Jausmas pirmą akimirką, kai sužinojot

Kai vietoj įprasto nedidelio PMS, kurio metu šiek tiek svyruoja nuotaikos ir velniškai norisi valgyti, pradėjau labai jausti savo krūtinę - ji buvo lyg švininė, prasidėjo siaubingas mieguisumas, didelė nuotaikų kaita, iš pat pradžių pradėjau galvoti, kad čia gali būti ir ne PMS . Mėnesinės vis neatsirado, dasidėjo pilvo ir stėnų skausmai...giliai širdyje jau jaučiau, kad esu nėščiau, tik nenorėjau daug apie tai galvoti, nes vėliau bijojau nusivilti, nors šis lelius kol kas dar nebuvo planuotas. Planuoti butumėm pradėję dabar. Nusipirkau nėštumo testa - 6 kaip vėliau paaiškėjo nėštumo savaitę (naudojant rytinį šlapimą) I juostelė - neigiamas, bet kuo toliau tuo blogiau jaučiuosi ir po 3 dienų vėl nusiperku ir pasidarau - VUALIA II juostelės - teigiamas Jausmų mišinys: bijau gimdymo, džiaugiuosi dėl to kad turėsim vaikelį, nerimauju ar viskas bus gerai (nes ne tada kai pastojau, bet po savaitės gėriau postinorą), bijau rytinių pykinimų ir t.t
Bet dabar jau viskas gerai: susitaikiau su labai prasta savijauta ir džiaugiuosi

pirmą kartą nujaučiau, kad laukiuosi. kai pamačiau II - neviltis, nerimas, kas dabar bus. BET VISKAS YRA NUOSTABU. be reikalo buvo tiek skaudžių ašarų ir dvejonių
o kai šiandien pamačiau II- net nežinau, dar netikiu. džiaugsmas ir nerimas viename

nu man tai atrode siaubas
ne del to kad vaikucio nelaukem
o del to, kad man neatrode niekas baisiau negu gimdymas. baisia bijojau gimdymo bet palankiau kursus ir viskas buvo taip puiku, kad neiko ten tokio. nors iki siol taip ir nesuprantu kaip ten tas mazius islindo, stebuklas ir tiek
bet man buvo biausiausia apstoti tik del to, kad reiks gimdyt, kazkaip tas vaikas tures islysti

Na kai pamačiau pėdsaką antros juostelės pradėjo spengti ausyse ir iš karto paskambinau vyrui. Bet nelabai tikėjau- su tokiais pėdsakais būna ir negimdiniai nėštumai , be to sutrikusi hormonų veikla. kažkaip netikėjau ir tiek. na o kai nuėjau pas ginekoogę ir ta pasakė: 8-10 savaitė aš gavau šoką. Ne tai nebuvo siaubas- aš gavau šoką. gydytoja patarė atsisėsti. Matyt labai gerai atrodžiau , na jokio "vidinio džiaugsmo" jokios ten :nepakartojamos laimės" nejutau- buvo šiokių tokių problemų dėl mano kraujo (mano -) dėl mano cistų, dėl viršsvorio, dėl operacijų ir visokio kitokio briedo- trumpiau- aš buvau rizikos grupėje. Na ir kaip visada mano atveju- jokių planų nekeičiau- išjungiau tą smegenų dalį kuri žinojo apie nėštumą ir toliau gyvenau-(skirtumas tik tas kad pakeičiau mitybą ir gėriau folio rūgštį) abejingai šaltai iki 14 savaitės- tada buvo jau aišku, kad pusę kelio nueita. Kita pusė: 6mėn...O kai jau sužinojau tiksliai kad viskas tikrai gerai: kad antikūnių nerasta: tada pradėjau taikytis su ta mintimi kad būsim 3 (mes kartu gyvenome 6 metelius- tik 2, tai 3 stebuklėlis įsiveržė ir apvertė aukštyn kojom visą mudviejų gyvenimą- ir į gerą ) na tik tada pradėjau traukti drabužėlius (prieš tai tik kelis drysau nusipirkt) na ir prasidėjo pinigų leidimo metas- lizdelio sukimo stadija nors ir kaip keista buvo jau nuo 4mėn pasidarėm remontą (vargšas vyras vienas sutampė visus daiktus)

