Kreta - low season

Chanijoje galima fotografuoti ištisas neveikiančių kavinių serijas. Tiesa, neveikia tos, kurios visiškai ant paties krantinės kraštelio išdėliotos – tuos staliukus ir susuktus į gumulus skėčius nuo saulės taško didelės purslotos bangos, net fotografuoti sunku, o tos, kurios kiek toliau nuo kranto, pasidabinusios tokiais didžiuliai celofaniniais skydais, nuo vėjo... tie skydai kaip sienos, už kurių matosi blankūs pavienių turistų kontūrai.






Papildyta:
Beje, labai paprasta atskirti graiką nuo turisto, tai va, nors vėjas ir iš kojų verčiantis, turistas paprastasis vulgaris eina su patrumpintomis šviesiomis bridžų stiliaus kelnėmis, gūžiasi su lengvu švarkeliu arba džiaugiasi kretiška šiluma išsitraukęs kokius neįpareigojančius trumparankovius marškinėlius. Gi graikai tuo tarpu dėvi tamsias pūkines striukes, na tokias, kaip mes dabar gruodžio pradžioje, moterys su paltukais, auliniais batais, mandriai visaip išpaišytomis pėdkelnėmis... prasilenkia, atsargiai vieni kitus nužvelgia.... einame toliau, tarp sustumtų stalų kaugių, kurios rodo, kad tikrai, tikrai jau čia visos šventės baigėsi ir jums laikas visiems skirstytis namo, šmurkšteli vienas kitas nedrąsus katinas. Stiprus vėjas drasko kažkokius pastolius dengiantį pilką celofaną ir daro iš jo bures, pakrantėje susigrūdusios lyg pamirštos nedidėlės jachtos, aplinkui kvepia šviežia arba ką tik iškepta žuvimi...




iš vienos apdangstytos taverniukės išlindės pagyvenęs graikas mano pakeleives paperka pakalbėdamas su jomis bais mandagiai rusiškai, o mane paperka išnešęs dubenėlį keptų strimelių ir atidavęs jas netoliese bidzinėjančiam juodai ryžam katinui, kuris jas gavęs maloningai sutinka papozuoti...


