Kreta - low season

atrodo, kad kol nepabaigsiu savo „low season“ pasakojimo apie Kretą, tai nepajudėsiu toliau su šių metų pasakojimu tai lyg skola man kaba, čia, žinoma, rizikuoju užsiimti visiška kretomanija. bet ką padarysi, perkeliu savo pasakojimą čia, atsiprašau, tų, kas gal jį jau skaitė, o jeigu ir skaitė, pažadu sukišti čia visokias nematytas ir spaudoje nepublikuotas nuotraukas, ir žinoma, vieną kitą katiną.
pernai metų Kreta prasidėjo antradienį, o šiandien irgi antradienis, tai manau, kiekvieną dieną po po tos kelionės savaitės dieną bus kaip tik...

Papildyta:
Antradienis

Šį kartą nedidelis pasakojimas apie Kretą, kuri gal jau ir apvalkiota, nuvalkiota, nugraužta kaip sausainis... bet nuvažiavau į ją trečią kartą ir tikriausiai, jeigu tik bus kada nors galimybė, važiuosiu ketvirtą ir penktą... man sunku apibūdinti, kai kas klausia, kokios šitos atostogos buvo, tai gal net nebuvo atostogos, nes grįžau labiau pavargusi ir labiau išalkusi negu prieš kelionę, taip pat šiek tiek sušalusi ir pasiilgusi saulės, gal kažkiek susinervinusi, bet iš tiesų tai labai keistais būdais pasimokiusi graikiško atsipalaidavimo, lėtumo, ir kantrybės... o iš tiesų, tik nusileidus į Kretą, man galvon įstrigo du žodžiai: „low season“, kurių negaliu iki šiol išmesti... nebesezonas... kuris man iš pradžių kėlė begalinį susižavėjimą ir euforiją, bet kuris vėliau pradėjo varyti į keistą nepatirtą atostoginę neviltį ar depresiją, kurią vos vos tik prakrapštydavo graiko nemokamai kavinėje atneštas raki butelaitis...
Techniniai duomenys, kaip kad mėgsta visi keliavusieji – nuvažiavome mašina 750 km (tik), perėjome Samarijos tarpeklį, išgyvenome pirmą potvynio dieną Kretoje - kelionės keistumai nesibaigia ir išvykus – kai grįžome namo, tą dieną paskelbė Kretoje neparastąją padėtį: dėl potvynių nebeskrido lėktuvai, neplaukė laivai, paplauti keliai – spalio 18 diena, kai, kaip patys graikai teigia, turėtų dar šviesti gana šilta spalio mėnesio saulė...

Kelionės pradžia įtartinai primena pirmą atvykimą į Kretą prieš ketverius metus: Lietuvoje vėsokas auksinis ruduo, o Kretoje jūros kvapas sumišęs su drėgme – ką tik nuliję, kai kur ant nusileidimo tako dar tekšo balos... per kalnus ritasi link mūsų kurorto įvairių spalvų bei atspalvių debesys...

Šiaip man patinka „low season“ – ištuštėję kurortai, buvusių vasaros linksmybių pėdsakai... ir nedidelės „paskutinės minutės“ kainos, nors deja deja, paskutinės minutės į Kretą šiemet nebuvo, tik paskutinę minutę, likus 3 savaitėms iki išvažiavimo spėjome nustverti paskutines vietas lėktuve. Ir štai tamsa leidžiasi ant Kretos, basos kojos nešąla, tavernose sėdi pavieniai klientai, tyli muzika... graikiški kvapai... labiausiai mums patinka mašinų nuomos kainos, nes „low season“ ir kai kuriose agentūrose iškabinėti pasiūlymai: „mokėkite už dvi dienas – važinėkite penkias“. Beieškodamos „pačios pačiausios“ agentūros kažkaip sugebame tris kilometrus numaklinti nuo viešbučio, bet surandame – citroen c3 nelabai galingą, bet užtat už 105 eurus penkioms dienos. Susitariame jį pasiimti kitą vakarą ir abi tykiai sau mąstome, kaip čia mes pirmą kart gyvenime nuomotą mašiną per kalnus varinėsime. Beje, vairavimo patirtys mūsų neblizgančios, va mano bendrakeleivė vairuoja jau ilgai, bet retokai, o aš lyg ir turiu metų patirtį ir tebegaliojantį „70“, bet savo mašiną galėčiau pardavinėti, kaip kad vokiečiai lietuvaičiams aiškina: „gera mašinytė - su ja tik šeštadieniais pas draugus, sekmadienį į bažnyčią ir du kartus per savaitę į sporto klubą važinėjama buvo“. Taigi, antradienio vakaras, bet nagus jau niežti belaukiant ketvirtadienio ryto... ir neramu truputį... tai nusiperkame „retsinos“ butelį ir sutvarkome jį su lietuviška vištiena paties pigiausio viešbučio balkone. Pats pigiausias viešbutis yra pats idealiausias – pustuštis, mūsų kambarys su vaizdu į jūrą, graikiškas apstatymas, jokio TV, ir jame gyvena du broliai jauni katinukai, kurie man jau antrą dieną tik grįžus viešbutin vis šoka ant kaklo, žinoma, už tokį meilumą rytais reikia dalintis viešbutine virta dešra... o jau žaibų gražumas, kuriuose Kreta demonstruoja mums ir iš kalnų, ir iš jūros pusės... nakčia pabundu nuo smarkios liūties garso, bet liūtis, žinoma, ryte turėtų baigtis....
Papildyta:
štai čia yra mūsų vaizdas pro naktinį balkoną su vynu
kitaip tariant, "Sofoklio" kalėdos

Trečiadienis

na štai, pirmoji diena, kuri lyg ir nieko ypatingo, bet pabundame, lyja, smarkiai lyja, nucimpiname į valgyklą, vis tiek lyja, lyja, lyja... bet nėra to blogo - kai tik papusryčiaujame, lietus nurimsta, dangus dar pilkokas... bet... gyventi galima. Aš kadangi pasidariau labai karštakošė, kas man visai nebūdinga, tai jau bevelyčiau kur nors ir pirmą dieną lėkti, veikti, daryti... bet nusprendžiame, kad tebūnie tai atostoginė adaptacijos diena, juolab, ir lietus nurimo, tai liekame Stalidoje. Prie jūros, valio, nėra nei vieno žmogaus, rytas iš ties nuostabus.




