Meninės fotografijos klubas (2 dalis)

Štai ir aš su namų darbais

Trys nuotraukos pagal auksinio pjūvio taisyklę.








Viena pagal Archimedo spiralės taisyklę

Доброе утро, клуб.
Спасибо за фотографии. Задание было не сложным, но необходимым, давайте подведём итоги.


Pupeliukas
Обратите внимание на НЕ точное размещения объектов в кадре.
Вашы объекты далеко не в пропорциональных пересечениях 5:8, скорее 1:3, так панорамно "растягивают" кадр,
когда хотят и могут придать главному объекту ещё большее внимание, гипертрофируя правило золотого сечения,
нашей задачей было безупречное выполнение этого правила. А до безупречности ещё далеко. Посмотрите на снимки Silwio
ТАм всё в полном порядке, там пропорциональное размещение в кадре идеально.
Первый кадр в смысле демонстрации правила золотого сечения самый удачный, нижняя линия проходит строго по главной точке
на снимке.
У Вас во втором и пятом кадре очень навязчивые белые колонны , линии на переднем плане, это чаще всего и вашем
случае в том числе, отвлекает от главных объектов. В последнем кадре более выражено не правило золотого сечения,
а скорее динамика ритмов. Шестой кадр думаю можно спасти кадрировкой.
Вооружитесь линейкой и калькулятором, просмотрите свои снимки, найдите в них ошибки, исправьте их, на тех снимках
где это возможно, и снимите новые, чтобы закрепить, надеюсь что к четвергу ВЫ справитесь.
Это Ваше задание.


Silwio
Супер!
Я предполагал, что в этой математической части задания у тебя не будет проблем, но не ожидал что будет так блестяще!
Спасибо, тронут!
Очень точно, и что самое главное: не хочется брать линейки, убеждает и без этого.
Особенно второй кадр, просто христоматия.
Позволю себе заметить более детальные, чем просто правило нюансы:
В последнем кадре правило "улитки" предполагает движение либо от центра наружу, либо наоборот. И изменение
размеров в том числе.
У тебя события разворачиваются от краёв в центр, по нарастающей, увеличиваясь в размерах, а главный, центральный
объект меньше второстепенных. Это заметно и неправильно.
Такой "перекос" легко исправляется другими изобразительными средствами. В ч-б фото такой перекос
как правило решается контрастом в пользуьзу главного.
В твоём кадре, я думаю, это легко можно исправить игрой в насышенность цветов и яркостями.
Главный объект и без того на выгодном месте, и без того в контрастных цветах, и без того отличной от остальных
объектов формы, отсталось эту разницу только подчеркнуть. В этом случае- крайне деликатно, чтобы не перегнуть
палку и оставить зрителю возможность разглядеть не только главный, но и второстепенные, подводящие к нему объекты.
Попробуй довести этот кадр до совершенства.
По поводу главного первого задания: 10 баллов из 10 возможных!
Готовлю второе задание, надеюсь сегодня в течение дня сформулирую.

Na va, o pasirodo reikėjo matuoti liniuote visgi akis klaidina, nes pačiai pagal akį atrodė, kad tas 3/8 taškas visgi yra labiau nuo centro nutolę, o dabar jau matavau dėl tų su kolonom ir lovytės virbais - tai tikrai sutinku, jau tvarkydama nuotraukas tai pastebėjau, na tarkim su vaikučiu, tai centrinį objektą dariau rankytę, ją specialiai ir fokusavau, o antras planas už virbų ir liko antru planu, bet tikrai sutinku, kad ta nuotrauka nėra pati geriausia..