Kai nestumo teste antra juostele isryskejo akimirksniu net sirdis akimirkai sustojo plakti is laimes! Sito abu jau senokai laukeme, tik paskutiniu metu jau buvo paranoja bepradedanti vystytis, kad vis nieko ir nieko... Nesulaukusi menesiniu keleta dienu, nebedrisau dziaugtis, jokiu testu nedariau bent 2 savaites, nes si karta neigiamas atsakymas butu galutinai pribaiges... Po 2 sav. nuo tos dienos, kai turejau susirgti, vis del to isdrisau pasidaryti nestumo testa (nusipirkau kelis is karto), bet dariau ji viena, paslapcia, MB nieko nesakiusi. Antroji juostele isryskejo akimirksniu, nei sekundes laukti nereikejo! Net apmiriau is laimes. Kaip dabar pamenu - buvo penktadienio rytas. Darbe vos begalejau nusedeti, tik atejusi pradejau skambinti i poliklinika, kad galeciau kuo greiciau uzsiregistruoti pas ginekologe ir isgirsti simtaprocentini musu laimes patvirtinima. Deja, musu "valdiska medicinos istaiga" galejo geriausiu atveju pasiulyti priemimo taloneli po...pusantro menesio! Sakau, o ka daryti, jei reikalas skubus?!? Registraturos darbuotoja kitame laido gale sako: "nebent aborta daryti norite - tada be eiles"... Suakmenejau... Va ir musu XXI amziaus sveikatos sistemos politika: abortai be eiles, o laimingos pastojusios - tegul palaukia...
Atsigavusi po tokio telefoninio pokalbio, prisiminiau viena gydytoja is privataus ginekologinio kabineto, pas kuria pries 3 metus teko lankytis (profilaktiskai saldziau gimdos kakleli). Dievulis, matyt, mane isgirdo - si daktare sutiko priimti mane sestadienio ryta. Vyrui nieko nesakiusi kita diena pas ja ir nuejau. Isgirdau, kad musu dziaugsmeliui jau 4 savaites! Net asaros istrysko echoskopo ekrane gemaline puslyte pamacius... Beje, ne be reikalo taip verziausi pas daktarus. Gimdoje salia puslytes buvo isitaisiusi ir didziule hematoma, laiku tai suzinojusi galejau atitinkamai prisiziureti, saugotis, nepersitempti, nepervargti. Nuo tos dienos visa nestuma iki siol tebevaikstau pas ta pacia daktare. Ir negaila nei vieno lito isleisto uz konsultacijas. Tiesiog nebuciau galejusi eiti i konsultacijas ten, kur abortui pirmenybe teikiama.

Atsakiai dviguba laimė, nes tiek pirmo labai norėjome, tiek ir antro labai norim.

Musu vaikelis yra planuotas, su vyru daug kartu vaidinom sios akimirkos dziaugsma. Bet kas keisciausia kai suzinojau kad laukiuos rankos pradejo drebet, negaliu pasakyt kad nesidziaugiau tiesiog, lengvas sokas istiko... vyras taip pat lengvam soke buvo, bet po akimirkos dziaugsmas liejosi upeliais

Buvom abu labai laimigi.

Pirma karta buvau labai laiminga, nes vaikelio laukem 7 metus. Siandien suzinojau, kad esu vel . Tokio dziaugsmo kai pirmakart pastojau nera.

Siaubas. As isprotesiu. Bliaunu ir nezinau ka daryti.
Turiu du, pastoviai sirguliuojancius beveik 4 metu ir 1.8 m sunus. Vyras alkoholikas. Nedirbu del vaiku ligu, o pries valanda du testai parode, kad esu nescia. Nezinau ka daryti. Vaiko nenoriu, nebegali, nebeistversiu buvimo namie, pinigu neturejimo. Bet visada buvau pries abortus. Siandien po pietu eisiu pas ginekologe ir vis neapsisprendziu ka daryti. Jei zudysiu, tai tikriausiai kankinsiuos visa gyvenima. Bet as nebegaliu

Nesvarbu kas ten pas tave šeimoj dedas,bet tik nežudyk vaiko.Jis gi niekuo nekaltas.

Kokia as pavargusi ir nelaiminga. Nebegaliu