Aš jau kelis metus fotografuoju seriją, kuri vadinasi „neveikiančios, uždarytos kavinės“, tai čia baisiai nudžiungu pamačiusi, kad gali atsirasti dar viena serija: „apleisti pliažai“... nes jausmas toks, lyg kažkodėl visi staigiai evakavosi iš Kretos, pametė kamuolius, akinius nuo saulės, paliko nuorūkas peleninėse ir netvarkingai sustumdytus pliažo gultus...



vėl nušvinta saulė pro debesis, bet nušvinta labai gražiai: išmėtyti pliaže daiktai sušvinta neįtikėtinai ryškiomis spalvomis, ruduoja po lietaus drėgnas smėlis, debesys virš jūros pasidaro labai tapybiški, o kiti debesys virsta lyg garo kamuoliai iš kalnų pusės – besimaudydama negaliu atsigrožėti tuo vaizdu, kita vertus, rytoj mes į tą pusę žadame važiuoti pasivažinėti, tai galėtų tie debesys ir nustoti toje pusėje slankioti....



et, lakstau po visai tuščią pliažą, nes tik keli vokiečiai praeiną, o šiaip tuščia, jeigu kas ir ateina maudytis, tai tik keli lietuviai... na, visa diena tokia bim bam, vaikštinėjimas po pliažą, po jo smėlį ir uolas, taškymasis pakrantės bangose, (pastebiu, kad čia gyvena riebūs katinai), rodau savo bendrakeleivei, va čia prieš ketverius metus gyvenau, čia buvo mano pliažas... ir t.t.

Čia foto apie tai, kad šventa vieta tuščia ilgai nebūna, tai jeigu nėra turistų, galima ramiai miegoti ir tavernoje:




Papildyta:



o čia idealaus vienišiavimo vietelė:



Į visą tą bimbinėjimą įsiterpia „Novaturo“ atstovas, iš kurio man nereikia, o jis ir pasiūlyti nieko negali, tai draugiškai apsikeitę telefonais išsiskiriame, tuo tarpu mano keleivė perka penktadieniui Santoriną iš vietinių penktadieniui (atpasakojamoji diena yra trečiadienis) ir štai pagaliau sutemsta ir mes einame pasiimti „savo citroeno“. Vienintelė bėda ta, kad kai nuomojame mašiną penkioms dienoms, tai mes negalime to nuomos laiko skaidyti tarkime 2 dienos, pertrauka, ir tada 3 dienos... mašina mums priklauso nuo ketvirtadienio ir pirmadienio imtinai, viena diena iškrenta, kai mano draugė lėks į Santoriną, bet per ją aš noriu visai viena važiuoti į Agios Nikolaos, o kita diena žada iškristi dėl pirmadienio planuojamo žygio į Samarijos tarpeklį... „koks dar Samarijos“, klausia mašiną nuomojantis graikas, va kokios liūtys nakčia buvo – uždaryta Samarija... na bet juk neuždaryta, va ką tik matėme, kaip „Novaturas“ visą autobusą rytojui surinko, nesąmonė, sako graikas, nebus jokios Samarijos ir duok die, kad būtų pirmadienį, nes orai darosi nebeprognozuojami... (beje, jis buvo teisus, kitą rytą tiek vietinės agentūros, tiek N paliko visus keliautojus 5 val ryto stovėti gatvėje – Samarija neįvyko - vieniems pinigus grąžino, kitiems – pažadėjo grąžinti, trečius – pažadėjo ten nuvežti pirmadienį). Bet mums pažadėjo vietoj pirmadienio leisti važinėti antradienį, tik turėsime sumokėti už draudimo perrašymą. Žodžiu, visokie apmokymai, tas čia, tas ten, ir aš pasijaučiu, kaip per vairavimo egzaminą, galvoju, būtų baisiai negražu savininko akyse užgesti arba nesugebėti išsukti jos iš kiemo... bet mes ją sėkmingai parsivarome ir ta proga nueiname gerti graikiško vyno su graikišku maistu, na, žinoma, ir graikiškas vaišingumas – desertas ir taurelė uzo nemokamai...
Paprasta diena, apie kurią galima tik pasakyti – atostoginė ir kretinė euforija tebesitęsia... tik vėlai vakare stoviu persisvėrusi per balkoną, žiūriu į sutemusius kalnus ir matau, kaip iš kažkur aukštai aukštai išnyra šviesų karoliukai ir leidžiasi žemyn, vėl dingsta ir kitoje vietoje vėl pasirodo ir taip žemyn... žemyn... tai vėlai vakare mašinos besileidžiančios serpentinu žemyn link pajūrio ir nuo to vaizdo man suspaudžia skrandį ir suima nerimas, - dar kartą ištiesiu žemėlapį, pažiūriu rytojaus maršrutą ir tyliai mintyse pabambėjusi, kad reikėtų įsigyti kitą, kur rodomi atstumai nuo miestuko iki kito, nueinu miegoti... dar nuraminu save, kad ne, tuo kalnų keliu mes nevažiuosime, juo važiuosime paskutinę atostogų dieną, o rytoj bus paprastesnis...

ketvirtadienis,

rytas, apsiniaukę, žvarboka. Sulendame į „savo“ citroeną - na, reikia priprasti, kad jis šiek gęsta, šiek tiek netraukia ir moka cypti keturiais skirtingais garsais. Bet stabdžiai veikia neblogai. Dienos didysis planas: pro Agios Nikolaos leistis iki pietinės pakrantės, pravažiuoti Ierapetrą ir pasukti link kažkokio mažo pakrantės miestuko Myrtos, kurį mums ant žemėlapio pažymėjo nuomotojas, tada pietine pakrante važiuoti rytų link, kilti aukštyn iki Sitia, pasukti prie Vai palmių pliažo, na gerai, pliažo mums nereikia, mums reikia, kaip žmonės šneka, gražaus netoli ten esančio Toplou vienuolyno ir mums reikia gražaus, kaip žmonės šneka, kelio palei jūrą nuo atgal iki Agios Nikolaos... žodžiu, planas atrodo nei didelis, nei mažas – optimistinis ir įgyvendinamas.... Šturmanas pirmą dieną nelabai gerai orientuojasi kelių ženklinime, reikia jai priprasti, kad pirmiausiai ženklai rašomi graikiškai, o tik paskui lotyniškai... tai lotyniškieji paprastai jau stovi priešais pat posūkį arba juos užstoja medžiai, arba jie nulenkti, arba jų nėra, arba jie yra. Visaip būna. Todėl šturmanas sako: „važiuok tiesiai“, aš ginčijuosi, kad mums reikia į dešinę, viskas labai paprasta – aš jau tuo keliu esu važiavusi, bet tai buvo seniai ir neteisybė, ir prieš metus vasarą važiuodama per Graikiją autobusu iš neturėjimo ką veikti išmokau skirti graikiškus rašmenis kartasi net sugebu suprasti, ką koks ženklas reiškia... bet va lietuviškos papročiai vairavimo čia netinka, graikai nesupranta, ką tai reiškia: „dabar aš pabūsiu gaujos vadas“, liepia man traukti dešiniau, o aš siūlau jiems patiems trauktis dešiniau, nes ten arba skardis, arba krentančių akmenų ženklai... dar sugalvoju, kad galėtų būti toks ženklas ant galinio stiklo, kuris vadintųsi: „pirmą kartą išsinuomavęs mašiną“... dar pamarmu, kad asfaltas galėtų būti sausesnis (et, kad būčiau žinojusi, kokie būna esfaltai...) ir kas čia dabar per serpentinai už Agios Nikolaos, nes žemėlapyje kelias pavaizduotas tiesus, tai čia dabar kas? (et, kad būčiau žinojusi, kokie būna serpentinai...) Beje, jau praeitą vasarą pastebėjau su savo namiškiais, kad keliai Kretoje yra slidesni negu pas mus, mano tėvas gana drąsiai vairavo, kol neišlipo ant asfalto, kuris liepos mėnesį pasirodė besąs slidus... ištyrinėjome, kad į jo sudėtį yra dedama marmuro ar kokio ten velnio, žodžiu, labai įsijausti tuose keliuose nepatartina... be didesnių nuotykių pasiekiame Ierapetrą ir draugiškai nutariame, kad tai blogas miestas, nes jo prieigose pamatome du ant kelio numuštus katinėlius.... jame nestojame, važiuojame toliau link Myrtos. Graikai čia gana draugiški, atleidžia visokius susipainiojimus sankryžose, užgesimus ir šiaip žioplas klaidas... baigiasi Ierapetros priemiesčiai ir kelias vingiuoja pietine Kretos pakrante... dangus pilkokas, todėl nepatikliai žiūrime į termometrus, kurie rodo +27, atsidarome langus – ogi tikrai šilta... nesusigundome visokiais ženklais „archeological site“, nes nėra laiko, bet ką mes turime pamatyti Myrtos, irgi nežinome... Bet Myrtos gražus... labai gražus mažas miestukas, kuris glaudžiasi ant jūros krantų ir jo visos gatvelės eina žemyn, joks pagrindinis kelias pro jį neina, nes sunka jau kažkur link kalnų... tokiu metu turistų jau nesimato, tik graikai kažką ramiai veikia – pusiaudienis... akmeninės stačios gatvelės ir katinai ant kiekvieno kampo, - labai geras miestelis.

