, jos mat užsimano į bile kokį miestelį netoli Herakliono, va, tarkim šitą, sakau, net jeigu mes ten rasime viščiukų fasavimo fabriką?... net jeigu, na gerai, važiuojame. Miestelis iš tiesų bile koks, eilinis Herakliono priemiestis, neaišku, kurortinis ar ne. Kažkur numetame mašiną, randame gabaliuką labai banguotos jūros, šaltą vėją, visas tavernas uždarytas, bile kokioje kavinėje išgeriame kavos, ir atgal į plentą, bet aš va nebesugebu į plentą išvažiuoti. Rodykles matau, kalnus matau, Heraklioną matau, net plentą matau, bet va išvažiuoti niekaip. Ir vienaip ir kitaip, rezultatas vis tas, įlendu į ganyklas, arba keliukas jau tuoj atrodo įsuks į plentą, bet ne, tai vielomis aptvertas akligatvis, o va už tvoros plentas. Vienintelis kelias nelogiškai suka tolyn į kalnus, na gerai, važiuojam į kalnus, po 10 km jis nelogiškai pakeičia kryptį link sostinės, na, išsikapstėme. Šiandien 4 mašinos nuomos diena, o kitą rytą planuojame žygį į Samariją. O mašina išnuomota penkioms dienoms, su nuomos savininku sutarėme, kad galime tą dieną perkelti tolyn, tik teks iš naujo sumokėti už vienos dienos draudimą ir būtent tos mašinos galime nebegauti. Ai, kažkaip aš kalnų nebenoriu. Nenoriu. Nežinau. Noriu važinėtis su citroenu dar vieną gražią dieną, bet kažkaip per didelis man daromas spaudimas ir primenama, kad būtent čia aš sugalvojau, kaip būtų puiku Samariją pereiti. O šiomis besibaigiančiomis dienomis Samarija labai priklauso nuo oro. Va buvo viena diena berods graži, agentūros nuvežė grupę prie tarpeklio, pradėjo smarkiai lyti, išlindo iš karto vietiniai su maišais nuo šiukšlių, kuriuos labai sėkmingai pardavė turistams po 3 eurus už vienetą, nuo lietaus apsisaugoti mat... nulipo visi kokį kilometrą, pradėjo smarkūs upeliai tekėti, surinko visus kaip viščiukus ir liepė atgal grįžti. Na ką, nors čia kartais saulė švysteli, pravažiuodamos nuo Chanijos matėme, kaip Samarijos pusės kalnai dabinasi stulbinančiai juodais debesimis. Na ką, einame pirkti Samarijos. Viena agentūra nedirba (valio), kita dirba, bet sakė, kad Samarijos gal ryt nebus (valio), kita dirba, sako, kad Samarija bus (ėėėė), paskambina kažkur, nesusirenka grupė (valio), dar viena agentūra dirba ir grupė susirenka ir parduoda (ėėėėė). Mano draugei jau nebepatinka mano negatyvus nusiteikimas, bet nusiperkame. Atiduodame graikui mašiną (vai vai vai....) ir nusiperkame maisto, jeigu jau mūsų viešbutis atsisako duoti mums paketėlį. Aš kaip niekada kalnuose nebuvusi, sakau, kad jeigu jau einame į tokį žygį, tai tikriausiai reikia mums poros dėžių konservų, šio to, beigi ano, bet žmonės sako, kad užteks ir jogurto pusryčiams.
Šį vakarą Stalida ypač kažkokia ištuštėjusi ir visur rodo pasibaigusio sezono nutrintus ženklus, liūdna kažkaip siaubingai... einame to liūdesio malšint į taverną. Ten linksmiau, ten graikai pasidarė šokius. Aš alkana kaip graikiškas katinėlis. Na atneškite meniu. Na gerai, galime pašokti sirtakį, tik aš valgyti labai noriu, na gerai, dar vieną sirtakį pašokime. bet aš taip sukūdau, kad man net džinsai krenta, labai noriu valgyti. Ar duosite meniu? Ai, dabar jie šoka vieni, na nieko... o dabar daužo indus šokdami, ei, chebra nesudaužykite visų tavernos indų, aš mat dar labai valgyti noriu... aaa, čia indai daužymui per šokius? Gal ir parduotuvėje taip vadinasi: indų servizas daužymui šokant sirtakį? šiaip ne taip per dvi valandas ir pavakarieniavome...