Kadangi vakar fotografavau ir dar turėjau keletą praeitą savaitę darytų nuotraukų, bet nesutvarkytų, tai prisėdau dabar sutvarkyt ir dedu kelias užduočiai pataisyti:

1) šią pabandčiau pataisyt



2)



3)



4)

Pupeliukas
Очень оперативно, не ожидал!
Сразу к работам: Ни в коем случае с линейкой не надо фотографировать!!!
Нужно однажды и, надеюсь навсегда, прочертить в своей памяти эти "линейки" натренироваться ,
чтобы линейки в памяти совпадали с линейками на практике и пользоваться наработаным опытом!
На последних фотографиях очень заметна разница по сравнению с первыми!
Первый снимок совсем иначе заиграл после кадрировки! Браво! Пропало лишнее пространство и главный
объект встал в более активную зону.
Во втором снимке очень хорошо парочка двигается к центру и воздушный шар очень кстати и по сюжету,
и по композиционому равновесию. На этом снимке я бы посоветовал немного отрезать часть тяжёлой,
безинформативной и главное ненужной левой стороны. Поверьте- будет лучше! Главное не переборщить!
Очень понравился третий снимок, где главный объект размещён в золотом сечении и что не менее важно:
второстепенные объекты занимают освободившуюся часть кадра!
В четвёртом снимке неопровданно тяжёлая левая сторона, она безинформативна и оставлена только
для того, чтобы пароходику было куда плыть, а ему всё равно места не хватает,не туда плывёт )
так что последний смимок я бы не защитал.
В целом задание принято!
Готовлю следущее, надеюсь ко второй половине дня появлюсь в клубе.

Na liniuote tai nesiruošiu naudotis toliau, bet visgi to reikėjo pakadruojant nes kaip jau rašiau, pačiai iš akies visgi objektus norėjosi palikti kiek toliau nuo centro, bet šitaip daug geriau! Dabar jau turbūt visam išmoksiu

dėl tos nuotruakos su laivu jūs estate absoliučiai teisus, palikau kraštą dėl to, kad būtų laivui kur plaukti deja neturiu kadro, kur jis būtų savo kelio pradžioje, tai negaliu ištaisyti šios klaidos

Lauksiu užduoties toliau

Добрый вечер, как вы поняли, перед нами стоит задача выработать минимальные навыки работы и практического понимания принципов композиционного равновесия.
Работа не самая интересная, но необходимая, поэтому запаситесь терпением.
Следующее задание, без которого чувство гармонии в пространстве кадра осталось бы
неполноценным – это композиционное равновесие объёмов.
Кадр может вмещать в себя много или мало объектов разной степени значимости, наша задача их гармоничное распределение в плоскости прямоугольника или квадрата.
На самом деле у этого принципа композиционного равновесия есть много вариантов.
Здесь воплощены принципы равновесия по :
1 объёму
2 цвету
3 свету
4 форме
5 контрасту
6 резкости
7 и т. д.

Важно чтобы вы понимали главный принцип: отнеситесь к плоскости снимка как к весам и взвешивайте предметы по их : объёму, цвету, свету, форме, контрасту .
Умышленно не говорю, какие принципы лежат в основе этих весов, отчасти потому, что об этом уже многое говорилось, отчасти, потому что информацию несложно найти, отчасти потому, что интуитивное решение равновесия объёмов не менее важное чем правило золотого сечения, но его гораздо сложнее измерить: здесь меньше математики - с линейкой не измеришь разные объёмы, разной формы и цвета, разных яркостей, в разных местах кадра, здесь без интуитивных ощущений не обойтись. Нашей задачей и является развить эти самые интуитивные ощущения. Надеюсь к окончанию задания вы будете понимать, насколько красное тяжелее зелёного, а белое легче и ближе тёмного.
Задание непростое, по крайней мере, сложнее предыдущего, потому совет:
1 Не старайтесь совместить все принципы в одном кадре, нацельтесь на чём то одном: если решили оперировать объёмами, не переходите на цвет, если разные формы фигур – не нагружайте их сильными контрастами.
2 Обратите внимание на то, какие фигуры в вашем кадре главные, какие второстепенные, от этого тоже зависит их «вес»!
3 Проследите, чтобы фигуры в кадре имели не только формальную, но и смысловую связь.
В выполнении предлагаю такой график:
Находите интересный для вас принцип, показывайте его, а пока я готовлю по нему резюме, готовьте к выходу следующий, и так до тех пор пока мы совместно решим , что этот этап пройден и задание выполнено.
Надеюсь увидеть снимки в ближайшее время, то есть в среду-четверг жду первых результатов.
В качестве универсальной разминки предлагаю упражнение с тремя предметами.
Упражнение без особых правил или говоря точнее упражнение для закрепления имеющегося опыта.
Нужно снять 3 предмета, так чтобы это было интересно.
Теперь вы уже можете снять их, применив правило золотого сечения, например.
Суть упражнения в том, что каждый раз вам, надеюсь, захочется иначе, чем во все предыдущие разы снять три предмета. Будет и выбор предметов и выбор темы и выбор техники съёмки, а это и есть суть стимуляция худ. мышления.
До скорой встречи.