čia toliau katinai ant kiekvieno kampo:







Papildyta:
Išgeriame stiprios kavos, nes vairuotojui reikia atsigauti ir ilgai ieškome ko nors, kas norėtų paimti pinigus už kavą. Paskui po 10 minučių labai susijaudinęs atbėga šeimininkas, labai atsiprašinėja ir siūlo mus kuo nors nemokamai pavaišinti už šitą „nesusipratimą“, bet mes einame toliau, link tamsių smulkių akmenukų pakrantės. Čia irgi visur pasibaigusio sezono ženklai: neveikiančios kavinės, gultų nėra, paplūdimys tuščias, na, tik viena skandinavų šeima sugulusi skaito knygas... vanduo čia vėsesnis negu šiaurinėje Kretos dalyje, bet kentėti galima...



pasimaudome, pažiūrime labai žavią jų mažą cerkvę, pavaikštinėjame siauromis gatvelėmis ir toliau.... grįžtame link Ierapetros, tada tolyn pietine pakrante, kuri pradeda vingiuoti ir kelias tai kyla, tai leidžiasi žemyn, pietinėje pusėje virš kalnų renkasi labai grėsmingi debesys, nepatinka man tai, bet jokios kitos išeities nėra. Pradeda lyti...

aha, lyja... važiuojame toliau pakrante. Gražu, keliukas kyla aukštyn po truputį, dešinėje pusėje jūra, įlankos, bandome sustoti keliose vietose, apibrėžtose ant mūsų žemėlapio, bet nieko iš to gero, nes oras pasidaro toks, kad jau nebeįmanoma išsitraukti fotoaparato... na, ką laikas jau sukti nuo pietinės pakrantės ir kirsti kalniukus link šiaurinės... smulkiai linoja, bet vaizdai vis tiek gražūs. Kai lietus aprimsta, stojam šiek tiek pasifotografuoti ūkanotų Kretos vaizdų, dar privalomoji fotosesija „aš ir mano citroenas“, jeigu kokiam "gyvenimo blūdo" žurnalui reikėtų mano drąsios šaunuolės nuotarukos:




Papildyta:
be to, reikia įkvėpti gryno oro ir pailsėti, nes šturmanas vis dar nesiryžta manęs pakeisti. Ką gi, toliau mūsų kelias tokiais dar ne visiškai agresyviais serpentinais vingiuoja link miestuko Sitia. Kylame po truputį. Aukštyn. Na ir ką, pavažiavus nepamenu kiek kilometrų ir atsidūrus daugmaž pusiaukelėje tarp pietų ir vakarų staiga mums prieš nosį mašinų „kamštis“, toks nelabai didelis, prieš mus gal 4 automobiliai sustoję. Stojam mes ir bandom dairytis, kas čia darosi. Kelias siaurutis, tik dviejų juostų, kairėje pusėje skardis su pro medžius prasišviečiančiu slėniu apačioje, dešinėje – kalno šlaitas, prieš nosį, - gana staigus serpantinis posūkis ir jį visą užtvėręs skersai nedidelis krovininis autobusiukas su akivaizdžiai trenktu vienu šonu, toliau nieko neįžiūrime, o artyn lįsti kažkaip nepadoru. Dar ir įsilyja... Matau, kad apsisukti tokiame kelyje sudėtinga ir kas iš to apsisūkimo, važiuoti link pietinės pakrantės? Ten vėl visą kelią pakartoti atgal? Nesąmonė? Taigi, šturmane, ar mes turime kokių nors alternatyvų? Šturmanas patyrinėja žemėlapį ir pareiškia, kad yra alternatyva, - bandyti apsukti mašiną (che che che, kas ją suks?), leistis žemyn 20 km, ieškoti žvyrkelinio serpentino, kuris leisis kalniukasi žemyn į slėnį ir bandyti užkilti kitoje vietoje, aplenkiant susidariusį kamštį. Hmmm. Įsilyja, valytuvai vos spėja valyti langus, tai išjungiam, nes vis tiek nieko nesimato, niekas neaiškėja. Nėr į ką žiūrėti. O kamščiai iš abiejų avarijos pusių vis ilgėja... bet graikai tvarkingesni už lietuvius, klusniai stoja vienas paskui kitą, niekas nebando prisibrauti likusia laisva priešakine eile iki avarijos vietos. Žodžiu, vienintelė alternatyva – suvalgyti įsidėtus sumuštinius.