čia nieko ypatingo, šitoje vietoje keitėmės vietomis
bet žemė ten tokia ryža ryža, kaip mano plaukai beveik
Aš smaginuosi vairuodama ir aplenkinėdama tokias kliūtis, kurios vadinasi: graikas neperspėjęs sustojo šalikelėje ir neperspėjęs atidarė dureles.. pravažiuojame Retymną, kuriame planavome sustoti, bet suskaičiuojame laiką ir vairavimo greitį, tai lieka viso labo viena valanda. Primenu pakeleivėms, kaip mes Chanijoje centro ieškojome, kaip parkavomės ir kaip ieškojome kelio atgal. Sulėtinu greitį ant kalvelės, leidžiu pasigrožėti neparėpiamomis Retymno platybėmis, trumpai papasakoju, kad jis toks pats gražus kaip Chanija, gal mažiau gražus ir nestabdydama važiuoju toliau. O, sakau, nuvešiu jus į Knoso rūmus, nes ten tai tikrai kelią žinau, bet kadangi esu ten buvusi, tai pasėdėsiu po kokiu žydinčiu krūmu stovėjimo aikštelėje, o jūs pasikultūrinkite. Vienai keleivei visai dzin, o kita mano draugelė, kuri sugebėdavo anksčiau per vieną kelionę ir 20 muziejų aplankyti, staiga užprotestuoja, pareiškia, kad jokių čia mat muziejų, aš ją ilgai gėdinu, kaip čia kelionė ir be muziejų, kaip ji draugams bei giminėms pažiūrės į akis ir t.t. nepadeda, jos mat užsimano į bile kokį miestelį netoli Herakliono, va, tarkim šitą, sakau, net jeigu mes ten rasime viščiukų fasavimo fabriką?... net jeigu, na gerai, važiuojame. Miestelis iš tiesų bile koks, eilinis Herakliono priemiestis, neaišku, kurortinis ar ne. Kažkur numetame mašiną, randame gabaliuką labai banguotos jūros, šaltą vėją, visas tavernas uždarytas, bile kokioje kavinėje išgeriame kavos, ir atgal į plentą, bet aš va nebesugebu į plentą išvažiuoti. Rodykles matau, kalnus matau, Heraklioną matau, net plentą matau, bet va išvažiuoti niekaip. Ir vienaip ir kitaip, rezultatas vis tas, įlendu į ganyklas, arba keliukas jau tuoj atrodo įsuks į plentą, bet ne, tai vielomis aptvertas akligatvis, o va už tvoros plentas. Vienintelis kelias nelogiškai suka tolyn į kalnus, na gerai, važiuojam į kalnus, po 10 km jis nelogiškai pakeičia kryptį link sostinės, na, išsikapstėme. Šiandien 4 mašinos nuomos diena, o kitą rytą planuojame žygį į Samariją. O mašina išnuomota penkioms dienoms, su nuomos savininku sutarėme, kad galime tą dieną perkelti tolyn, tik teks iš naujo sumokėti už vienos dienos draudimą ir būtent tos mašinos galime nebegauti. Ai, kažkaip aš kalnų nebenoriu. Nenoriu. Nežinau. Noriu važinėtis su citroenu dar vieną gražią dieną, bet kažkaip per didelis man daromas spaudimas ir primenama, kad būtent čia aš sugalvojau, kaip būtų puiku Samariją pereiti. O šiomis besibaigiančiomis dienomis Samarija labai priklauso nuo oro. Va buvo viena diena berods graži, agentūros nuvežė grupę prie tarpeklio, pradėjo smarkiai lyti, išlindo iš karto vietiniai su maišais nuo šiukšlių, kuriuos labai sėkmingai pardavė turistams po 3 eurus už vienetą, nuo lietaus apsisaugoti mat... nulipo visi kokį kilometrą, pradėjo smarkūs upeliai tekėti, surinko visus kaip viščiukus ir liepė atgal grįžti. Na ką, nors čia kartais saulė švysteli, pravažiuodamos nuo Chanijos matėme, kaip Samarijos pusės kalnai dabinasi stulbinančiai juodais debesimis. Na ką, einame pirkti Samarijos. Viena agentūra nedirba (valio), kita dirba, bet sakė, kad Samarijos gal ryt nebus (valio), kita dirba, sako, kad Samarija bus (ėėėė), paskambina kažkur, nesusirenka grupė (valio), dar viena agentūra dirba ir grupė susirenka ir parduoda (ėėėėė). Mano draugei jau nebepatinka mano negatyvus nusiteikimas, bet nusiperkame. Atiduodame graikui mašiną (vai vai vai....) ir nusiperkame maisto, jeigu jau mūsų viešbutis atsisako duoti mums paketėlį. Aš kaip niekada kalnuose nebuvusi, sakau, kad jeigu jau einame į tokį žygį, tai tikriausiai reikia mums poros dėžių konservų, šio to, beigi ano, bet žmonės sako, kad užteks ir jogurto pusryčiams.
