su pirmu nestumu turejau bedeliu- is pradziu vieno is musu su vyru nevaisingumas ir sansu pastoti naturaliai "nulis"- taip kalbejo vaisingumo specialistai. Pastojom vis delto galu gale, po daugelio nesekmiu ir persileidimu.
Pradzioje nuolat gulimas rezimas, nes gresiantis persileidimas. Stresuoju. guliu ir ligonineje..
Vidury nestumo lyg nieko savijauta, taciau prasidejo saremiukai- pernelyg dazni- gulimas rezimas tesiasi... (bet negulejau visa laika, uztat nuo pirmu nestumo dienu isejau is darbo ir nedirbau, ilsejausi namie)
Nuo 29 savaites, anot gydytojos, kaklelis trumpas,issitiesines, ir beveik jau atsidarineja, pasiruoses. Vel gasdinimai su gresianciu prieslaikiniu.
37 sav saremiai isivaziuoja kas 5-10 min kiaura para, tris savaites uzrasyta esu i dienos stacionara, kaklelis atsidarineja, kamstis jau isejes...bet nieko "rimciau" taip ir neivyksta.
Galiausiai sulaukiau termino
taigi, mano isvada- nieko tie gydytojai negali prognozuoti, vien streso ivare... Stresavau juodai, labai ilgai laukiau to stebuklelio ir tikrai nenorejau prarasti... su situ antru stebukliuku as visiskai rami, nes jau igavau pasitikejimo

ko visoms ir linkiu.