reikalai visai nejuda, toliau lyja. Taip ir įsijausti galima: beveik nusėdęs mobilus, sumuštinio likučiai, vandens likučiai, lietus už lango ir nežinomybė... bet įsijautinėti nereikia, nes vis dėlto mes ne vienos kalnuose, - už mūsų stoja vis daugiau mašinų ir žmonių, tiesa, jie visi graikai ir mes nė velnio nesuprantame, kas čia darosi... prabėga moteris su mineralinio buteliuku prie sudaužytos mašinos, po kurio laiko skvernais praplevėsuoja šventikas, iš kitos kamščio pusės privažiuoja greitoji ir gaisrinė... Šturmanas valgo šokoladą, o aš dūsauju. Pavartau žemėlapį be kilometrų ir iškilmingai pareiškiu, kad jeigu norime į savo gimtąjį viešbutį grįžti su šviesa, tai reikia būtinai išsikrapštyti iki 16 val. turime dar 1,5 val... dar po valandos pagaliau pagaliau kažkas vyksta, atvažiavusi policija liepa artimiausiai stovinčioms mašinoms pasitraukti, t.y. sustoti kitoje kelio pusėje, nes turi privažiuoti avariją tvarkanti mašina. Prišokusios graikės man graikiškai aiškina, kaip aš suprantu, kad turiu apsisukti, aš joms lietuviškai aiškinu, kad galite mane nušauti, bet šitoje vietoje aš mašinos neapsukinėsiu. Tada išlipu, pamatau kažkokį žavų graiką ir sakau, gal galit mielas vaikine mums mašiną apsukti? Jis mielai ją apsuka, tiesa, labai gesdamas ir kitaip ją purtydamas... sutinku policininką, kuris irgi, aišku, nešneka angliškai, bandau išsaiškinti, ar verta mums kito kelio ieškoti? Tai jis tik tesugeba mostais parodyti, kad ten, kur Sitia, ten yra problem, o kito kelio į ją nėra. Tada mes sugalvojame, kad kadangi spec. transportas jau pravažiavo, tai laikas ir mums savo mašiną apsukti ir grąžinti į laukiančiųjų eilę. Susirandame kitą graiką, kuris maloniai mums padeda... dar pastoviem, dar palyja... pagaliau pajudame, t.y. iš pradžių praleidžiame visus, važiuojančius aukštyn... pravažiuoja sunkvežimis, susikrovęs apdaužytą autobusiuką, ne toks jau jis ir nukentėjęs... hm, o štai už posūkio pasirodo besąs dar vienas krovininis autobusiukas, kuris sulamdytas taip, kad nepanašu iš viso į jokius mašinos kontūrus.... žodžiu, šita kelio atkarpa buvo pati nykiausia – kažkaip prislėgė mus tie avarijos vaizdai, važiuojame tylėdamos, oras slogus, liūtis vis šuorais puola mūsų mašiną, kurios net ir valytuvai ne visada spėja tvarkytis.... serpentinas vingiuoja jau žemyn. Nuo kalnų teka rudo purvo upės ir kerta skersai kelią, už manęs susidaro kamštis, kuriam vadovauja maršrutinis autobusas, tikriausiai jau ir taip vėluojantis dėl avarijos į Sitia. Tačiau nemirkteli jis man nei viena šviesa, nei kitaip kaip kitaip rodo, kad traukčiausi, tiesiog labai ramiai važiuoja. Radusi kelio praplatėjimą aš jį praleidžiu. Kelis kartus įmakliname į užlietus kelio ruožus, kur atrodo, neaišku, nei kurion pusės kelias suka, nei koks balos gylis, nei iš viso, kas bus toliau, o aš vis bandau prisiminti, kad ar tik neaiškino man instruktorius, kad geriau panašiose situacijose važinėti neišjungiant bėgio. Po dar vieno lietaus šuoro, per kurį nematau kelio, stoju kažkur kelkraštyje ir sakau savo šturmanui, kad viskas, aš nebegaliu ir aš nežinau, ką daryti, pavargau ir t.t. ji apgailestaudama pasako, kad nesės dabar viduryje serpentino prie visai nežinomos mašinos vairo, žinoma, ir aš nesėsčiau, apžvelgiu, kokio tamsumo debesys iš vienos ir kitos pusės ir trauktis nėra kur. Taip mes pasiekiam Sitia.

Kiek spėjau užmesti akį, Sitia labai gražiai išsidėstęs ant kalvos miestas, bet mes prašokome jo pakraščiu ir pradėjome serpentinu kopti toliau į kalną. Nieko naujo, lyja, greitis visą laiką 30 km/h, antras bėgis. Galima būtų pradėti verkti, bet verkti per atostogas kažkaip nei šis nei tas... vis kylame aukštyn, vienas posūkis, kitas, atrodo, na kada pagaliau jie baigsis, taip, čia iš tiesų pati baisiausia kelio dalis, nes pagal žemėlapį mačiau, kad čia vien vingiai. Bet nieko, baisiau, kai po vieno posūkio bac, įvažiuojame į debesį, aplinkui tik minkšta pilkuma... bet kalną atrodo persiritome ir dabar važiuojame link jūros, o gamta, pasirodo įjungė gana stiprų šiaurinį vėją nuo jūros, kuris karts nuo karto sudrebina mūsų citroeną... bet bent jau nelyja taip baisiai, tik šiek tiek, bet aplinkui debesys ir tokia lyg ir vakaro prieblanda, nors dar ne laikas tamsai... esu girdėjusi, kad šitas kelias labai gražus, bet manau, kad pamačiau jį tokį, kokį retai įmanoma pamatyti, - tai pati gražiausia nefotografuotina Kreta buvo, nes lietus neleido išlipti, o ir nebenorėjome praradinėti laiko, o ir prieblanda tokia – nedraugiška nuotraukoms. Žodžiu, po truputį leidomės žemyn, dešinėje vis žydrai sušvytėdavo jūra, kalnai tamsūs su rūku ir migla, kadangi gana aukštai, čia priaugę buvo ąžuolų su apgeltusiais lapais, tai lyg ir rudeniškas lietuviška nuotaika, bet baltos, skaisčiai skaisčiai baltos koplytėlės, kurios švytėjo šitame tamsume, vis primindavo, kad tai graikiškas peizažas... ir visi skardžiai, ir pavienis lietaus bei vėjo ruožas per kelią, ir pavienės šviesos, sublyksinčios mašinos veidrodėlyje. Sustojome, kai jau buvome įveikusios pačius didžiausius vingius, aš jau pradėjau šypsotis, tik va šilumos nebuvo likę nei kvapo, tik kvapnūs jūros vėjo gūsiai.

Dar kartą stojome, kai kelias įsirėmė į statų jūros įlankos statų, krantą, et, tas vaizdas su salelėmis tolumoje, atspalvius keičianti jūra ir baltos bangos, tas vėjas... tas aukštis... ir kelios mašinos, taip pat sustojančios ir lipa žmonės, (hm, pasirodo lietuviai), mums iš paskos irgi įveikę lietingus serpentinus.