Šį vakarą Stalida ypač kažkokia ištuštėjusi ir visur rodo pasibaigusio sezono nutrintus ženklus, liūdna kažkaip siaubingai... einame to liūdesio malšint į taverną. Ten linksmiau, ten graikai pasidarė šokius. Aš alkana kaip graikiškas katinėlis. Na atneškite meniu. Na gerai, galime pašokti sirtakį, tik aš valgyti labai noriu, na gerai, dar vieną sirtakį pašokime. bet aš taip sukūdau, kad man net džinsai krenta, labai noriu valgyti. Ar duosite meniu? Ai, dabar jie šoka vieni, na nieko... o dabar daužo indus šokdami, ei, chebra nesudaužykite visų tavernos indų, aš mat dar labai valgyti noriu... aaa, čia indai daužymui per šokius? Gal ir parduotuvėje taip vadinasi: indų servizas daužymui šokant sirtakį? šiaip ne taip per dvi valandas ir pavakarieniavome...
Labai norėčiau praleisti atostogas būtent TAIP. Nejaučiu malonumo trindamasi tarp turistų masės per didžiausius karščius + kainos nežmoniškai didelės sezono metu.
Keliauti kaip Pelėnas, mano nuomone, romantika, nuotykiai. To aš ir trokštu.
(Ir dar, užsivesiu kelionių dienoraštį. Jau seniai tai reikėjo padaryti.)
Ačiū už pasakojimą ir nuotraukas. Sekmės kelionėse!
Keliauti kaip Pelėnas, mano nuomone, romantika, nuotykiai. To aš ir trokštu.
(Ir dar, užsivesiu kelionių dienoraštį. Jau seniai tai reikėjo padaryti.)
Ačiū už pasakojimą ir nuotraukas. Sekmės kelionėse!
va su nesezono kainomis, tai buvo labai keista, kaip minėjau, pernai nesezono metu nuomavomės citroeną už 105 eu 5 dienoms ir galvojome, kad tai labai pigu, nesezono kaina
šiemet nuomavomės hiundai atos galingesnį, nors mažesnį, liepos mėnesį, mokėjome 140 eurų už 7 dienas...
ir vietinių ekskursijų kainos į Santoriną šiemet buvo 20 eurų liepos mėnesį pigesnės, negu pernai besibaiginėjant....
tai ir nesupratau...
šiemet nuomavomės hiundai atos galingesnį, nors mažesnį, liepos mėnesį, mokėjome 140 eurų už 7 dienas...
ir vietinių ekskursijų kainos į Santoriną šiemet buvo 20 eurų liepos mėnesį pigesnės, negu pernai besibaiginėjant....
tai ir nesupratau...
Na, kainu skirtingumas gali priklausyti ir siaip nuo to, kad jos kasmet tik kyla kyla kyla... tad ar sezono metu, ar nesezono, vaziuojant kiekvienais metais jauciasi "ivairove" 
pelėne, juk pati sakai "pernai" - "siemet"...