Norėčiau paklausti, gal Sillwio, kad Victor netrukdyt su tokiais klausimais čia iš rusų kalbos neypatingo mokėjimo... объёму - tai tūris? apimtis? kaip tiksliau?o jei angliškai tai būtų - mass? volume? shape (šitas gal nelabai, bet anyway)? išsiversti galiu, bet kaip tai pritaikyti kompozicijos principams biški susipainiojau.. Sillwio? padėk truputį

Speju, kad mano 1 nuotraukytes buvo permazai. Stai ikleiu dar 2:

Sveikučiai. na va klaidžiojau aš čia klaidžiojau po SM ir netikėtai užsukau ir pas jus
Grįžom iš Nidos seminaro, Alla vis dar pas mus svečiuojasi...(Ramūno tėtis mirė, tai teko anksčiau grįžti )

Norėdama įstoti į klubą skaitėm su R. viską nuo pradžių

na va skaitėm mes skaitėm, aš eilinį kartą susinervinau.
manau, kad čia neverta aptarinėti fotomenininkų...gal būt iš jų verta būtų pasimokyti.
Sakyti, kad gal Treigys kažką ir turi, labai nekompetetinga. Treigys jau pripažintas pasaulyje fotomenininkas. Jo parodos sėkmingai praeina ne tik Europoje, bet ir NY prestižinėse galerijose. Tad jau kalba negali eiti ar jis turi kažką ar ne...
kiekvienas autorius pasirenka savo kelią, tuomet jis ir tampa autoriumi, kai jį iš braižo pradeda atpažinti. Tam, kad pradėti vertinti ar kritikuoti jau susiformavusį ir pripažintą menininką, manau, kad mažų mažiausia pačiam reikėtų nors kruopelytę pasiekti tai, ką jau pasiekė jie...Arba būti labai profesionaliam meno kritikui besispecializuojančiam foto meno srityje

Ir tai nėra, kad tokie atmestini pasisakymai vyrauja tik čia, šiemet buvau tiesiog pritrenkta per stojamuosius egzaminus.
Stojantieji į fotografiją, nors ir teigė besidomintys fotografija, dėja nežinojo nei vieno fotomenininko pavardės. o kurie žinojo pavardę visiškai nežinojo ką jie fotografuoja.
Bet viršūnė buvo tai, kad jiems žymiausias Lietuvos fotomenininkas yra PRIPSAS!
Nors jo darbų taip pat niekas nematė, bet gi žmogus realybės šou dalyvavo, vadinasi jis ir žymiausias...

Šiemet Nidos trisdešimtmečiui LFS išleido albumą, kur surinko geriausias fotografijas padarytas Nidoje. Trisdešimties metų autorių darbai. Lietuvos fotografijos klasika. Ten ir A.Sutkaus žymusis Sartras ir daugelis kitų nepaprastai gerai žinomų fotografijų.
Kai studentų paklausiau kodėl nebuvo knygos pristatyme, tie atšovė, kad ten nėra į ką žiūrėti, kad tipo tie autoriai ir geresnių fotografijų turi...