Na ką, teliko konstatuoti, kad į Agios Nikolaos užsukti mes niekaip nebespėsime, bet kadangi žadu ten važiuoti rytoj, tai man širdies neskauda, o mano pakeleivė žada rytoj plaukti į Santoriną, tai jai irgi širdies neskauda. Beje, kai stovėjome kamštyje, tai nervinausi tik dėl vieno dalyko, - nei viena nebūtų norėjusi vairuoti tamsoje, vingiuotais keliais ir dar per lietų... būtumėm galėjusios nakvoti bile kur, tik va ta užsakyta kelionė į Santoriną – ir pinigų gaila, ir prarastos galimybės. Aš pati, kadangi Santorinyje buvau jau 2 kartus, tai šį kartą pasakiau, kad gal tiek to, gal pataupysiu 110 eurų... na, bet mes sėkmingai pasiekiame Stalidą prieš pat sutemstant ir mane apima pasididžiavimas savimi, euforija ir dar velniai žino kokie savimipatenkintiški jausmai. Ta proga nutariame rimtai pavakarieniauti. Taverna baisiai maloni, savininkas pamirksi savo padavėjams ir tie mums tempia pusę litro baisiai skanaus balto vyno for free. Tuo tarpų ir į Stalidą atsirita nuo kalnų lietaus banga ir šniokštei per gatves taip, kad kavinėje, nors ir dengtoje, tenka gebėti staliukus, stogą, kad neplyštų nuo vandens kiekio, o ir mes neturime kaip eiti, todėl dar valgome graikišką desertą, žodžiu, puikiai leidžiame laiką ir džiūgaujame, kad tokiu oru esame jau „namie“. Tada aš nusiaunu batus ir per upelius gatvėje basa brendu iki interneto. Nešaltas dar tas lietus...

penktadienis

Penktadienis trylikta. Paryčiais suprantu tik tai, kad mano pakeleivė išvyko sėkmingai į Santoriną ir kad sustojo mano skrandis, bet nieko, miegu toliau, ne ne, lauke nelyja, patikrinu, tai tik jūros ūžimas. Jūra, kuri įsismarkavo ketvirtadienį, nenurimo iki pat išvažiavimo vakaro. Gražus garsas, bet kažkoks kitoks, negu lietuviškas. Šiltų kraštų liūties garsas arba taip jau ausyse lietaus paranoja. Bet penktadienis vis dėlto prasideda nelinksmai – supratau, kad apsinuodijau ir gana smarkiai. Et, galvoju, tikrai viskas bus gerai, va dar 10 minučių pakentėsiu, apsirengsiu ir važiuosiu be pusryčiu į Agios Nikolaos, juolab, kad gaunu žinutę iš ten „pas mus šviečia saulė, važiuok greičiau“. Bet kažkaip... kažkodėl... jėgų nedaugėja. Sugebu likus 10 minučių iki pusryčių pabaigos nušliaužti iki valgyklos, pabandau įsipilti arbatą, bet ji pravėsusi ir dvokia chloru, pavydžiai nužvelgiu žmones, kurie VALGO ir neturiu daugiau ką veikti, tik šliaužiu iki interneto, dar padūsauju pasižiūrėjusi į Citroeną, o va į graikišką maistą vaizduojančius meniu visai nebegaliu žiūrėti... bloga, bloga, bloga.. internete irgi nieko gero. Kaip apspangusi nušliaužiu į kavinę, kurioje ir apsinuodijau, bet triukšmauti aš neturiu jėgų, tiesiog mirtinai reikia atsigerti kokio nors karšto skysčio. Graikas man aiškina, kad man reikia pas gydytoją, aš aiškinu, kad bus gerai ir be gydytojų. Kai atrodo, kad gyvybės niekas negali išgelbėti, ją išgelbėja žiūrėjimas į jūrą ir graikiški sausainiai. Stebiu bangas nuo saugios užuovėjos pajūrio kavinėje ir kaulyju iš graiko, kad man atneštų dar sausainių. Ir galvoju. Svarstau. Kaip keistai susijaukia planai. Na, apie tai galvoju, kai nuslūgsta pyktis, nes kodėl? Kodėl kai žmogus turi 28 atostogų dienas, tai būtinai viena ima sugenda dėl kažkokio graikiškos kotleto? Bet tiek to... susitaikau su tuo, kad į Agios Nikolaos nevažiuosiu, pagalvoju, kad galėjo būti dar blogiau. Ir kad Kreta šį karta moko mane kantrybės... lėtina visus judesius bei veiksmus ir gal taip turi būti. Pradedu darytis labai pasiduodanti „taip turi būti“ nuotaikoms, o ir penktadienis-trylikta, gal tikrai nereikia man šiandien niekur važiuoti? Gal prietarai, o gal dar kažkas... kitas vertus, argi ne prabanga daugiau nei dvi valandas sėdėti pučiant vėjui ir žiūrėti į jūros bangas, žiūrėti... žiūrėti... kada gi daugiau galima sau leisti? Jausti tuštumą, ramybę ir silpnumą.
Papildyta:
na ką, pamiegojau porą valandų. Po miego gyvenimas gražesnis ir saulė nušvinta, reali saulė, viešbučio sode su broliais katinėliais surengiame foto sesiją, kuri vadinasi „atiduok fotoaparato objektyvo dangtelį“.






Einu prie jūros. Bangos. Keli besimaudantis (et, va jie linksminasi, o aš visai neturiu jėgų, absoliučiai...)

Papildyta:
taip norėčiau, kad iš šalia esančios kavinės išeitų graikas ir pasiūlytų puodelį kavos, bet jis neišeina ir nepasiūlo. Et. Sėdžiu ant jūros kranto ir stebiu besimaudančius. Bet gražiausia – tai vėjyje besiplaikstanti vėliava, beveik visa sudraskyta skuteliais, kaip ir šalia kabanti ES vėliava – abi nublukusio mėlynumo, pavargusios po sezono...



ir toliau aš einu jūros pakrante, užsukdama į beveik neveikiančias tavernas, einu paskui tuos pasibaigusio sezono ženklus: sulūžusią kėdę, pamestus plaukiojimo akinius, sudrėkusias minkštas pintų krėslų pagalvėles, o štai biliardo stalas, tiesiog neveikiančioje kavinėje, lauke, su lazdomis, padėtomis ant viršaus... kamuoliukais visais sumuštais į „kišenes“. Kažkas pabaigė žaisti, išėjo, o vasara baigėsi... atrodo, kad Kreta lyg kažkokioje pasakoje, kaip užburta arba šalis... ar kaip dar kažkas... gal panašu į tą pasaką, kur visa karalystė užmigo, palikę verdančius puodus ir t.t. nuo tokio ženklų skaitymo tik gilėja nostalgiško nuotaikos, užsuku dar į vieną pajūrio kavinę, kur vėjas ne taip pučia, sriubos valgyti... didelis plotas vienišų staliukų, prieš akis didelis paplūdimys su tuščiais gultais, bangos bangos bangos ir vienas padavėjas... ir viena porcija daržovių sriubos. Ir visi tylime. Nežinau, keista nuotaika. Po tos tylos slenku „namo“ ir niekas nedžiugina ir atrodo, kad yra šalta, o „namie“ visai rimtai pradeda krėsti šaltis ir guliu lovoje su visais drabužiais, temsta, neturiu jėgų atsikelti ir nueiti iki interneto, groja tai vienos, tai kitos dar veikiančios tavernos muzika kartu su bangų muša. Et, rytoj mes turime išvažiuoti į vakarinę Kretą dviems dienos, savijauta siaubinga, bet vis tiek važiuosiu, kad ir tektų ant galinės sėdynės paslikai gulėti. Prognozės tokios, kaip ir Kretos oras... bet kai grįžta apie vidurnaktį mano pakeleivė iš Santorino, aš jau esu perskaičiusi knygą, kurią įsimečiau paskutinę akimirką, išgėrusi vaistų nuo kaulalaužio, išprakaitavusi, pamiegojusi ir išsitiesusi Kretos žemėlapį ant lovos, tik dar paklausiu, ar tikrai aplinkui čia taip šalta, ar tik man taip atrodo. Na, pasirodo, kad man tik taip atrodo... bet viskas bus gerai, belieka pasitikėti 8 miego valandomis.

