QUOTE(Indere @ 2007 09 14, 17:39)
Bet ir uzhtaikiau ant kazkokiu bambekliu. Tikrai, net pikta - zmogus rasai savo ispudzius o cia zliba apshaukia, melage
Rašytum, kad "prieš n metų, kai buvau Gruzijoje, ten buvo taip ir taip". O pasakoji kelerių metų senumo įspūdžius ir pateiki juos kaip faktus va, taip yra dabar. Tai kaip čia nebambėt?
P.S. O man vis pasiseka užtaikyt ant kažkokių jaunų barbyčių, su kuriom reikia labai švelniai,
plavnai nes jos gi jautrios, įsižeis. Uti muti puti...
Papildyta: Šiųmetinės vasaros įspūdžiai. Padieniui.
1 diena.
Prasiniurkę pusę nakties sausakimšame lėktuve, 3.30 val. nusileidžiame Tbilisyje. Pasų kontrolė, čemodanai...
Pirma pažintis su eismo ir vairavimo ypatumais taksistas. Susigrūdom į automobilį (apynaujį, beje), mano vyriškis bandė segtis saugos diržą. Taksistą tai nustebino, gal net kiek ir įžeidė: ne ne, jokiu būdu nesisekite diržo, ne lygis! Diedas patikėjo...
Labai nesiplečiant, per miestą važiavome vidutiniu 70 km/h greičiu įskaitant sustojimus tiesa, jų buvo nedaug, nuolat signalizuojant (o, žiūrėkit, čia mano namai, pyp pyp; lenktyniaujant, pyp, pyp, durnius prie raudonos sustojo, pyp pyp, kur jūsų draugai? Šitame taksi?, pyp pyp, išvažiuoju iš šalutinio kelio į pagrindinį, ilgas pyyyyp). Aštriausias momentas buvo kai lėkėme 140 km/h per raudoną... Čia mano diedo nervai neišlaikė ir diržą jis prisisegė a maža kas.
Namai, kuriuose apsigyvenome, labai ramiame Tbilisio rajone. Troba nuolat pilna turistų. Be mūsų, aštuonių, dar kartu atskrido danų pora. Šeimininkas Vadimas ant stalo pastatė 5 l vyno bambalį. Žagtelėjome. Pakikenome kaip pionieriai į saujikę kol neišgersim, neisim miegot. Ale be reikalo kikenom, išgėrėm greitai ir 6 val. jau sugriuvom miegot.
Išsiparpę išėjom po Tbilisį pasidairyt. Kadangi kompanijoje turėjome Susaniną mėgėją (nešiną miesto žemėlapiu), tai tvarkingai pasiklydome artimiausio metro ieškodami. Ėjom, ėjom ir staiga pradėjom kilt į kalną, kur, be abejo, metro nėra... Neilgai pasiblaškę ir mažumą paklausinėję, suradom, kur reikia eiti (važiavimas metro praleidžiamas neįdomu, dig dig, dig dig, dig dig, dig dig).
Centre mikliai susiradome mažutę kavinukę. Prisiragavom chinkalių ir vyno. Skanuuuu... Chinkaliai, tarp kitko, buvo patys skaniausi iš visų Gruzijoje mūsų valgytų chinkalių.
Tualetas, hmmm, nustebino: būdžikė su turkiška tupykla. Tam tikras nepatogumas išlepusioms turistėms ir jų užpakaliams. Vėliau stebėtis nustojome, nes visi tualetai yra tokie (kai kur net vanduo nenusileidžia.).
Gerai, grįžtu, prie Tbilisio. Senasis Tbilisis mane sužavėjo savo namais su balkonėliais, papuoštais drožiniais ir apaugusiais vynuogėmis. Vaikščiojau ir galva svaigo čia balkonėlis, ten balkonėlis... Cerkvės amą užima, įeini vidum ir verkt norisi kaip gražu. Nenusaldinta, nenudailinta, neišpestinta, jokių auksiukų auksų kaip katalikų bažnyčiose. O ramybė... Tik barzdotas šventikas tyliai stebi.
Greitai perbėgom senamiesčio kavinukių gatveles (slėpkis, Vilniau!), vakarais jose pilna žmonių. Beje, dar toks pastebėjimas jauni gruzinai savo nuostabųjį vyną begėdiškai iškeitė į... alų. Atleisk, jiems, Viešpatie, jie nežino, ką daro...
Užsiropštėm ant kalvos, kur stovi Motinos Gruzijos paminklas moteris su kardu ir dubeniu (apgins nuo priešų ir pamaitins išalkusius). Pakeliui botanikos parkas, jis mus gelbėjo nuo kaitros.
Dienos pabaiga garsiojoje Tbilisio pirtyje: sieros vandens baseinėliai, pilingas ir masažas. Masažuotojas įspūdingas dėdulė įspūdingu pilvu, apžėlusiu įspūdinga mohera. Atėjęs paklausė, kas masažuosis. Aš ir dar du diedai. Ir tada masažuotojas suriktavojo: pirma masažuosiu vyrą, o tik paskui moterį. O taip. Ir šiaip pastebėjau, kad ir žmonės, pas kuriuos gyvenome, ir kavinėse maistą, gėrimus, paduoda pirma vyrams, o tik paskui moterims. Diedai labai dėl to buvo patenkinti ne kasdien gi toks gėris.
Papildyta:2 diena.
