Makalius bastosi po Kretą ;)

Kadangi prasidėjo sunkiausias (bent jau man) etapas Samarijos tarpeklyje, tai nieko kaip ir per labiausiai nepamenu. Viską atgaivina ir leidžia grožėtis tuo grožiu, kokio tada nemačiau, įamžinti vaizdai Eidavai eidavau, sugalvodavau , kad reikia papyškint porą kadrų, ir pyškindavau. Ir tik grįžęs Lietuvon supratau, kokia ši ekskursija vis dėlto buvo nuostabi, ne esmė, kad tris dienas apie tą kelionę man priminė skaudančios kojos
Taip kad daug nieko nepasakodamas skiriu trumpą pertrauką savo pasakojimui ir keletą nuostabių vaizdų

Ėjom ėjom upės išgraužta vaga, palei upę...tada šokinėjom per akmenis, kad nesušlaptume kojų kirsdami upės vagą.... ir priėjom didelį pavėsį su daug žmonių - ideali vieta poilsio minutėlei



Kaip jau supratau, toj vietoj mane pamatė forumietė winia, o kadangi aš beveik nieko nepamenu, tai pagal jos apipasakojimą, atrodžiau nelabai kaip

Vajei, Ačiū.
Kartais pagalvoju, kad gal geriau man nereikėjo į Kretą skrist. Gal reikėjo į kokią Ispaniją ar kur kitur...griebt paskutinės minutės pasiūlymą ir lėkt. BET, nemanau, kad man būtų patikę labiau, nei šiooj saloj....saloj, kuri turi beprotiškai fantastiško grožio ilgiausią Europoje tarpeklį vardu SAMARIJA
Ėjau tą dieną tarpekliu ir galvojau: štai, dabar būsiu perėjęs ilgiausią Europoje tarpeklį ir galėsiu kitiems girtis. Nors tiesą pasakius, kai per dieną jį pražingsniuoja šimtai turistų, nelabai kuo čia ir pasigirsiu. Tad belieka grožėtis vaizdais:





Kilometras po kilometro ir pagaliau...... IŠĖJIMAS IŠ SAMARIJOS TARPEKLIO

Thank you for being with us, kaip sakant



Sekantys trys kilometrai - žiaurūs. Pavėsio nėra, bet užtat kelias lygus. Nors ir ten kur nekur išlenda prakeiktieji akmenukai

Makaliau, noriu tik pataisyt (ar kaip čia geriau išsireiškus ), kad visi tie 13 km ir yra tarpeklis, kai apie jį kalbėjai.. o ne tik tada, kai tu jau rašai, kad štai priėjot tarpeklį... tada jūs priėjot siauriausią jo vietą..
na, gal ir pats tai žinai... anyway, tikrai šaunus pasakojimas

Oi, Dėkui už pataisymą... Rimtai gi, netaip išsireiškiau - o omeny turėjau tai, kad nors ir kelionė vadinasi Samarijos tarpeklis, pati Samarija prasideda tiktai siauriausioje jo vietoje... maždaug ties viduriu. Mums taip gidas sakė. Iki Samarijos dar visokie miestukai kaip Agios Nikolaos ir kiti...
Štai šiame žemėlapyje yra visos atkarpos tarp miestukų...atstumai... ir maždaug ties 7,1 km prasideda Samarija:

Na tai ką, po trijų dienų atostogų sode, tęsiu pasakojimą
Baigiau ties tuo, kad išėjom iš Samarijos tarpeklio. O taip, teisingai gidas sakė, kad reikia saugot bilietėlius. Aš kadangi vaidinu penkiolikmetį, tai man tipo dar nemokamai Teta parodo bilietėlį, praeina, aš irgi praeinu.... tik mane labai keistai visi nužvelgia, kiba aš jiems į penkiolikmetį nepanašus ar ką Praeikit jūs 13 kilometrų tai pažiūrėsiu ir aš į jus
Kiek anksčiau įmečiau nuotrauką, kaipgi atrodo tie 3 kilometrai iki Agia Roumeli kaimelio. Ogi nekaip jie atrodo. Kojos jau automatiškai kilnojosi, jų jau nebejaučiau, ir išvis aš tam tarpekly sugebėjau šitaip išstorėt, pvz mano rankų pirštai nebesusilenkė...bet taip buvo visiems - ištino labai. Kojos irgi ištino, ir pritryniau vargšą pirštą, dėl kurio poto labai kankinaus. Žodžiu, einam mes einam ir prieinam labai greitai tą Agia Roumeli kaimelį, žiūrim, žemėlapy parašyta, kad mūsų susitikimo vieta - taverna PARADISE, apie kurią reklamos šmėžuoja jau nuo pat kaimelio pradžios. Rašo, kad liko 100 metrų einam einam, einam einam, nu dar einam, jau galvojam, gal ne ten einam.... geras 5 minutes paėję radom iškabą, kad liko 50 metrų. Einam einam, einam einam,,,,,, visdar einam Pagaliau paskutinė nuoroda, kad priėjome taverną PARADISE. Ten pamatom ir kitus lietuvius. Leidžiamės iškart laipteliais į dušą galvojau, bus baisi eilė, nes po dušu visi norės palįst, bet kur tau - vos pora žmonių prie dušo, pora prie tualetų, visi kiti ilsisi tavernoje. Nu ilsisi tai tegu ir sėdi ten, mes po dušu palįsim. Taigi, persirengimo kabinos - tualete. Lyg du viename Batų nebeatpažinau... buvo lyg ir žali prieš ėjimą tarpekliu. Dabar jau smėlio spalvos. Kojos buvo rudos. Dabar jau baltos. Žinokit, ten baisiai daug dulkių, tai yra, smėlio - eikit su batais , kurių bus negaila. Tai persirengiam, kojinės žiūriu irgi jau nebe baltos... na bet ne tame esmė.