Be to labai priklauso nuo pigesnes nuomos medziokles sekmes
Mes pvz siemet galejom pirmoj pasitaikiusioj vietoj nuomotis Toyota Aygo (3d.) uz 114, o pasitryne po kitus punktus radom ir uz 85. O jei isvis nieko nebutume ieskoje pas vietinius ir butume eme is lietuviu...tai baisu ir kaina kam nors butu pasakyt (jie siule 3d. uz 149) 
tad ar sezono metu, ar nesezono, vaziuojant kiekvienais metais jauciasi "ivairove" pelėne, juk pati sakai "pernai" - "siemet"...Be to labai priklauso nuo pigesnes nuomos medziokles sekmes
Mes pvz siemet galejom pirmoj pasitaikiusioj vietoj nuomotis Toyota Aygo (3d.) uz 114, o pasitryne po kitus punktus radom ir uz 85. O jei isvis nieko nebutume ieskoje pas vietinius ir butume eme is lietuviu...tai baisu ir kaina kam nors butu pasakyt (jie siule 3d. uz 149)
Dabar galite mane užmėtyti kalnų akmenimis, bet kai vis dėlto sėkmingai perėjau Samariją, tai tą patį vakarą savo namiškiams nukaliau tokį laišką (kalba netaisyta):
tai shtai, normalus zmogus galvoja, kad normalus kalnai turi buti tokie, kalnai turi buti didziuliai, kad zmogus suprastu savo menkuma priesh gamtos desnius, bet dunksoti nuo zmogaus per pagarbu atstuma, po 2 km ish kiekvienos puses ir negrasinti numesti viena kita akmeni ir nebuti per arti, kad zmogus nesijaustu, kaip graikishkas rieshutas znyplese... kas du km turetu buti po jauka taverna su jaukiais ir svetingais katinais, kas puskilomtertri - po kulturini objekta, kas 5 km, dzakuzis.... o takas turi buti ishcementuotas ir patogus eiti, jokiu nusileidimu ir pakilimu
O viskas prasidėjo nuo to, kad sapnuoju aš sapną, kad pradėjau eiti Samarijos tarpekliu ir matau, kaip užgriūva paplautų akmenų griūtis 7 turistus iš mūsų grupės. Negyvai užspaudžia, aš kažkaip išsikapstau, skambinu namo ir sakau, nėjau toliau tuo tarpekliu, nors graikai sakė, kad negrąžins 37 eurų, sakau, ai, bijau, geriau paliksiu jiems tuos pinigus, bet liksiu gyva. Atsibundu 4 nakties labai smarkiai kalančia širdimi, išmušta įvairiaspalvių prakaitų ir suprantu, kad eiti TEKS ir kad nieko aš neatsisakiau. Pažiūriu į žydrai giedrus lankstinukus su laimingais turistais Samarijos tarpeklyje ir bandau liepti sau kvailioti, tai juk paprasčiausias turistinis maršrutas, visi jį pereina ir nieko, kojytes tik paskauda šiek tiek...
tai shtai, normalus zmogus galvoja, kad normalus kalnai turi buti tokie, kalnai turi buti didziuliai, kad zmogus suprastu savo menkuma priesh gamtos desnius, bet dunksoti nuo zmogaus per pagarbu atstuma, po 2 km ish kiekvienos puses ir negrasinti numesti viena kita akmeni ir nebuti per arti, kad zmogus nesijaustu, kaip graikishkas rieshutas znyplese... kas du km turetu buti po jauka taverna su jaukiais ir svetingais katinais, kas puskilomtertri - po kulturini objekta, kas 5 km, dzakuzis.... o takas turi buti ishcementuotas ir patogus eiti, jokiu nusileidimu ir pakilimu
O viskas prasidėjo nuo to, kad sapnuoju aš sapną, kad pradėjau eiti Samarijos tarpekliu ir matau, kaip užgriūva paplautų akmenų griūtis 7 turistus iš mūsų grupės. Negyvai užspaudžia, aš kažkaip išsikapstau, skambinu namo ir sakau, nėjau toliau tuo tarpekliu, nors graikai sakė, kad negrąžins 37 eurų, sakau, ai, bijau, geriau paliksiu jiems tuos pinigus, bet liksiu gyva. Atsibundu 4 nakties labai smarkiai kalančia širdimi, išmušta įvairiaspalvių prakaitų ir suprantu, kad eiti TEKS ir kad nieko aš neatsisakiau. Pažiūriu į žydrai giedrus lankstinukus su laimingais turistais Samarijos tarpeklyje ir bandau liepti sau kvailioti, tai juk paprasčiausias turistinis maršrutas, visi jį pereina ir nieko, kojytes tik paskauda šiek tiek...