žodžiu, manau, kad verta gerokai iš tiesų pasidomėti fotografija, pasidomėti atskirais laikotarpiais, juos pastudijuoti, kokios tendencijos tada buvo, kokios galimybės, ką naujo tie autoriai įnešė į fotografijos meną... prieš tai aptarinėjant autorius

Nors esu cia tik skaitytoja, bet nesutiksiu su tamstos nuomone. Komentuoti meno kurinius gali bet kas. Juk tam ir yra kuriami tie meno kuriniai. Ir kiekvienas turi teise i savo nuomone. Drisiu teigti, kad Lietuvoje butent dikusiju ir truksta. Yra nerasyti "Dievai" ir apie juos arba gerai, arba nieko.
Va kad ir savaitgali buvau pasaulineje kas 5 metus vykstancioje modernaus meno parodoje. Nors sakyciau, kad su pagrindinem meno kryptimis, istorija ir pan. esu susipazinusi, daugelis ten eksponuotu darbu man kele grauduli. Su vyru dar padiskutavome apie meno apibrezima ir nutareme, kad jo tokio nera. Kiekvienas tai supranta savaip.

Žinoma savo nuomonę turėti galima, bet vertinti, manau reikia tai apie ką iš tiesų nusimanai, o ne apie ką nenusimanai...
Pasakyti, man šio autoriaus fotografijos patinka, nepatinka yra viena – tai iš tiesų nuomonės išsakymas. O va turi tas autorius kažką ar neturi, tai jau yra vertinimas ir tikrai reikia gerokai būti pasikausčiusiam foto meno srityje, kad galėtum įvertinti turi autorius kažką ar neturi... Va apie tai kalba ir vyksta...

O diskutuoti galima tikrai apie daug ką, toje pačioje fotografijoje tik manau, kad čia tikrai nėra ta erdvė, kurioje tai būtų galima daryti profesionaliai...

Taip, apibrėžimo gal ir nėra, geriausias meno vertintojas yra laikas. Kai kas išlieka, o kai kas nueina užmarštin, va ir įvyksta atranka...

Beje mes Peterburge kartu su pačiu Viktoru buvom įsivėlę į vieną diskusiją dėl fotografijos. Meno kritikai prieš fotografus, dėl vienos fotografijos.
Visi fotografai dievagojosi, kad tai ne fotografija, kad joje nieko nėra. o menotyrininkai kiek įmanydami ją liaupsino...

Viskas baigėsi tuo, kad po kelių mėnesių ta fotografija "Sothby" aukcione buvo parduota už 270 000 svarų! viena iš brangiausiai parduotų fotografijų...
Brangiausia 1 200 000 svarų.

Kartais, kuo daugiau žinai, tai ir nuomonė pasikeičia. O šiuolaikinis menas žymiai geriau suprantamas žinant jo priešistoriją, kaip tas kūrinys gimė. Kadangi šiuolaikinis menas dažniausia paremtas vien koncepcija...
Ir nežinant priešistorės iš tiesų kartais graudu darosi, kuo giliau lendi, tuo didesnės meno erdvės atsiveria...

Graudžiausia yra tai, kad dažniausiai savo nuomonę išsakinėja "grybukų fotografai", jie visada viską geriausiai žino...

Nesiruošiu čia veltis į kažkokias diskusijas, kaip sakiau ir dar kartą pasikartosiu, manau, kad čia netinkama tam erdvė, o kodėl netinkama, tai tiesiog nuostabiai aprašė filosofas A. Sverdiolas savo kngygoje "Apie pamėklinę būtį".
Beje šioje knygoje jis nagrinėja ir meno erdves, tikrai verta dėmesio knyga, sustatanti daug ką į stalčiukus...
Vieną skyrelį apie internetą norėčiau čia ir įkelti :

Ištrauka iš filosofijos mokslų daktaro Arūno Sverdiolos knygos “Apie pamėklinę būtį” (baltos lankos 2006)