Papildyta:
Mes pasiekėm į jūrą išsikišusi molą, per kurio gan aukštą viršų virš pavienių tyrinėtojų galvų vis bando persiristi viena kita banga nuo jūros pusės. Norime nueiti iki molo galo, prieš švyturio ir pažiūrėti į Chaniją nuo jūros pusės. Atsargiai perlipame žvejus ir jų plonus valus išdėliotus mums po kojomis, keista, kad čia uostas, nors ir nedidelis, be to – užutėkis ir toks skaidrus vanduo... bet ką, kitaip ir būti negalėjo – nuėjus tik pusę molo mus ima taškyti ne tik bangos, bet ir lietus, kuris šį kartą kartu su vėjo toks smarkus, kad negelbsti nei skėčiai, nei niekas... kurį laiką bandome stovėti prisispaudusios nugara prie molo sienos, nes lietus kaip tik su vėju nuo jūros ir kvailai tikimės, kad jis praeis, bet jis tik kvailai smarkėja, todėl nieko kito nelieka, tik bėgte iki artimiausios tavernos, kur mus pasitinka labai patenkintas šeimininkas... mes vakarieniauti neplanavome, nes dar tik 17 val, kokia čia vakarienė, nes ką mes veiksime kai 19 val sutems? Na, mes čia tik kavos puodeliui, kol praeis ta liūtis, bet nutinka du dalykai, pirmas, liūtis nepraeina, antra, padavėjas mums vietoj meniu atneša įrankius, stiklines, uzboną vandens, stiklines, krepšį duonos... jau beveik tempia vyną, bet man skrandis dar nesiorientuoja aplinkoje, ir šiaip, mes pasimetusios, tai atsisakome... aš labai noriu sriubos, žvėriškai, bet sriubos porcija čia kainuoja 20 eurų, yra gaminama „iš visos šviežios žuvies prie jūsų akių“ ir skirta pašerti visai didelei čigonų šeimynai... jeigu jau mums čia taip visko pridėliojo, tai reikia vakarieniauti, ką padarysi.... aš lygiai dvi paras nevalgiusi, tai įtartinai viską nužvelgusi, nusprendžiu vėl lįsti į graikų virtuvės paslaptis, ta proga mano skrandis kai pagaliau gauna maisto, surengia seminarą „kas yra mousaka, su kuo ji valgoma ir kokia jos reikšmė bei įtaka pavargusiems lietuviškiems skrandžiams“. Kol skrandis terliojasi su nepažįstamu patiekalu, aš puolu į gūdžią depresiją, tokią niekad kelionėje nepatirtą, na gerai, suprantu, apsinuodijimas, kamščiai keliuose, praleistos maudynės, bet tai kiek gali lyti? Na kiek? Kodėl????? Et, Kreta moko mus kantrybės, o aš labai lėtai to maukausi ir man sunku... muistausi, dūsauju, tada mes sakoma, ai, padavėjau, tiek to, nešk mums sąskaitą, mes jau eisim. Va čia man labiausiai patiko jo elgesys, jis sako, kur jūs nabagės eisit, juk lyja... na taip, lyja, bet tai ką padarysi... neikit, geriau aš jus pavaišinsiu tavernos sąskaita. Na ir ką, atitempia jis mums didelį didelį dubenį tiršto graikiško jogurto, ir lėkštę agavos berods uogienės ir 250 butelaitį rakės. Nagi tiesiog puota. Skrandis kai tik gauna stiliuką rakės, iš karto sėkmingai baigia „mousakos konferenciją“ ir patenkintas urzgia. O va kad man negalima valgyti graikiško jogurto ant mėsiškų patiekalų, tai to pasimokiau prieš dvi dienas. Tai mano kolegėms kliūna daugiau jogurto, o man daugiau raki ir uogienės. Dar dvi valandos prabėga kai nebuvę, liejasi smagūs pokalbiai, kapsi lietus, tavernoje groja pati nuostabiausia muzika, kokią man teko per visas keliones kada nors girdėti, kažkas panašaus š kažkada buvusią grupę „Clannads“, tik graikiškai, kartais įpinant graikiškų tradicinių motyvų. Paprašau, kad užrašytų man tos grupės pavadinimą, bet mes nelabai gerai vienas kitą supratome, ir tik paskui man paaiškėjo, kad ne tos grupės pavadinimas buvo ant mano lapuko. Bet va ir dabar dar nešiojuosi kelis atgarsius to vakaro muzikos, kurios žinau, kad gyvenime daugiau negirdėsiu. Bet tai yra to ramaus Chanijos vakaro muzika....
Netoliese jaukiai vakarieniauja kelios šeimynos, o šiaip tuščia. Kažkokie vaikiukai olandai juokdamiesi siaučia su graiku virtuvėje, nes mat visi jie ten prižiūri, kaip šeimai verda žuvies sriuba, o man visi besibaigiančio sezono ženklai nebėra tokie skaudūs... o kai vis dėlto jau išlaižome visas lėkštes, o mano pakeleivės manęs neatsiklaususios pasako graikui, kad ne, antro nemokamo rakės uzbonėlio mes negersime, susiruošiame eiti, ir jis pasako, kad ne, jokių arbatpinigių negali net būti, nes mes jo draugai... nors per visą vakarą net nepersimetėme tradicinėmis „turisto-šeimininko“ frazėmis. Išeinam, lietus aprimęs, ir net vėjas aprimęs... ir net kelios žvaigždės...