Na gerai, važiuojame pagaliau į Samariją, ryte tupiu susiraičiusi autobuse, nes šalta klaikiai, nes įjungtas kondicionierius, ei, sakau, nugi baikite juokus, ruduo juk už lango, o už lango tai iš tiesų visai tamsus rytas... nieko nesimato, aha, šviesos ruožai, lyg ir debesų apmažėjo... įlipa tokia labai raumeninga smulkutė graikė gidė, tokia visa energinga ir samariškai pasiruošusi, atrodo, kad jai perbėgti pirmyn atgal per Samariją, tai taip, kaip man per pietų pertrauką Gedimino prospektu... tarška nesustodama, kad šiukštu nekiškite kojų plauti į Samarijos upelius, nes kiti iš jų gers (kojas plauti, tokiu oru, baikit juokus....). gerkite daug vandens, daug šokolado, ko nors sūraus, lia lia lia, žeria mums tokius vasaros vidurio patarimus, mes jau pasiekėme Chaniją ir nuo jos sukame į kalnus, kuo toliau į kalnus, kaip sakant, tuo daugiau debesų ir mano visas optimistinis nusiteikimas kažkaip su ryto miegais sklaidosi... prisimenu, kad va prieš tai penkias dienas nei vienai grupei nebuvo leista eiti per Samariją, viena bandė, atvežė, pradėjo lyti, graikai iššoko iš tavernos ir turistams pardavė šiukšlių maišus nuo lietaus po tris eurus už vieną, tai anys laimingi nubėgo žemyn, o akmenys nuo lietaus slidūs, tada paskui juos nubėgo visi gidai, ir juos surinko bei partempė už pakarpų aukštyn. Gidė išaiškina, kad va 1-3 kilometrai pavojingi ir 8-11, nes po tokių liūčių tai neaišku, ant kieno galvos tas akmuo pasirinks kristi, prisimenu sapnus, pasižiūriu į debesis, galvoju, gal man čia pasilikti autobuse ar kaip.... et, nesibaigiantys serpantinukai aukštyn, pilkėjanti gamta, debesys, vėl baltos koplytėlės, liūdesys ir neviltis begalinė, ai, kaip nors... paskutinė taverna, toks kiaurai košiantis vėjas, kava, pakelis sausainių į kuprinę ir paskutinis katinas, sakau, ar eisi su manimi į Samariją, anas sako, katinai tarpekliuose negyvena, vienok, nedurni jūs žvėrys, sakau, atsiglėbesčiuojame, bilietas į dantis... ale visai gražu, vėjas toks verčia nusirišti skarą ant galvos ir rišti ant kaklo, bet vis tiek gražu... tylu... pilka ir didinga, visi nustriksi žemyn, kaip į lenktynes, na ką, laikas
Žinoma, visi ten keliavę ir buvę rašo, kad svarbiausia yra patogus batai, o kaipgi kitaip, aš ne blondinė ir mano batai tikrai patogūs ir į savo Vilniaus kalną (smėlėtą) esu ne kartą ir ne du užlipusi... tai visiškai jais pasitikėjau. Bet va nuoširdus patarimas, kad ir kokie puikūs būtų ir išbandyti batai apverskite juos ir pažiūrėkite, ar ant pado nėra kokio nors nereikalingo tiuningavimo. Tai va tas tiuningavimas buvo du gabaliukai odos, kurie, kaip gamintojai pagalvojo, labai puoš nematomą mano batų dalį. O šiaip visas kita pado dalis patogi ir paprasta ir netgi gruoblėta kažkiek. Tai va, tie odos lopinėliai man pridarė bėdos, nes pasirodo, kad per šiek tiek drėgnus akmenis jie slysta... o kur jie nebus drėgni, čia penkias dienas lijo ir šiandien nelyja... ir visi laimingi turistai lekia žemyn, o aš kaip balerina žirglioju bandydama surasti smėlio plyšius tarp akmenų, bet kai nutinka, kad smėlio nelieka, tai tada mokausi laikyti koją taip, kad nedėčiau pėdos ant slidžiosios pado dalies... žodžiu... visa bėda aš, o ne turistė...