Virtuali išvietės siena ir visų mūsų mintys

Kas yra paslaptingieji mieli Lietuvos žmonės galima bent kiek geriau suvokti atkreipus dėmesį į kitokią jų raišką – pasisakymus (vadinamuosius komentarus) e-svetainese. Tiesa, čia reiškiasi gana siauras visuomenės sluoksnis, kurio nuomonė negali būti laikoma sociologiškai reprezentatyvia, bet užtat šie pasisakymai turiningesni, negu apklausų "taip", "ne", "nežinau", "veikiau a, negu b" ar reitinguojamų vardų ir institucijų eilė. Be to, sociologiniu, psichologiniu, kultūrologiniu ir kitais požiūriais reikšmingas klausimas: kodėl šis ganėtinai savitas ir naujas diskursas tampa patrauklus gana dideliam skaičiui žmonių?
Ši visiškai nauja, mūsų akyse atsiradusi viešosios erdvės forma - internetas - buvo nauja proga laisvei. Ji buvo tuščia, neturėjo jokios konfigūracijos, jokio kūno, be tradicijos naštos, ją galima buvo užpildyti kuo tiktai nori, sukurti kokius tiktai nori jos matmenis ir žanrus. Internetas galėjo tapti svarbia plataus viešumo ir asmeninės raiškos sfera: nebrangia, praktiškai niekieno nekontroliuojama, visiems prieinama atviros diskusijos priemone, publikavimo vieta be jokio slenksčio, ne samdytų specialistų paruošiama vartoti, o savaveiksme policentrine žiniasklaida. Bet taip neatsitiko. Tai buvo ne tik proga, kurią galima buvo pasinaudoti, bet ir iššūkis, reikalavęs atsako: kas gi tai bus, kuo taps? Dabar jau turime aiškų atsakymą: tai virtuali išvietes siena.
Tuoj pat krintantis į akis e-svetainių pasisakymų bruožas – jų anonimiškumas. Tai nėra kažkoks savaime suprantamas dalykas: juk atsiradus ir plėtojantis šiam žanrui, galėjo būti pasirinkta ir kita, vardinė forma, atverto antveidžio laikysena. Bet ne, visuotinai, beveik be išimčių pasirinktas ir naudojamas pseudonimas, kaukė.
Išvietės sienai kaip ypatingam viešos raiškos plotui būdingas dvilypumas, arba dialektiškumas: jis ir privatus, ir viešas, abu šie pradai būtini ir tam tikru būdu sukibę vienas su kitu. Niekas nerašo ant sienos savo namų išvietėje, tai yra visiško privatumo sąlygomis ir kreipdamasis į artimuosius. Kita vertus, ant sienos nerašoma ir tada, kai viešumos dalyvis, bet koks kitas asmuo, regi rašytoją. Nereikia ne Jeano-Paulio Sartre'o atliktos analizes, kad suprastume, jog kito žvilgsnis sukelia ir palaiko gėdos jausmą. Tačiau Sartre'o analize rodo, kad buvimas regimu - ne vien tiktai psichologine kolizija, bet ir tam tikra pamatine tarpasmeniškumo, socialumo forma. Taigi užrašas yra skirtas ne savo ir savo artimųjų žiniai, bet viešumai, tačiau kuriamas jis privatumo sąlygomis, kitiems nematant ir nežinant, kas tai paraše. Tai intymi, mimoziškai drovi, kito žvilgsnio nepakenčianti, o vis dėlto viešumo geidžianti autorystė. Šitai ir lemia spontanišką visuotinį internetinio komentaro anonimiškumo pasirinkimą.
Kam gi naudojama tokia komplikuota autorystė? Aišku, skelbti šiaip jau viešumoje neskelbiamus dalykus. Visų pirma tai nešvankus - pornografinis, skatologinis, taip pat ksenofobinis ir kitoks įžeidus diskursas. Tarybiniais laikais išviečių sienose buvo dažni ir antitarybiniai pasisakymai, bet e-variante jų nebeliko, nes ideologijos ir politikos srityse nebėra draudžiamų zonų, viskas pasidarė viešai pasakoma.