Aš nesuprantu, kodėl nieks nesimaudo po dušu - juk taip gera, taip poto jauku ir malonu švariam sėdėti ir gerti frappe toj Paradise tavernoj... nu bet nenori tai kaip sau nori Išsimaudom, apsišluostom, mano pritrintas pirštas atrodo gana žiaurokai, tai tuoj pat užklijuoju jį pleistru... nes bet koks sąlytis su bet kuo jau atrodo tragedija, o ne perštėjimas. Apsirengiam, grįžtam į taverną, sėdim, laukiam gal kas prieis. BET Kadangi niekas neprieina, tenka meniu pasimti patiems. O man žiauriai pradeda traukalioti kojas nu nerealiai žiauriai, dar taip nebuvo sutraukę. Pas mane kažkokios bėdos su tom kojom, nebegaliu jau, pastoviai sutraukia. O dar gidas atsigrūdo su visais prie mūsų stalo išduoto bilietėlių į laivelį...paskui jį ir kiti turistai, "neturintys" laiko ir norintys kuo greičiau gauti bilietus. O man žiausriai traukia koją. Sėdžiu visas įsitempęs, ale negaliu rėkt, ir muistytis, nes visa grupė mūsų stalą apstojus Nu bet ne mano bėdų susirinkom mano pasakojime skaityt

Teta labai pasiilgusi karšto maisto užsisako Grill Chicken, kaina visai padori - 5 eurai. Jau kažkaip apsipratom su tokiom kainom.... O aš užsisakau Frappe, valgyt visai nesinori. Nueinu pas padavėją, kuri taip prie mūsų ir nepriėjo, ir užsakau viską. Gaunam savo maistą ir pradedam puotą su nuostabiu vaizdu į tarpeklį ir Libijos jūrą



P.S. Užmiršau papasakoti apie vieną porą labai keistą. Na gal aš jums ir pletkininkas pasirodysiu, bet geriau pasimokykit iš kitų klaidų
Žodžiu, buvo taip - viena porelė, na nežinau, man jie labiau primena tėtį ir dukrą, tik kad vaikščiojo susikabinę rankomis - susiruošė į Samarijos žygį..... mergina su tapkutėm autobuse, žinot, tokios kur per pirštą perskiriamos... vyras kažko sėdi susirūpinęs. Sustojam jau prie įėjimo į Samariją ir nugirstu pokalbį to vyro ir gido - jo žmona ( ??? ) tik su tapkutėm eis į Samariją, kedų ji neturi ir net negalvojo jų pasiimt. Gidas pažiūrėjo į juos maždaug taip : ir pasakė, kad jai bus pragaras su tom tapkutėm... nežinau kaip buvo toliau, nes juos pamatėm jau tik tavernoje, vyras visas suprakaitavęs, o mergina ne. Gal ją nešė visą kelią....

Sėdim sėdim, kol pamatom atplaukiantį laivą ir visi šventos karvės gidai sukyla bei pasako, kad jau laikas eiti link uosto. Pakeliui dar pamatom štai ką:



Ot velnias, nelabai matosi, ten pilna vynuogių kekių...
Ateinam į uostą, o ten žmonių pilna... gidas pataria neiti iškart į laivo galą, o palaukti netoli laiptų, kol juos atitvers ir leis sėstis į antrame aukšte esantį minkštąjį denį.





Parodom bilietukus, įlipam ir laukiam prie laiptų. Laivas išplaukia ir laiptai atidaromi, jais ir lipam. Susirandam visai geras vietas su gerais vaizdais į krantą, palei kurį visą valandą ir plaukėm.

Šitam kadre kažkoks vyras labai užsimanė pasipainiot...



Plaukiam ir gėrimės vaizdais :



Sustojam kažkokiam miestelyj, kur irgi priėjimas yra tik su laivu. Ten kažkokie viešbutukai labai ramūs įsikūrę, kaži ar įdomu ten atostogaut...



Mums reikia lipti antrojoje stotelėje, tai jos ir laukiam.