šeštadienis

Šeštadienis. Pabundu, apsičiupinėju – rankos kojos vietoje – gyva, valio. Penktadienis trylikta baigėsi, prasidėjo šeštadienis keturiolikta. Bendrakeleivė klausė, tai ar važiuojam, sakau, aišku, kad važiuojame. Kelionės tikslas – pasiekti vakarinę Kretos dalį, aplankant du venecijiečių statytus bei mylėtus miestus – Rethymno ir Chania, pasiekti vakarinę pakrantę ir nusileisti į pietvakarių kampą prie tiek turistų išgirto, tiek ir nutrypto Elafonisi pliažo, bet kadangi nesezonas, tai ten turėtų būti gerai. Susimetame daiktus, vieni pusryčiauja, kiti žiūri, kaip tie pusryčiauja. Dar prigriebiame vieną lietuvę iš viešbučio, kuri turi teises, bet bijo viena nuomotis ir išlekiam. Na kaip išlekiam. Dešimt minučių stovime prie durų ir laukiame, kol nurims eilinė liūtis. Šį kartą naujokė vairuotoja paprašo duoti jai išbadyti citroeninį žvėrį. Aš šturmanauju. Na ką, nuvažiavus 10 km nuo viešbučio ji gauna pirmą lietaus krikštą tokį, kad nieko totaliai nesimato, gerai, kad plentas 4 juostų ir kad krikštas tetrunka porą minučių. Paskui šiek tiek blondiniška situacija – atvažiuojame į kolonėlę, paprašome, kad graikas užpiltų mums pilną baką, susimokame, o tada svarstome prieš pajudėdamos, dyzelis čia vis dėlto šita mašina ar benzinu varoma? Na, bet kadangi pajudame ir sėkmingai važiuojame toliau, vadinasi, benzinas... kol kas mūsų tikslas – mažutis kaimelis Fodele, esantis 30 km už sostinės Herkalionio. Kodėl? Na, skaitėme apie jį kad mažas, gražus, kad jame auga daug citrusinių, platanų ir dar jis yra žymaus menininko El Greco gimtinė. Na, jis lyg ir ispanas, bet gimęs Kretoje, ką ir pavardė sako - kilimo iš Graikijos. Nors patys graikai jo kažkodėl kratosi. Bet mes jo Europoje prisižiūrėjusios, nusprendėme, kad visai neblogai jo gimtinę aplankyti... gražus siauras keliukas nuo pagrindinio plento nuvingiuoja gilyn kalnų link. Patikėjusios ženklais stojame už miestelio ribų, t.y. į jį neįvažiavusios. Todėl tenka eiti per visą miestelį, na, koks ten visas, mažas miestukas, kuriame kvepia ką tik iškeptais saldžiais riestainiais, viena kita suvenyrinė, kurių prekeiviai smalsiai į mus žiūri, tuščia mėsinė...
Papildyta:
Labai oranžinė žemė ir koplytėlė:





aha, taip perėjome visą miestelį, kirtome upę, na, upeliuką mažą. ką tik buvo paliję, oras drėgnas, balos... aplinkui kalnai debesuoti, oranžinė žemė, kažkodėl nenurinktų moliūgų kvapas... tankus apelsinmedžių žalumas, dar žalios, bet jau gelsvėjančios citrinos, gerokai tuo keliu paėjusios (o aš dar paburbėjau, na kodėl, kodėl mes nevažiavome, bet aš netinginė, aš tiesiog buvau apsilpusi po priverstinės bado dietos)...

Žodžiu, pasiekėme mes tą bažnytėlę, kadangi tai mano bene pirmas kultūrinis objektas Kretoje, jeigu neskaičiuosime trumpo sustojimo, tada, kai per lietų važiavome, ir kvepėjo ne pasibaigusiu sezonu, o senove, tai, žinoma, reikėjo apeiti jos visus kampus, apfotografuoti, na, ji buvo uždaryta, tai čia irgi viską galima nurašyti nesezonui...







toliau takelis link namuko, kur legendos sako, tapytojas ir gimė, o dar visokie vadovai turistiniai šneka, kad čia auga jo laikus menantys platanai, kurie meta malonų pavėsį karštą vasaros dieną, ir malonius ką tik nulijusio lietaus lašus spalio 14... yra ten mažytis tame namuke vieno aukšto muziejukas, mes apėjome besižvalgydamos pro langų plyšius, tai jokių paveikslų nei ko nors ypatingesnio ten nėra, tik ant sienų kaba tokios ale skaidrės su jo darbų reprodukcijomis, bet mes kadangi jo originalus po visą Europą jau esame sužiūrėjusios, tai pagalvojome, kad tiek to. Buvo ten viena kavinė su drėgnais ryškiai žaliais stalais, lyg ir beveik neveikianti, iš kažkur, iš visai neaišku kur kartais atidėdavo graikiški pavieniai žodžiai. Žodžiu, dar viena užburta Kretos vieta... tai ir ėjome atgal tuo pačiu keliu, svarstydamos, ar čia geriau atsivežus laptopą užsiiminėti kūryba, ar geriau eiti laipioti į kalnus, bet kadangi buvo apsiniaukę ir supratau, kad mano tobulieji batai šlampa nuo ką tik praėjusio lietaus, tai aš buvau už tai, kad geriau likti sėdėti miestelyje su laptopu...
O čia dar vienas Fodele vaizdelis, kad negalvotumėte, kad low season yra tobulas laikas atostogoms, ne, tai laikas, kai širdis virpa nuo lietaus nuojautos...