Išvietės sienos užrašų pažintinis turinys paprastai skurdus, argumentacija menka ir klišinė. Jų esmė - ne suteikti žinių, o išviešinti tai, kas draudžiama, bet šiaip jau kiekvienam žinoma. Net iliustracijos daromos ne akivaizdumo, o ekspresijos dėlei: džiaugsmą teikia pats jų eksponavimas. Įžeidūs tekstai kartais nukreipiami į konkrečius asmenis. Apskritai šitai raštijai būdingas agresyvus užkabinimas, sau žinomo adresato ar personažo prievartinis įtraukimas į komunikacinę situaciją. Atsako nelaukiama, įtraukimas yra tretiesiems asmenims ir plačiajai publikai išplepančio, demaskuojančio arba šmeižiančio pobūdžio: "A yra *****", “B yra ******" (kartais pateikiant telefono numerį.)
Diskusijų svetainės perima daugelį išvietės sienos diskurso bruožų. Absoliučiai vyrauja saviraiška: tai ne tiek svarstymas, kiek raiška, rašoma ne tiek apie dalykus, kiek apie save. lnternetinis įsijungimas į komunikaciją perdėm emocinis. Neurotikai sprendžia ar, tiksliau sakant, puoselėja savo psichologines problemas. Viešpatauja statusų aiškinimosi ir įtvirtinimo plotmė. Autoriai neindividualūs, panašiai kaip paauglių sambūrio nariai, jie orientuojasi pirmiausia į bendrą paviršutinį stilių, faktūrą. Visiškai nėra komentarų, kurie išlaikytų komentuojamų tekstų lygį, būtų verti jų autorių dalykinio dėmesio, netgi tie (reti), kurie tekstų autoriams pritaria ar dėkoja. Skaitomi iš eiles, komentarai netrukus prislegia savo monotonija. Jie nekonkretūs, nedalykiški, neargumentuoti, operuoja klišėmis, labai greitai nuslysta į banaliausias universalijas (vadinamuosius mitus) ir jau nebegrįžta prie temos. Gali pasirodyti keista, bet iš esmės nėra ir humoro; matyt, todėl, kad patetika jo nepakenčia. Juk plačiai paplitusi (taip pat ir televizijos vadinamosiose humoro laidose) monotonišką ir piktą pavardžių kraipymą bei pravardžiavimą sunku pavadinti humoru, veikiau tai Freudo nagrinėtos kasdienybes psichopatologijos reiškinys.
Bene vienintelis polilogiškumo pėdsakas - asmeniniai (nors ir pridengti pseudonimais) pasikeitimai replikomis, bet ir jie skirti tiktai atkirsti ar įgelti, labai retai išreiškia pritarimą ar solidarumą. Į kits kitų komentarų autoriai reaguoja perdėm emociškai, grubiai ir ižeidžiai. Emocijos pirmiausia neigiamos, priešiškos, vyrauja pyktis ir pagieža, komentarai labai asmeniški, narciziški, o kartu siekiama pažeminti adresatą. Jokios argumentacijos, jokio svarstymo nėra, o tiktai gryna vadinamojo komentatoriaus ego raiška. Tačiau tasai narciziškas ego pridengiamas slapyvardžiu: koks "kuzia" ar "ziuzia". Diskusija nejuda, stovi vietoje. Taip yra todėl, kad ją inspiruoja ne įvykių ar tekstų
prasmės svarstymas, - tai pirmiausia tiesmukai emocinis, iškrovos diskursas. Nors retrospekcijos, atminties, krypties nėra, "požiūriai" vis kartojasi kaip neurotiniai simptomai ar kompleksai, pirmojo ir penkišimtojo komentaro turinys ir emocinis tonusas tokie patys.
Privačiai susiduriant, žmonės apskritai neatrodo tokie perdėm jautrūs mulkiai, kaip šioje interneto viešumoje. Pasitaiko tokių, su kuriais yra apie ką pasikalbėti, verta paklausyti, ką jie sako. Pati ši greitai susiformavusi viešuma lemia pasisakymo būdą ir griežtai atrenka pasisakančiuosius. Žanro reikalavimų spaudimas jau toks stiprus, kad darosi nebeįmanoma nei jų išvengti, nei pakeisti, o tiktai arba juos priimti ir atitinkamai dalyvauti, arba visai atmesti. Todėl ši raštija užsidaro, stilistiškai nebeįsileidžia kitų, kitokių: koks rimtas žmogus rašys išvietės sienoje? Kitoms, kitokioms temoms ir svarstymo būdams šioje plokštumoje taip pat pasidaro ne vieta. Tiesa, gana dažnai pasitaiko sušūkimų: ak, kaip mes čia rašome, kokie mes, lietuviai, esame bjaurūs, pavydus, kaip negerbiame vieni kitų. Bet tai ir viskas: matyt, taip parašęs žmogus nemėgina savo veiksmu pakeisti šios raštijos pobūdį. Su tokiais klaikiais tipais neįmanoma turėti nieko bendra, smarvė nosį riečia. Atrodytų, kad galimybės atviros ir dabar, jei nori, ignoruok ar keisk nusistovėjusį raštijos kryptį kad ir vienu vieninteliu alternatyviu pavyzdžiu, ieškok savų adresatų ir pašnekovų. Tačiau beveik neteko aptikti bandymų sąmoningai nepaisyti konteksto, elgtis kitaip bent iš užsispyrimo ar įgeidžio, jei ne iš principo ar dėl asmeniškai suvokto reikalo.
Taigi horizontalumas užpildo visą potencialiai buvusį ir dabar esamą tūrį, padaro šią viešąją erdvę visiškai plokščią. Lėkštumoje nėra ko klausytis ir kam kalbėti, nėra ką skaityti ir kam rašyti. Kartu viešasis bendrų dalykų svarstymas praranda šią potencialią atvirą vietą, patys jos vartotojai ją marginalizuoja savo rankomis. Beveik išnykstantį viešumo slenkstį lengvai peržengia padugnės, ne tiktai įgydamos viešą balsą, bet ir užvaldydamos viešąją erdvę. Visa kita gali tiktai slėptis arba ignoruoti šį drabstymąsi mėšlais. Diskusijų svetainių fenomenas bene geriausiai parodo, kaip atsiranda ir įsigali lėkštybė. Turbūt svarbiausia, kad tai pats save sukuriantis ir palaikantis mechanizmas, o ne kokių išorinių, "objektyvių" sąlygų ar aplinkybių išdava. Niekas mūsų nevertė ir neverčia elgtis būtent šitaip, patys sau pasidarėme ir kasdien darome bei palaikome tokią viešosios erdvės formą. Tai mūsų laisvės raiška, turime tą, ką pasirodėme gebą turėti.[COLOR=gray]

Meno kuriniu kaina dar nieko nepasako apie tu kuriniu menine verte (sakau kaip verlo srities atstove). Beje siuo metu tarptautineje spaudoje vyksta labai idomios diskusijos sia tema, kuriose savo nuomone isreiskia meno kritikai, verslininkai, galeristai ar tie patys "pirkejai".
Dar syki kaip, anot tamstos, grybuke (idomu butu suzinoti sio termino apibrezima) pasakysiu, kad savo nuomone gali issakyti bet kas. O zmoniu kategoriskas skirstymas i kastas (sitas turi teise issakyti savo nuomone, o anas grybukas) labai man asocijuojasi su sovietmecio liekanomis. Truksta tolerancijos ir atvirumo.
O diskusijos apie mena gali buti visur: ir rukaluose paskendusiame "kabake", ir Supermamoje, is pinigu pritvinusiuose aukcionuose (Sothby).