JIS turėjo tokius kvailai atrodančius ūsus ir nešiojo tais laikais madingus margus megztinius "made in gariūnai"... 
AŠ auginau tokius baisius kirpčiukus, buvau nedrąsi ir bernai man nerūpėjo.. 
Kai 2005 m. rugpjūtį buvom pakviesti į draugų vestuves tapti palydos pora, neturėjau nė minties, kad labai greitai tapsime šeima...
Meilė atėjo greitai, santykiai rutuliojosi žaibišku greičiu ir po 10 mėnesių buvimo kartu nusprendėm niekada nebesiskirti, keliauti per gyvenimą vienu keliu į tą pačią pusę ir nunešėm pareiškimus į civilinės metrikacijos skyrių...Abu svajojom apie vaikelį ir laukėm, kada pagausim angelėlį nuo debesiuko...
Vestuves suplanavom rudenį, kai dar šilta ir po truputį geltonuoja medžių lapai..Žinojau, kad prieš pat vestuves mane turi aplankyti nelemtos mmm, bet dėl to nė kiek nesijaudinau..Tik kelios dienos prieš šventę pasidariau testuką..Drebančios rankos, besidaužanti širdis krūtinėj ir džiaugsmo ašaros...Pamatėm taip ilgai lauktus ir mūsų gyvenimą visiškai pakeisiančius II brūkšnelius...
Vestuves atšokom smagiai...Tik svečiams linkint vaisingų metų su vyru paslaptingai susižvalgydavom, nes po širdele jau gyveno mažytė gyvybė...
Pradžia nėtumo buvo lengva, tik mane kankino nerimas, kad angeliukas nepaliktų mūsų...Todėl su nekantrumu laukdavau kiekvieno vizito pas gydytoją...Kiekvienąkart atsigulus ant stalo echoskopijai, užgniauždavau kvapą ir laikydavau kumščius, kad tik išgirsčiau gydytojus žodžius - viskas gerai...
Laikas bėgo, pilvukas augo, sudarydamas man vis daugiau nepatogumų...Be proto grauždavo rėmuo, tirpdavo kojos, kankino nemiga, nuolatinis nuovargis..Bet viską atpirkdavo pilvo gyventojo judesiukai, net ir skausmingi spyriai mamai į šonkaulius...Jaučiausi tokia laiminga ir nerealiai laukdavau gimdymo...
Vaikelis pasirodyti neskubėjo..Nepadėjo nei jam paruošta lovytė, supirktas visas kraitelis, išbandėm ir visas skatinančias gimdymą priemones...
Jau taip bloga buvo nuo vis tos pačios gydytojo frazės - dar negimdysi, niekas nevyksta...
Gegužės 8d. lijo kaip iš kibiro, buvo šalta, pūtė žvarbus vėjas...Anksti ryte nuvažiavau į gimdymo namus apžiūrai, išgirdau tą pačią gydytojo frazę ir susitarėm, kad po 3 dienų guldys mane į skyrių gymdymo skatinimui, nes jau 9 dienas pernešiojau...
Namo važiavau baisiai nusiminus, bet tada dar nė nenujaučiau, kad po kelių valandų vėl grįšiu į gimdymo namus..Namie sunkiai sekės užmigt, nors jaučiausi pavargus...Nenorėjau valgyt, nors artėjo pietų metas...Prisėdau prie kompo, parašiau visiems besidomintiems, kad dar negimdau ir kaip visada skaitinėjau mamų plepalus SM...Staiga pradėjo skaudėt pilvas...Vienąkart suėmė baisus skausmas, po kelių minučių antrąkart...Priguliau, bet skausmas vis kartojosi kartojosi kartojosi...Nereikėjo net į laikrodį žiūrėt, pasidarė aišku, kad sąrėmiai reguliarūs ir skausmingi..Širdis pradėjo daužytis, galvoj milijonas minčių.. Paskambinau mamai ir gydytojui, pranešiau, kad kažkas vyksta...Išsikviečiau vyrą iš darbo..Kol laukiau jo, susikroviau likusius daiktus ir ieškodavau tinkamesnės padėties skausmui sumažinti...
Į gimdymo namus nulėkėm pakankamai greitai, nors teko mašinoj keliuose kamščiuose prastovėt...Sąrėmiai vis dažnėjo, darėsi vis skausmingesni, o aš vis stipriau įsikabindavau į mašinos durelių rankenas...
Gimdymo namuose buvom 16h...Tačiau gydytojo išvada nedžiugino - kaklelis uždaras...Po ilgų svarstymų, popierių tvarkymų, atsidūriau gimdykloje...Nuo tada visas veiksmas vyko kosminiu greičiu..Epidūras, skatinamieji, vandenų nuleidimas, kaklelio atsidarymas 2cm, 4cm, 6cm, 8 cm ir galų galiausiai pilnas atsidarymas...
Per visą tą laiką neliūdėjau, diskutavom su vyru ir akušere, aš dar draugams, giminėms ir šiaip pažįstamiems prirašiau sms'ų (vis dėl to, kokia egzotika rašyti iš gimdyklos 
)...Apie 22h prasidėjo pats "linksmumas" - atėjo laikas stumti...Tada taip skaudėjo, stengiaus iš visų jėgų ir kaip per miglą girdėjau gydytojo padrąsinimus ir akušerės žodžius - jau matau galvytę, tamsiaplaukis... O mintyse vis kartojau, kad tik nesprogtų kraujagyslės nuo stūmimo ir kad tik mano akys ir skruostai nepasidarytų raudoni visam laikui...Atrodo, mintis kvaila, bet nieks daugiau į galvą nelindo... Ta paskutinė valanda buvo tokia ilga, atrodo, niekad nesibaigianti...23.18h gimė dukrytė...Tokia trapi, išsigandusi ir mažytė...Iškart supratom, kad pavadinsim Radvile..
O tas jausmas, kai apkabinau ant krūtinės padėtą tą mažą bejėgį žmogeliuką, taip ilgai lauktą, mylėtą ir 9 mėnesius nešiotą pilvelyje, nepakartojamas ir žodžiais neapsakomas..Niekad neįsivaizdavau, kad gali būti taip nuostabu..Taip be galo gera pagimdyti Žmogų...
Dalelę savęs... Iš dviejų žmonių meilės sukurti šitokį stebuklą... Taip džiugu žinoti, kad nuo tos akimirkos tampi tai mažai mergytei pačiu svarbiausiu žmogum pasaulyje - Mama... Ir tuo pačiu įsipareigoji mylėti ją, supažindinti su pasauliu, saugoti nuo negandų, mokyti ją įvairiausių dalykų ir auginti geru, doru, sąžiningu, nuoširdžiu ir protingu žmogumi... Nuo tos akimirkos pati suaugau, tapau atsakinga ne tik už save, bet ir už dukrytę, supratau, kad nuo šiol visas laikas bus suplanuotas pagal mažosios norus... Jau gulėdama palatoj tą naktį nesumerkiau akių...
Nes širdyje degė nauja meilė - meilė dukrytei, galvoje daug ką planavau ir įsivaizdavau ir negalėjau nusiraminti nuo tos dienos įspūdžių..Pamažu suvokiau, kad JIS ir JI niekada nebebus tokie, kokie buvo savo pažinties pradžioje...Kad bus daug LAIMINGESNI, nes pasidovanojo sau tokią nuostabią dovaną ir kuo toliau, tuo labiau vienas kitą mylės...