Šiaip tokius vingius esu savo Vilniaus kalnuose mačiusi, tik be akmenų, bet ten 10 minučių kelio, o čia.... čia trys kilometrai.
Ir po pirmo kilometro man tenka savo bendrakeleivei prisipažinti, kad aš pirmą kartą matau kalnus, pirmą kartą einu akmenimis, pirmą kartą tą, pirmą kartą aną... na nieko, ji sako, kaip nors... pereisim tą Samariją, viskas bus gerai. Beje, gidė mums pasakė, kad dėl tokio rudeniško nenuspėjamo oro laivelis išplauks visa valanda anksčiau, negu paprastai. O dar tos žadėtos akmenų griūtys... bet nieko, po dviejų kilometrų, nors ir vis mažiau žmonių mus aplenkia, bet jau visai neblogai laikausi ant kojų, batai irgi laikosi ant kojų išlimpa prie akmenų, visai darosi smagu. Nebe taip šalta, nes pro debesis bando lįsti saulė, o ir apšilau gerokai bestrykčiodama... na, kadangi senai tai buvo, tai jau nepamenu, kas mums tame ruože nutiko, tikriausiai nieko, tik kai nusileidome žemyn, radau tuos bokštelius iš akmenukų, kuriuos visi turistai randa, taip iki šiol ir neišsiaiškinau, kam jie ir ką jie reiškia, tik esu girdėjusi, kad jei kažkieno nugriausi, tai reikės tris atstatyti. Bet kadangi nesugrioviau, tai pastačiau tik vieną... bet čia jau džiaugsmingai pafotografavau, o ir tyla kalnų, ir ąžuolų lapai krentantys tarp tų miniatiūrinių bokštelių, kurie savo ruožtu netelpa ant žemės ir lipa ant medžių šakų... labai gražu.
Šiaip tokius vingius esu savo Vilniaus kalnuose mačiusi, tik be akmenų, bet ten 10 minučių kelio, o čia.... čia trys kilometrai.
Ir po pirmo kilometro man tenka savo bendrakeleivei prisipažinti, kad aš pirmą kartą matau kalnus, pirmą kartą einu akmenimis, pirmą kartą tą, pirmą kartą aną... na nieko, ji sako, kaip nors... pereisim tą Samariją, viskas bus gerai. Beje, gidė mums pasakė, kad dėl tokio rudeniško nenuspėjamo oro laivelis išplauks visa valanda anksčiau, negu paprastai. O dar tos žadėtos akmenų griūtys... bet nieko, po dviejų kilometrų, nors ir vis mažiau žmonių mus aplenkia, bet jau visai neblogai laikausi ant kojų, batai irgi laikosi ant kojų išlimpa prie akmenų, visai darosi smagu. Nebe taip šalta, nes pro debesis bando lįsti saulė, o ir apšilau gerokai bestrykčiodama... na, kadangi senai tai buvo, tai jau nepamenu, kas mums tame ruože nutiko, tikriausiai nieko, tik kai nusileidome žemyn, radau tuos bokštelius iš akmenukų, kuriuos visi turistai randa, taip iki šiol ir neišsiaiškinau, kam jie ir ką jie reiškia, tik esu girdėjusi, kad jei kažkieno nugriausi, tai reikės tris atstatyti. Bet kadangi nesugrioviau, tai pastačiau tik vieną... bet čia jau džiaugsmingai pafotografavau, o ir tyla kalnų, ir ąžuolų lapai krentantys tarp tų miniatiūrinių bokštelių, kurie savo ruožtu netelpa ant žemės ir lipa ant medžių šakų... labai gražu.
Na, taip mes atėjome iki pirmosios stotelės. Gidė buvo susakiusi visų trijų sustojimų laikus, kada mes vėliausiai turime iš jų išeiti, kad daugmaž spėtumėm į laivą. Tai štai, pirmame sustojime aš baisiai apsidžiaugiau radusi koplytėlę ir jau norėjau ją su fofo aparatu kelis kartus apeiti, bet bendrakeleivė man priminė, kad mes į šią stotelę atėjome tada, kai iš jos reikia jau išeiti (nepaslaptins, kas dėlto kaltas), tai geriau jau man paskubėti ir fotografuoti ir sausainius valgyti...