Antrą dieną Vadimas ir jo šeimynos moterys mama Alla ir žmona Inga įtikino mus nuvažiuoti prie Vėžlių ežero. Čia vietoje, Tbilisyje. Prigriebėm mikriuką, paaiškinom, kad mums reikia nuvažiuoti iki kanatkos. Vairuotojas suprato, linktelėjo galva. Riedam. Pasikratom. Bevažiuojant nežinia kur, vienam iš mūsų kilo natūralus klausimas - a kur visgi mes važiuojam? Paklauskim vairuotojo. Paklausiam. Vairuotojas: tai aš jus gi TV bokšto kalvos papėdėje išleisiu. Pala pala, bet mums reikia prie kanatkos! Oi, broliai, kanatka šiandien nedirba. Šypsosi. Gerai, lipam lauk. Pastypsom ant šaligatvio. Vos porą minutėlių ir prilekia taksi. Gal reikia kur pametėti? Aišku, reikia, brolau, tik tavęs vieno neužteks.
Taksistas mikliai sužvejoja kolegą, suderam, už kiek mus nuveš prie Vėžlių ežero. Užkylam serpantinu į kalną (taksistas pakeliui papasakoja anekdotą, apibūdinantį gruzinus: niekada neklausk, kas eilėje paskutinins, nes jie visi pirmi. Tuo, beje, įsitikinome ketvirtąją kelionės dieną).
O ežeras... Viso labo stačiakampio formos tvenkinys. Išlepintiems lietuviams netinka, o Gruzijoje - beveik stebuklas.
Nuotaiką pakelia lauko kavinukės ir lengvais debesiukais užtrauktas dangus (nors vis tiek karšta nesusvietnai). Vyrai visgi nusprendžia išvaikyti debesis ir užsisako porą butelių (!) vyno. Debesys visai neišsigando, bet išsisklaidė - musiet nuo juoko išsibėgiojo.
Pasidžiaugę ežeru-tvenkiniu ir išbaidę debesis, keliuku nusileidžiam iki pusės kalno, į etnografinį muziejų. Gražūs balkonuoti namai, didžiuliai vyno ąsočiai (deja, tušti), įkasti į žemę kad būtų palaikoma vienoda temperatūra.
Vienas namas pasitiko nosį riečiančiu aštriu kvapu: katinas ant palangės, katinas ant staliuko, katinas ant lovos, katinas prie pečiaus, katinas balkone...
Maloni muziejaus darbuotoja papasakojo, kodėl džigitų burkos buvo ilgakailės. Ogi todėl, kad tuometes (XIX a.) kulkas sulaikytų. Kulka įsipainiodavo į ilgą kailį, išsicentruodavo ir neperšaudavo burkos.
Dar parodė senovinį gruzinišką "pamperį": panašus į medinę pypkutę. "Pypkutė" įstatoma prie lopšio pririštam vaikučiui tarp kojų taip, kad plačioji dalis uždengtų skylutę, o kotelis per lopšio dugne esančią angą prakišamas ir įstatomas į pakabintą ąsotėlį. Vaikelis syst, sysiukas per "pypkutę" čiurkšt. Drabužėliai ir patalėliai sausi. Tiesa, ar turėjo kokį pagerintą device'ą šio bei to didesnio sugaudymui istorija nutyli.
Saulė mus greit perkaitino, todėl nusprendėme pasislėpti muziejaus restorane. Padavėja pasigyrė, kad jų restorane labai skanu. Paragaukim. Sulindom į pinučių patvarėlį vynuogių stogeliu. Kas šašlykų, kad baklažanų, kad charčio. Ir vynelio porą ąsotėlių Nemelavo padavėja: charčio buvo tirštas kaip troškinys ir laaaabai skanus. Skanesnio neradom (kas būsit Tbilisyje - eikit valgyti charčio į muziejaus restoraną). Šašlykais skanūs, minkštučiai, pomidorų/agurkų salotos gausiai apibertos kapotais žalumynais: bazilikais, kalendromis, petražolėmis... O vyno skanumas! O lengvumas! Užsisakykime dar porą ąsotėlių. Ir dar porą...
Po kokių dviejų valandų visame restorane (o, neabejoju, ir didelėje dalyje parko) girdėjosi tik lietuviška šnekta (gruzinai tykiai lindėjo panašiuose aptvarėliuose); įsijautę vyrai kėlė tostus už puikią Gruziją, skanų maistą, lengvą vyną ir nuostabią kompaniją...
Vynas buvo puikus, todėl išgėrę aštuonis ąsočius (aštuoniese) nusprendėme nusipirkti dar tris litrus išsinešimui
Kadangi eiti buvo sunkokoka (nepaisant nuokalnės) diena buvo karšta vyrai nusprendė vyno bambalį paridenti. Paridenam, paridenam, sustojam, atsigavinam, paridenam, sustojam, paridenam... Tik staiga pėkšt bambalio kamštis, ir geras litras vyno palaistė ištroškusią pakelę Vyrai parkėblino niūrūs *
** Vienas iš mūsų kitą rytą sakė, kad gaila, jog nenufilmavo vyno ridenimo. Bet vėliau pats save labai nustebino, nes peržiūrėdamas filmuotą medžiagą rado veik pusvalandžio trukmės paties filmuotą medžiagą iš nesėkmingai pasibaigusio vyno ridenimo.