aha, per daug garbės šitam vakarui... lyg ir būtų galima eiti, bet oras maloniai drungnas, tai einame ramiai Chanijos pakrante, vėjas tik siaučiai pakraščiai, varto ir tyrinėja į lauką išneštus meniu, sklaido lapus, jeigu atidžiau pažiūrėtu, tai galima matyti, kad sezono kainos perklijuotos, lapai nušiuro, nuvaryti, nuskaityti, turistams praeinantiems viskas jau pasiūlyta ir nusiūlyta, nieko neliko... vienur jau nedega šviesos, nors dar tik kokia 10 valanda, kitur jaukus šurmulys ir šviesos ruoželis prasiskverbia iš jaukiai nuo vėjo užkamšytų tavernų. Dar pavaikštome senamiesčiu, jame katinai tyliai prabėga – kažkaip daugiau jų negu nakčia, supainiojame gatves ir atsiduriame tame akligatvyje, kurio gale ogi jau mūsų laukia graikas, pas kurį žadėjome kada nors šį vakarą užeiti ir neplanavome sugrįžti... na ir prasideda visokie lia lia lia, tai labas labas, tai grįžote, na, negrįžome iš tiesų, tai užeikite, ir t.t. mes aiškiname, kad nėra to laiko, aš tai sakau, kad man reikia grįžti rašyti dienoraštį, toks atsikalbinėjimas graiką labai juokina, jis sako, kad Chania pats nuostabiausias mistas palyginus su turistų ferma Stalida (100 procentų sutinku) ir kodėl tokiame mieste tokį vakarą va šioje tavernoje jo sąskaita neišgerti mums po taurę vyno... ai, neužtenka mums iškalbos ir jis jau už rankų tempia ir sodina tavernoje... o ten groja labai smagią muziką kažkokia grupė, ūžia žmonės, štai ir mūsų vynas atlinguoja. Patinka man, kad pas graikus nėra tokių sąvokų, kaip 100 ar 200 gramų vyno?, ten tiesiog yra didelės ir akiai bei skrandžiui malonios taurės... didelis veidrodis ant sienos atspindi ir dvigubai didina ir taip jau didelį vokiečių stalą... (aš vėl pradedu norėti valgyti). Keistas dalykas – pirmą kartą matau tavernoje ir šiaip kavinėse – sėdi mergina kasininkė, tiesiai prieš tą veidrodį, pasirėmusi į savo kasos aparatą ir liūdnai dūmoja... tuo tarpu nostalgiškai vyniojasi graikiškos muzikos dermės... senkas vynas, senka vakaras, muzikantai susipakuoja instrumentus. Mano pakeleivės sako, kad aš jas į šitą aferą įvėliau, aš ir mokėsiu už vyną... pasišaukiu padavėją, nes kažkaip nors ir žadėjo mus vaišinti, atsistoti ir pabėgti, man kažkaip nepatogu... bet padavėjas sako ne ne ne. Jam sakė, kad iš mūsų pinigų imti negalima. Na taip puiku. Lauke dar atsisveikiname su maloninguoju graiku vaišinguoju ir einame namo, pabaidome katinus... lauke prieš užmiegant dar pamenu, kaip garsiai tai vienur tai kitus nuskamba graikiški žodžiai ir viskas.

et, na kam tos gėlės
Papildyta:



dėl laiko, tas tiesa, bepigu man dabar dėti jau parašytą pasakojimą... o va kiek neparašytų laukia, low season dar nebaigiau, o jau high season Kreta pasibaigė
dar šiemet buvo Izraelis su Jordanija (dėl šito labiausiai graužia širdį, kad jeigu neparašysiu, tai pati viską pamiršiu)

ir dar Amsterdamas buvo...

aš kai rašau, tai pati "išsisaugau" šitas keliones, nes žvėrišku greičiu viskas dingsta iš galvos, lieka tik tokios buvusių kelionių nuojautos, poetinė atmintis, saknt, nuo jos labiausiai saplio mėnesį nežinia ko širdį pradeda spausti

[quote=liūdnasis pelėnas,2007 08 09, 13:02]

čia va šitoje gatvelėje, žiūrovams virš galvų dešinėje pusėje yra mūsų balkonas antrame aukšte



Sveika,
mes pernai sitame "viesbutyje" gyvenome pora naktu (salia yra dar juvelyrine, kiek pamenu), antram aukšte. Tik langais ne i gatve, o i vidini kiema...sunku aisku ji kiemu pavadinti - langas i kieno tai vidaus betonuota aikštele (ten tokia babulyte 200 metu senumo sededavo tarp pelargoniju, vis megzdavo . Bet uztat kambary buvo toks 2 x 2 m. zidinys (kur kokie 4 zmones susest ramiai galetu Zinoma zidinio matyt nekurena, tikriausiai tai kokia tai senovine relikvija belikus.



xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Kphth ine stin kardia mou...
Papildyta:



Sveika,

Gal kam nepatiks, bet nepykite
yra laida LRT, KELIONES - kazkas ziauraus - ziuri ir nei idomu, nei grazu, nei spalvinga. Rodos Skrupudaite (netiksliai gal parasiau pavarde) ten laidos karaliene ir visos laidos apie tai kaip JI keliavo - nyyyyyku. Plius jos toks erzinantis balsas, negaliu ziuret/klausyt
O vat per rusu kanala yra kelioniu laida (atrodo vadinasi "V poiskach prikliuchenij" ar kazkaip panasiai), veda toks vyras su usais, juodbruvas - tai mano galva nerealiai, tikrai idomu, jis toks dalyvis-bandytojas, stengiasi artimiau susibendrauti su vietiniais, linksmai juo palazdavoja kartais, nepiktybiskai . Super laida .
Gal but tai nuo vedejo talento ir komunikabilumo priklauso.....

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Kphth ine stin kardia mou...

sekmadienis

Taigi, rytas Chanijoje, būtų galima vadinti, „pagaliau saulėtas rytas“, bet ši pasakojimo dalis vadinsis: „rytas, kai į tave netikėtai sužiūra trys poros akių“. Bet apie tai vėliau. Prasideda viskas nuo septynių ryto, išscimpinu į balkoną – šveičia saulė,



pamiegam dar valandą, vis dar šveičia – nuotaika daugiau negu pakili, pakeleivės sako, ar čia nuo saulės man taip gerai. Nuo ko dar? Na tik puoduko kavos... o puodukas kavos saulėtoje Chanijoje, prie vis dar didelėmis bangomis besitaškančios jūros, tai gi kas gali būti idealiau, bet pirmiausiai nusprendžiame, kad reikia nueiti ant molo iki švyturio. Visas miestukas tik bunda, aš vakare teisingai spėjau, kad jeigu bus saulė, bus nuostabu, iš tiesu, atrodo, kad tos venecijietiškos spalvotos sienos tiesiog spindi, kiekvienas langas gaudo saulės blyksnį ir jį daugina, žvilga jūros sutaškytos balos pakrantėje. Gerokai atsilieku nuo savo bendrakeleivių, nes tiek visokių kampelių nori būti nufotografuoti.

daug nepasakosiu šiandien, prikrausiu nuotraukų

Ir štai net nustėru, nes užtinku juos, o jie pamato mane. tai ir yra „rytas, kai į tave sužiūra trys poros akių“. Jie tiesiog žaidė šį saulėtą sekmadienio rytą ant mėlyna staltiese padengto tavernos stalo. Jų taverna dar nedirbo, o šalia pusryčiaujančioje tavernoje žmonės nekreipė į juos jokio dėmesio... ir pamirškite viską, ką žinojote apie gera auklėjimą, kad negalima imti maisto rankomis, negalima maivytis, negalima žaisti prie stalo. Galima žaisti ir prie stalo, ir ant stalo. Ir kartu su mama. Tėvas nežaidė, tėvas ramiai sėdėjo po stalu ant kėdės ir snaudė, tai jau nepykite, bet šiek tiek paspaminsiu su to ryto žaidimo nuotraukomis, nes jie tik mane įtariai nužvelgė ir leido prieiti arčiau ir pasigrožėti jų žaidimu...

(o jie retai leidžia, net už maistą...)

Nepatikėsi, pelėne, man net "silpna" pasidarė, koks puikus tavo pasakojimas apie Chaniją, ir kaip norėčiau ten patekti. Anksčiau nieko nežinojau apie Kretą, nei apie jos sąsajas su Venecija, nei apie tarpeklius, bei kitas puikias vietas. Pernai norėjau ten važiuoti (nepavyko), bet kaip ir dažna mano kelionė, iš anksto nesidomiu kas ten gero, o susipažįstu vietoje ir grįžus jau gilinu žinias apie aplankytą kraštą
Pasirodo, tai kas tave domina Chanijoje, man taip pat labai artima. teko lankytis Venecijoje ir žavėtis jos gražia senovine architektūra. Todėl tavo įspūdžiai ir nuotraukos mane sužavėjo. Ir , tikriausia, paskatins ten nuvykti

Tad dėkoju tau ir sėkmės tavo kelionėse. Lauksim naujų įspūdžių

Rethymno irgi venecijietiškas, šiemet jame pabūvojau kokį pusdienį gerą
ale man tokio įspūdžio nepaliko, kaip Chanija, jo ir įlanka tokia mažesnė, labiau suspausta
bet irgi to žavesio yra

Matyt, kiek zmoniu, tiek nuomoniu nes man pvz, Rethymnas labiau patiko nei Chanija. Man Rethymne ta ilanka kaip tik jaukesne del savo mazumo... O Chanijoje siaip tai siek tiek erzino ivairiausi prekybininkai siulantys visokius "vejus", turbut todel tas ilankos ispudis nublanko...

mano mamą kaip tik, kuri nebuvusi nei turkijoje, nei Egipte, labai nubaidė tie įlankos kavinukių barmenai šūkaujantys, tai kad ir kaip karšta buvo, ėjome tolyn ir suradome ramią taverniukę, kur niekas ant kaklo nepuolė su savo neiškepta žuvimi

Na ką, jie pažaidė, aš pafotografavau, visi laimingi ir patenkinti... užlipome ant molo – vienoje jo pusėje rami skaidri įlanka, kitoje – tebešėliojo bangos, iki jo galo su švyturiu negalėjome nueiti, nes kažkaip užrakinta, kažkokie užtvarai.





Ir dar viena nuostabiai apleista kavinė, iš serijos „imk ir neškis“. Kur atrodo, visi pavalgė, tik lėkštes ir arbatpinigius padavėjai nurinko, o visa kita liko... labai gražios man tokios vietos.








Papildyta:
ir dar šiek tiek Chanijos nuo molo:

čia dar šiek tiek Chanijos vaizdų:





... tokioje molo kavinėje niekas neduoda pusrytinės garuojančios kavos, tai ieškome ne tokios apleistos kavinės, ta, kurioje gardžiai pavakarieniavome, dar nedirba, bet ir kitur geri žmonės verda kapučino, kepa omletus... sekmadienio rytas. Pakrante oriai pėdina juodai pasidabinę vietiniai, eee, pasirodo, Kretoje šiandien rinkimai, na ir sekasi gi man, aš atvažiuoju į Kretą vis per rinkimus, na taip, pirmas kartas buvo prieš ketverius metus irgi spalis... gal jeigu dar taip pavažinėsiu, žiū, senatvėn gal jau gausiu ir balsavimo teisę... taip ramiai besisekmadinant, ateina netgi ir dvylikta valanda, o mes dar labai daug veiklos turime, tai staigiai pakuojamės, klausiame pas šeimininke, kaip greičiausiai išvažiuoti iš Chanijos.... prieš tai dar sugalvojame, kad į išreklamuotąjį Elafonisi nespėsime, tai reikia bent įmerkti kojas šiaip į vakarų pakrantės vandenis, atsiverčiame knygą, kas gi čia artimiausio gražaus nurodyta. Aha, yra Gravamousa, bet ten nenuvažiuosime, ten mano brolis, šustras vairuotojas buvo, ten važiuoti reikia žvyruotais serpentinais, persiristi kalną, vienoje vietoje iš 1,2 galingumo mašinos jis išlaipino visus keleivius ir užvažiavo vienas – nepatempė negalingasis. Bet va ne tokiu pavojingu keliu gali pasiekti visai prašmatnius Falasarnos pliažus ir kažkokią ten antikinių kasinėjimų vietovę, tai planas aiškus.

tai dar paskutinis skaitmeninis žvilgsnis į "savo" balkoną, ir galima judėti...

Dėkoju, liūdnasis pelėne, už puikias nuotraukas. Sugebi pastebėti tai, ko kiti nemato. Todėl tavo nuotraukos man ir patinka Jos tokios šiltos, malonios. Pasižiūrėjus atrodo,jog ten labai turi būti jauku ir miela. Ir kaip suprantu ten taip būna spalio mėnesį. Ko pas mus trūksta
Aš baigiantis vasarai vis tikiuosi, kad ruduo dar mus palepins ir pašildys, bet dažniausia su rugsėjo mėnesiu ateina vėjai, lietūs ir to gražaus rudens labai mažai telieka

Tada reikia važiuoti Į Kretą