Ilgai užsibūti čia neverta, nes mes dar per šiandien planuojame ir Rethymno ir Chanią aplankyti. Tik išgeriame sulčių, kurias vietiniai spaudžia iš vietinių šviesiai geltonų apelsinų ir dar kelis įdeda kaip dovaną, hmmm, tik ar nelaikas būtų paragauti jau tą apelsiną, spalva tai jo nepakito per tą mėnesį, bet va įdomu, kaip skonis... Fodelėje aš vėl sėdu prie vairo, nes vis dėlto pagalvojau, kad gal net kartais žymiai ramiau yra vairuoti, negu šturmanauti, be to, pasiilgau aš jau vairavimo, kaip bebūtų keista ir pasiilgau citroeno šito sidabrinio.... vėl užsiropščiame ant pagrindinio plento, na, ir aš juo aš esu važiavusi prieš 4 metus, bet praktiškai tamsoje, nes ekskursija buvo labai ankstyva. Gražus kelias, iki Rethymno žymiai vingiuotesnė atkarpa, paskui kažkaip ramiau... tik aš pasidarau labai nervinga ir šaukiu, kad aš nebegaliu pakęsti šitos oro psichologinės įtampos ir laukti, kur už kokio kalno bus kokio smarkumo lietaus debesis. Mat kelias kadangi labai įmantriai susukiotas, tai jeigu čia blyksteli saulės spindulys, tai nereiškia, kad už posūkio negausi lietaus šuoro į langus...



bet Kreta graži, labai graži... aha, kadangi perimu ne tik vairavimą į savo rankas, tai pasakau, kad Rethymno nestosime, o stosim grįždamos atgal, dabar lekiame į tolimesnę Chanią, mat ji gražesnė, mat ir ten aš esu buvusi... hmmm, ir ko aš važiuoju senais maršrutais, jeigu visur esu buvusi, bet... Chanija yra graži, atvažiuoti į ją su vokiečių ekskursija („dabar jums duosiu 3 valandas ir pasakysiu, kur yra geriausia taverna“) yra viena, o važiuoti keliese ir planuoti ten nakvoti (pakeleivės to dar nežino) – yra visai kas kita

Na ką, Chanija artėja, plentas šitoje vietoje labai gražus, su visokiais aiškiais užvažiavimais, nuvažiavimais ir privažiavimais, tik kas iš to, kad nelabai aišku, kuriame išvažiavime reikia nuvažiuoti nuo plento. (Na, supraskit, man čia pirmas kartas buvo, kai iš vis savarankiškai su mašina terliojausi po užsienio šalies kelius ir žemėlapius, tai šiek tiek viskas egzotika). Šturmanas vėl imasi darbo ir nukreipia mane kažkur, kur turėtų būti Chanija, mes važiuojam važiuojam važiuojam, kažkokiais priemiesčiais, pagal žemėlapį, turėtų būti bent trys maži miestukai, bet aišku, jokių skiriamųjų ženklų apie tai nėra. Nežinau, važiuoju pagal kažkokį penktą pojūtį. Kol vietoj normalios gatvės pasidaro 3 juostų gatvė visa užkimšta, eismas nejuda, keleiviai supratingai linksi galvomis, kamščiai, aha, kamščiai, aš įjungiu neatostoginį mąstymo režimą ir sakau, juk šeštadienis, kokie dar kamščiai? Bet jie yra ir mes įsiremiam į kažkokią nereguliuojamą sankryžą, kurioje dar daugiau tokių srautų sueina. Kur mes esam? Ką veikiam? Kuria kryptimi toliau? Chanija čia ar ne Chanija? Bendrakeleivės man sako, o tu dairykis, gal pamatysi kažką panašaus, ką esi mačiusi prieš ketverius metus, aha, tai aš dar ir dairiausi, bet va mes čia kažkaip visi šešias juostas pasidarėme ir mane iš dviejų pusių bando graikai užspausti ir pypina, ėėėė, sakau, chebra, kažkas panašaus į Chaniją man akyse sumirgėjo, bet kažkaip abejoju šiek tiek, vadinasi, reikia statyti mašiną ir eiti apsidairyti... na, bet pirmiausiai ją reikia išvairuoti iš šito kamščio, žingsnis antras - priparkuoti prie kelkraščio, misija impossibile. Ir čia graikiško miesto, kol kas dar nežinomo miesto margame horizonte sušvinta didelis mėlynas ženklas P, stačiai stebuklas, vairuoju link jo, nebegalvodama apie miesto išsidėstymo logiką, kurioje čia pusėje jūra, o kur dar kas nors, drąsiai kertu visokias painias sankryžas, nes jis vis rodo tolyn, tolyn... iš to džiaugsmo vos neprašoku jo, aha, o kur aikštelė, o ji, pasirodo, požeminė, kaip tikri lietuviai, o gal kartais graikai, stoju vidury gatvės su avarinėmis, siunčiu žvalgą išsiaiškinti kainos, žvalgas grįžta dantyse laikydamas žinią, kad 1 valanda, vienas euras. Mums gerokai per daug, jeigu planuosime čia pvz. nakvoti... stovim kažkokioje šalutinėje gatvelėje, ir turime tik vieną pasirinkimą – važiuoti ja toliau. Oooo, jūra. Jūra yra gerai, nes Chanijos senamiestis yra ant jūros kranto, žiū ir tuščia vieta mašinai. Mes dar pasvarstome, ar pvz Graikijoje balta linija draudžia stovėti, ar tik geltonos... tarkime nedraudžia, keleivės man sako, kad aš priparkavau vidury gatvės, aš sakau, kad jeigu jos tokios gudrios, tegul parkuoja gražiau. Palikusios daiktus einame į žvalgybą... palei jūros pakrantę, palei kažkokius senovinius mūrus, pasukame už kampo ir man užima kvapą - nuo grožio... Pakeleivės klausia, tai ar mes Chanijoje? Sakau, man atrodo, kad taip... tai atrodo, ar tikrai??? Mmm, tikriausiai.... vis dėlto tai buvo Chanija, istorijos jos nepasakosiu, nes tingiu ieškoti, bet trumpai apie tai, kas atsiveria pasiklydusiam lankytojui prieš akis, kai jis patenka į senamiestį nuo vakarinės molo pusės... Chanija ir Rethymno yra du venecijiečių statyti miestai ir džiugina savo spalvingumu nuo graikiško baltumo pavargusio turisto akį. Chania puslankiu išsidėsčiosi aplink mažą įlankėlę, sukaustytą akmenine krantine... ir dar vieną maža įlankėlė, kurią sudaro gynybinio molo likučiai su švyturiu ant smaigalio ir jame jaukiai glaudžiasi jachtos, o ant krantinės jaukiai glaudžiasi lauko kavinukės. Visos senamiesčio gatvelės sueina į pirmąją įlanką kaip spinduliai, kadangi namus statė venecijiečiai, tai tetrūksta tik kanalų taro namų, bet vanduo vis tiek šalia, užtat užvertus galvą ir žiūrint į namus, langines, visokias detales galima dūsauti, et, Venecija.... o mes va stovime ant tos įlankos kampo ir žiūrim į siaučiančią jūrą, nes tebepučia smarkus šiaurinis vėjas ir bangos tiesiog skalbia visą Chanijos pakrantę, o mes atsidūrėme didelėje baloje ant krantinės, vėjas neša vandens purslus, nepakartojamas jūros kvapas, šėlsmas, žydro dangaus lopai, švyturys, ramumas ir atsipalaidavimas žmonių veiduose, kažkas tokio ypatingo ore, sumišęs ramumas ir šėlsmas... vis dėlto čia Chanija... Nakvosime čia, aišku, kad nakvosime. Bet dar tik 14 valanda.