Atplaukiam, išlipam ir einam į autobusą. Atsisėdam. Įlipa tie bendrakeleiviai (nebūti bendrakeleiviai) ir džiaugiasi, kaip čia vėsu. Aha, dabar tai vėsu, tada buvo šaldytuvas, ane
- Mūsų ekskursija dar nesibaigia - taip gidas suintriguoja pradėdamas sakinį, - pakeliui aplankysime dar vieną tarpeklį.
Aš jau pagalvoju, dar eisim tiekpat peščiom Bet ne... tarpeklio pakraščiu mes pravažiuosim. Ir gėrėsimės vaizdais. Pradedam kilti į kalną:



Čia pasireiškia dar vienas dalykas apie nebūtus bendrakeleivius - vyras bijo aukščio, nes sėdi nulenkęs galvą visą laiką, kai tuo tarpu visi grožisi nuostabiais vaizdais:

Makaliau, šitas kaimelis vadinasi Loutro, ir tai vienintelis kaimelis Kretoj, kur iki šiol į jį patekti galima tik arba šituo keltu arba pėsčiomis per kalnus.. (per šį kaimelį eina E4 Pan European Path) ten nėra nė vienos mašinos ir nėra gatvių tinkamų važiavimui... o žiemą tas kaimelis išvis pasiekiamas tik laiveliu (gal porą kart per savaitę), nes kalnai apsnigti būna.

Na nežinau, jei jam būtų bloga, kaži ar laikytų galvą nuleidęs - sėdėjo pačiam prieky, tai galėjo stebėti kelią, o kai jo nestebi, laikai galvą nuleidęs, tai, man rodos, pasidaro dar blogiau... Mokiausi biologijos
O tai, kad jis bijo aukščio, aš ne savo galva tai nusprendžiau - jis savo žmonos vis klausdavo, ar jau atvažiavom.... ji vis sakydavo ne. Jis vėl - ar jau, o ta - jau beveik. Tada ir pakeldavo galvą,ir vis žiūrėdavo į tą pusę, kur ne skardis matosi, bet kur kalnas...

Na tai ką, užkilom į kalną, pasigrožėjom tarpekliu, aš paguldžiau galvą ant staliuko, kuris buvo tiesiai priešais mus, ir užsnūdau. Snūdau snūdau, kol neprisiminiau, kad mano kontaktiniai lęšiai jau nebe day and night, o tiesiog Oasis ir su jais miegot negalima. Ką aš ir pajaučiau - lęšiai pradėjo lipt prie vokų, nebeslyst, žodžiu, nepermaloniausias jausmas. O dar skrisdamas į Kretą, buvau su night and day lęšiais, bet... Lipant žemyn į uostą asiliukų taku Santorinyje man pribyrėjo labai daug dulkių... ir viena įstrigo lęšyje, todėl kitą dieną man pastoviai dirgino akis ir jos labai ašarojo. Gerai, kad turėjau atsarginių lęšių porą. Na bet apie tai aš jau pasakojau.

Tai vat, dar vis važiuojam , akys merkiasi, bet ne - negaliu miegot. Gidas pasako, kad grįšim vėl į tą pačią taverną, kurioj buvom ir važiuodami į priekį. O man pasidarė bloga. Net nežinau dėl ko - susisuko galva ir viskas. Tai aš pažiūrėjau į kelią, kuriuo važiuojam, ir šiektiek pagerėjo. Atvykom į Sfakaki miestą, į tą pačią taverną. Ten jau buvo ir visokių kitokių patiekalų, karštų įvairių...bet aš nenorėjau nieko. Pasėdėjau, pažiūrėjau į tuos pačius du katinus, čia gyvenančius ir turistams pozuojančius, ir nuėjom į šalia esantį marketą. Nupirkau kažkokių LOKUM saldainių - lauktuvių mamai (Poto, pasirodo, jai bendradarbė tokių pačių lokum saldainių parvežė lauktuvių iš Bulgarijos...hm...keistoka. Ale jie neskanūs, odekolono skonio...) ir grįžom atgal į autobusą.

Po poros valandų jau buvom Heraklione, kur gidas išlipo, ir po viešbučius mus išvežiojo vairuotojas. Galima paskaičiuot, kiek laiko užtruko kelionė atgal:
Kelionę po Samariją baigėm 16h, 18 h laivas išplaukė. 19 h išvykom autobusu link namų. Ir tik 23h10 min. mus išleido prie Alcionides Hotel ir palinkėjo gero vakaro.... vakaras geras ar negeras, man jau buvo nebesvarbu - dušas, lova ir čiūčia liūlia.

Kaip bebūtų gaila, 9-osios dienos pabaiga

Makaliau, kojas paprastai traukia mėšlungis, o mėlšungis traukia, kai nėra kažkokio organizme, kalio ar kalcio, a velnias žino
o jo nėra, kai daug prakaituojama, tai kai tokie karščiai, reikia gerti mineralinį, ne paprastą vandenį
dar žmonės sako, kad gerai yra tonikas, nes jame yra kokio tai chinino, kursi bais gerai ir reikalingas, kai karšta ir skysčių netenkama

(tonikas, žinoma, be alkoholio)

beje, galima mestelsiu porą Samarijos rudens foto, nes apie rudenį tikriausiai nepasakosiu atskirai, o man sunku patikėti, kad Samarijoje, gali būti karšta, kai pažiūriu į savo megztiniu aptrauktas nuotraukas

taip, kalnų ožkos kri-kri ech, kaip mielai darkart perlėkčiau Samariją