einame, o tiksliau – per balas straksime per krantinę, na, supraskite mūsų nerimą ir džiaugsmą, mes va esame išlepintos kelionių, kuriose viskas aišku, kur nakvoti ir kodėl nakvoti. Net ir čia juk mus tarkime Novaturas atvežė ir išmetė Stalidoje.... bet aš tai į viską žiūriu šį kartą labai avantiūristiškai, o kiti citroeno keleiviai nusiteikę rimčiau, sako, mums reikia turizmo informacijos centro, ėėė, sakau, nežinau kur čia toks, bet turi kažkur būti, va žiūrim kas čia, o čia gi laivybos muziejus, paklauskime jų darbuotojų, gal jie matė kur nors centrą, bet gerbiamų darbuotojų nėra, tai einame toliau, keleivės sako, kaip mes rasime, kur gyventi, na, sakau, užeisime kur nors, kur parašyta, kad nuomoja kambarius va, pvz. čia, ne, čia neisime, čia langai tiesiai į jūrą ir pats namas atrodo gana prašmatniai, va antros durys, sakykite, po kam pas jūs kambariai, 50 eurų, sako malonioji moteriškė, ačiū gal ne... 45 eurai, sako dar kartą malonioji moteriškė, mes susiskaičiuojame save, susiskaičiuojame pinigus, padaliname iš trijų, gauname 15 eurų ant galvos, pagalvojame, ogi velnias, neblogai ir sakom: „imam“. Ji mums parodo, kur mes gyvensime, na, ji dar nebuvo parodžiusi, aš jau šokinėjau iš džiaugsmo, bet kai parodė, tai... žodžiu, užvedė ji mus laiptukais tokiais siaurais į antrą aukštą, laiptai priminė senobinius pensionus iš italų neoromantikų nespalvotų filmų. Kambarys toks gana didelis, trivietis, paprastas kaip ir viskas Graikijoje, aukštomis lubomis, bet balkono langas iki žemės, su senovinėmis langinėmis ir tokiu be galo senu ažūriniu gana dideliu balkonų į gatvę. Priešais toks apleistas šiek tiek namas, kairėje matosi jūra, dešinėje – gatvelė aukštyn. Taip, prisipažinsiu, mes esame Venecijos fanatės. Aš joje buvau 4 kartus ir man dar maža, bet kadangi esame keliautojai taupieji, tai mažinai miegame visokiuose kempinguose Mestre arba Lido di Iesolo pusėje. Ir svajonė mūsų yra pagyventi na bent vieną naktį Venecijoje. Atsibusti, atidaryti langą arba prabangiu atveju išeiti į balkoną, įkvėpti sūraus oro, nusileisti į visą prisisenovinusią gatvelę, susirasti rytinės kavos gėrimo jaukią vietelę. Jausti visą tai venecijietiškumą nuo prieš užmiegant iki ryto ir t.t. ir štai, mes Venecijoje. Taip, be kanalo apačioje, bet galima įsivaizduoti, kad čia va itališkas skersgatvis, juolab, kairėje pusėje mėlynuoja vanduo. Tetrūksta tik italų kalbos kur nors fone... visiška fantastika. Ir kol šeimininkė aiškina, kaip boilerio šiltą vandenį pasigaminti, tai stoviu balkone ir beveik glostau tas medines tamsiai žalias žaliuzes...

čia va šitoje gatvelėje, žiūrovams virš galvų dešinėje pusėje yra mūsų balkonas antrame aukšte

Papildyta:
žodžiu, įsikūrėm, einame daiktų parsitempti, dar sugalvojame, kad geriau mašiną pastatyti vienoje tokioje oficialioje nemokamoje stovėjimo aikštelėje, bėda tik ta, kad vietų ten nėra, na, yra viena, bet į ją įvažiavimą užtvėręs turistinis autobusas su snaudžiančiu vairuotoju, tai mes su viena pakeleive atsivairuojame mašiną, prašom traukti autobusą šalin – aš džiūgauju, kad antroji vairuotoja turi pasirodo nerealius sugebėjimus parkuoti mašinas uodega  toliau kas... toliau mes kambaryje geriame kavą, aš mėgaujuosi jausmu, kad viskas, daugiau šiandien per jokius lietaus debesis nevažinėsime, ramu, įsikūrėme.... jaučiuosi kaip mažas vaikas, na einam, einam greičiau į miestą, saulės kamputis už stogų įslinkęs į siauras gatveles... bet mes turime tik dvi stiklines ir vieną „spyruoklę“... sunku tas kantrybės ugdymas, oi sunkus, bet pagaliau, pagaliau galima tyrinėti Chanijos mielas smulkmenas. Po paprasto Stalidos kurortinio miestelio, čia gražus kiekvienas kamputis, nušiurusi siena, durų rankena, spalvotas namo tinkas, skersgatvyje dingstanti raina katino uodega...







Papildyta:
kuo gilyn einame į Chanijos senamiestį, tuo vis daugiau užrašų, kad ir čia, ir ten, ir va čia visur, visur visur nuomojami kambariai, žinoma, mes blondinės, (t.y. aš kalta) įėjome į pirmą pasitaikiusį namą, nepadariusios jokios apklausos, neišsiaiškinusios Chanijos kainų ir kur gi koks nors gal gražesnis vaizdas pro langus... tai aš labai graužiuosi, o pakeleivės sako, kad viskas bus gerai, išgyvensime, ir kad mūsų namas bene idealiausias... žodžiu, laisvas ramus laikas, ganomės kur kam patinka, kol vieni lindi žaviose suvenyrų bei papuošalų parduotuvėse (o jos iš tiesų visai kitokios negu masiniuose kurortuose ir beje, tikrai brangios...), tai kiti tuo tarpu pro skaitmens langelį stebi spalvotą Chanijos gyvenimą, kurio tempas čia kitoks, lėtesnis, toks tartum išpuoselėtas...

galandu pieštuką, t.y. klaviatūrą tuoj bus
Papildyta:
žavus graikas mus kviečia vyno taurei for free, pažadame ateiti kada nors vakare, ką mūsų kalba iš tiesų reiškia „niekada“... siaurose gatvėse kartais užklumpa šuoras lietaus, nuo jo priglaudžia parduotuvėlių tarpduriai, ar kavinės stogelis.... einame link įlankos, ten vėjas maišosi su jūros purslais, debesys patys nežino, kurion čia pusėn, saulė jau atsargiai linksta link vakarų... suprantu pažiūrėjusi, kaip gražiai Chanija dėliojasi aplinka tą įlanką, kad jeigu rytoj ryte nutiks stebuklas, tai Chanija bus visa apšviesta minkštos rytinės saulės šviesos ir tai turėtų būti gražu.... nes dabar virš venecijietiškų pastatų stumdosi audros debesys ir pro juos lenda įkypi vakarėjantys spinduliai...






Papildyta: