Makalius bastosi po Kretą ;)

16 h išeinam iš viešbučio, lipam į kalną - į stotelę, ir laukiam autobuso. Atvažiuoja. Susimokam berods po 1,30 už žmogų ir važiuojam iki to Chersonissos marketo. Išlipam , nueinam į parduotuvę ir galvojam, ką pirkt lauktuvių Bet tai tampa nedideliu galvos skausmu tada, kai prieš kelionę visiems pasakiau - jokių lauktuvių, tik SAU Taip beveik ir padariau. Na tik kelios išimtys, žinot, tėtis, mama, močiutė, senelis..... ir pora draugų. Sau jau nusižiūrėjau lauktuves pačioj Stalidoj , čia atvykstam tik maisto pirkt... paimu kelis muilus su alyvuogių aliejum, jie nebrangiai kainuoja, paprastai iki euro. Tada teta paima saldumynų visokių, aš dar vieną Pringles užgriebiu (taip, Pringles yra gėris, ten jie kaikur net pigesni nei Lietuvėlėj mūs gimtojoj).

Nu velnias velnias, nebesuprantu, ar mano atmintis šlubuoja, ar čia aš dar nepabudau po miego Nebeprisimenu ką pirkom siaube siaube, Makaliau, susiimk. Taip, tai išvardysiu, ką prisimenu:

Retsinos vyno 3 butelius,
Muilus 3 aš, 2 teta, vieną brangų natūralų teta sau nusipirko už 3 eur beveik, cinamoninį.
Pringles (ale čia ne lauktuvės, čia rytdienai į Samariją )
Saldainiai su riešutais, sezamais...
Pyragėlis su sūriu ir kumpiu (man) bei pyragėlis su špinatais (tetai)
Kremas rankoms su alyvuogių aliejum
Kaukė plaukam kažkokia... bet čia viskas sau.

Žodžiu prisipirkom tiek, kad buvo pilnas didelis maišas ir kuprinė. Daugiausia lauktuvių pirkom Stalidoj, ten radom daug pigių daikčiukų
Tai grįžom į stotelę, belaukiant autobuso kioske kažkokiam pamačiau tokius puodelius su šiaudeliais ir parašyta: Frappe. Nusipirkau - už 40 euro centų, viduj turi būt viskas ko reikia frappe, tai bent žinosiu kaip reiks daryt grįžus namie... Lipam į autobusą, grįžtam į Stalidą, kambarį susrūšiuojam kas kaip ir kieno, bandom atsirinkt čekyje kiek kas kainavo, bet tai patampa beprotybe, nes kainos visai neatitinka realybės



Nu vat, visiems tie naikintuvai ramybę sudrumstė


Prasilenkėm, pasirodo nu va, kiek daug vienu metu atostogavusių Kretoj


Susidedam pirmąsias lauktuves ir grįžtam atgal prie baseino būnam ten ilgokai, iki vakaro....nors kaip čia pasakius, juk jau grįžom vakare... žodžiu, ne tame esmė Susipakuojam daiktus nuo baseino...
Beje, pamiršau paminėt - ryte parašėm gidei Rimai SMS'ą, kad norim vykt rytoj į Samariją. Neatrašė. Parašėm dar vieną vakare. Neatrašė. Grįžom į viešbutį ir tik tada teikėsi atrašyt - gerai, būkit ryt 5:05 prie Cactus Beach viešbučio, gero žygio... Jes , žygiuojam ryt Samarijon Susitvarkom ir išeinam į Stalidą - į miestą, apsipirkt likusią dalį lauktuvių SAU. Nu ir kitiems truputuką

Pasakysiu, ką aš sau nusižiūrėjau:
Ogi rankšluostį su Kretos žemėlapiu ir lankytinom vietom, puodelį su I love Crete užrašu ir magnetuką (kaip tradiciją - visad parsivežam po magnetuką iš kiekvienos šalies, išimtis tik buvo, kad neparsivežėm iš Kroatijos...). Mieste praleidžiam nemažai laiko - niekur neskubam, apsižiūrim, kur pigiau, kur geriau... Labai nerealiai sužavėjo vienos siuvenyrų parduotuvės pardavėjai - pareklamuosiu - HEAVEN vadinasi parduotuvė taip maloniai aptarnavo, pirkau tris puodelius su Kretos tematika, taip šauniai supakavo, su pinigėliais pažongliravo, palinkėjo sėkmės, visad šypsojosi.... Grįžau pas juos ir vėl po valandos nes ten nusižiūrėjau rankšluostį. Žiūrinėju žiūrinėju aš tuos rankšluosčius supakuotus, ir bandau spėliot, koks gi ten paveiksliukas galėtų būt. Prieina pardavėja, sako, o, tai tuoj parodysim jums rankšluosčius
Išpakuoja, išskleidžia, papasakoja kas kur yra, kas kur nupiešta, išsirenku man labiausiai patikusį, pardavėja sako - čia jau paskutinis, visi šitą labai perka ten pat randam ir magnetukų labai gražių po 1 eurą, nu nerealūs tikrai labai patariu tą parduotuvę. Ai va, senelis mano saldumynų mėgėjas, tai mes jam Chersonissos markete džemą nupirkom neimportinį, graikišką.

Štai, dar aštuntąją dieną turėjom daugiau laiko, praleisto viešbuty, tai prifotografavom visko atminimui... dalis nuotraukų jau sudėta viešbučio aprašyme viename iš pasakojimo pirmųjų puslapių, o pora dar liko, tai įdėsiu jas dabar ir čia:

Čia vaizdelis iš viešbučio teritorijos...



O čia tokia vat jūra



Taigi, apsipirkinėjom mes ilgai. Sakyčiau labai ilgai. Bet laikas mus spaudė dėl vieno dalyko - ryt reikia anksti keltis, todėl reikia gerai išsimiegot prieš 16 kilometrų žygį. Pora magnetukų, žiebtuvėlis su Kretos žemėlapiu tėčiui ir seneliui už 1 eurą... ir prisiminėm, kad reikia mano tėčiui nupirkt topines lauktuves - cigarečių iš aplankytos šalies pakelį Ateinam į marketą mini kažkokį:
-Kokios čia dabar pas jus cigaretės graikiškos, jūs man pasakykit
-Nu va Slim, va GR 20, GR 25....
-Ooooo, GR 25 mes ir paimsim...

GR tai lyg ir Graikijos sutrumpinimas....pakelių su 25 cigaretėm pas mus nepardavinėja, tai nupirkau tėčiui GR25 už 2,40 euro. NUPIRKAU, nes aš mokėjau pinigus, ir nieks į mane keistai nežiūrėjo kažkodėl

Grįžtam į viešbutį, susikraunam mantą rytdienos kelionei į Samariją ir einam liūliaus liuliuko, reik išsimiegot. Labanakt.

Aštuntoji diena , arba lygiai savaitė Kretoje jau kaip ir pasibaigė

čia jūsų pliažas pernai

O, geras tik kad pernai labiau apsiniaukę buvo, pas mus šiemet pliažas "Šviesesnis"

Oi, atsiprašau, sori, izvinite, efcharisto
Įsivaizduokim, kad aštuntoji diena dar nesibaigė, nes užmiršau aprašyti įdomiausią jos dalį
Taigi veiksmas vyksta vakare, grįžtam mes iš miesto.... aš kaip visad lekiu apsipraust į vonią. Teta dar palaukia prie registrtūros kieno nors iš gyvųjų, nes registratūra, kaip mes jau įpratom, visad tuščia Laukia su reikalu - ryt ruošiamės samarijon, norim, kad paruoštumėt mums pusryčius "Su savimi". O aš lekiu. Lekiu lekiu, darau vonios duris. Darau duris.... DARAU DURIS Neatsidaro
Bandau visaip - ir privėręs atidarinėt, ir atvėręs uždarant atidarinėt, ir spardyt po galais, kodėl neatsidaro vonia Teta ateina, bando atidaryt - nu rimtai, neatsidaro, gal kas viduj ten tupi, zaraza kokia nors Nebent tarakonas išsigando, kad nužudysim ir šitą bjaurybę, tai užsirakino. Nu bet ne, logiškai mąstant tarakonai neužsirakinės vonioj
Kviečiam tą patį darbuotoją, kurio teta pusryčių prašė. Nespėjam išeit, kaip jis pats pabeldžia į duris. Atidarom, sako, pusryčiai bus paruošti ir įkišti į šaldytuvą Oki doki, pusryčiai tai pusryčiai, bet:
- We have a problem
-Jo? Nu, klokit savo problemą.
-Neatidarom vonios....užsikirto...arba kažkokia zaraza užsirakino..
-Aaaa, taip pasitaiko. Palaukit, tuoj grįšiu.

Ir grįžta. Su raktu. Atrakina vonią, mes ją paliekam atidarytą, bo bijom, kad neužsikirstų antrą kartą, bus gėda eit ir sakyt, kad turim problemą Mes laimingi, vonia išlaisvinta, einam miegot....

Va, dabar jau tikrai Aštuntosios dienos pabaiga

Ir dar ne pabaiga
Nusprendėm pafotkinti vakare saulėlydį, tai visai nieko gavosi, va tik sumetu šitas foto, ir baigsis aštunta diena




Šiaip čia buvo pirmas išėjimas į balkoną kaip pasisėdėjimo objektą Pasifotkinom, išėjom į lauką prie baseino, atsukom gultus į jūros pusę, atsisėdom, žiūrėjom į miestą, į besileidžiančius lėktuvus, klausėm šalia esančio viešbučio muzikantų gyvo grojimo ir dainavimo ir valgėm savo pyragėlius Teta su špinatais, aš su sūriu ir kumpiu. Labai smagu buvo

9-oji diena, arba nenoriu aš Lietuvon

4:35... Ketvirtas rytas per visą kelionę, kai reikia keltis laiku, kuomet pirmas skaičiukas būna 4 Ale taip dar nebuvo, visą vasarą miegojau iki pirmos valandos dienos, o čia šast ir per atostogas užsienyj keliuosi paryčiais.... Kaip ten bebūtų, šiandien mūsų laukia kelionė į Samarijos tarpeklį. Į ilgiausią Europos tarpeklį, kurį pernai viena mano draugė iš magijos būrelio su broliu perėjo net du kartus net gidai stebėjosi, nu bet ką jau čia supaisysi juos, nori, tai tegu eina
Pagalvojam, kad ryte pusvalandžio mums abiems susiruošti ir prisistatyti į susitikimo vietą turi užtekt, bet šiektiek klystam... ir viską sugadina...viską sugadina TARAKONAS Nu bet tai ot, ir reikėjo mums vakar palikti pravertas vonios duris - bijojom , kad gali užsikirst... vat tau ir baimė - dabar tarakonas ant lagamino mano užsilipo!!! Nutrėškė jį teta, aš paėmiau ir nuleidau tualete. Tada aš ir visiškai prabudau Susiruošėm, kuprinę ant pečių, pinigėlius į kišenę, ir pajudėjom. Einam link viešbučio išėjimo. Jau šiektiek skubam, nes jaučiam, kad vėluot galim. O išėjimas užrakintas
Bėgam prie kito išėjimo į baseiną. Atrakintas. Išeinam, pasiekiam susitikimo tašką - Cactus beach viešbutį - kaiptik laiku- 5:05. Ale kaip ir visad.... autobuso nė kvapo.

Kol mes atpasakojamajam laike laukiam autobuso, papasakosiu Jums istoriją apie mūsų bendrakeleivius, su kuriais ilgą laiką susirašinėjom e-meilais ir planavom nuomotis kartu automobilį. Užbėgsiu eilinį kartą už akių - Dėkui Aukščiausiajam, kad su jais nesinuomavom ir keliavom visur vieni
Ogi viskas prasidėjo dar nuo to, kai mes sėdėjom oro uoste... sėdim sėdim laukiamojoj salėj ir galvojam, kurie gi iš šitų kartu keliaujančiųjų bus mūsų nematyti bendrakeleiviai - bendraautonuomininkai... Žinau tik, kad moteriškei su mergautine pavarde 40 metų, o jos vaikinui 50... Keistokai. Žiūrim, praeina kažkokia ant aukštakulnių su tašyte tigrine, o iš paskos vyras su sunkiausia kuprine... Galvojam, nejaugi tie Neee, pasirodo jie Turkijon flajina. Nu ir tegu flajina. Gerai, žiūrim toliau: eina kažkokie du stori. Irgi Turkijon. Sėkmės jiems. Daugiau lyg ir nematom, o ir apie tai pamirštam...
Kitą kartą apie bendrakeleivius prisimenam jau atskridę ir įsėdę į autobusą, kuris veš iki viešbučio. Pamatom, kad daugiau tokio amžiaus žmonių neliko, tik vieninteliai, kurie važiuoja į Phedra Beach... Pažiūrim, visai gal ir normalūs tie bendrakeleiviai....

Kitas bendrakeleivių bendravimo etapas buvo plaukiant į Santorinį - plaukiant į priekį moteris parašė , kad prisisakė iš Novaturo (šventos karvės) ekskursijų ir mašiną nuomosis tik kitos savaitės gale... o mes tada jau skrisim namolio. Ir davė kažkokios kitos moteriškės numerį, kad susitartume su ja. Na mes ant ledo likt kaip ir nenorim, parašom tai moteriškei, betji atrašo, jog jau susirado bendrakeleivius.... nu ir eina jie naaaaaamooooo pakeliausim vieni. Ir visai neprašausim, taip dar geriau bus, ir pigiau...

Ir štai grįžtam į ateitį 5:15, autobuso dar nėr.... atburzgia gal tik 5:25, susėdam ir pamatom tuos bendrakeleivius, sėdi visai netoli mūsų kitoj eilėj... Žiūrim, kažko nepatenkinti, kažkas negerai...

Į autobuso viršų užlipa gidas, ir klausia, kas negerai. Mes dar tuo tarpu nupyškinam saulėtekį:



Bendrakeleivė Zoja (vardas pakeistas - aut.past. ) rėkia nepatenkinta, kad šalta labai, o vėjelis nesusimažina... Nu ir mums nesusimažina, ale nekeliam isterijų iš to. Gidas bando kažką padaryt, ale matyt nelabai kaip pavyksta... visi keleiviai jau sumigę arba ramiai sau žiūro pro langelį (pvz aš), kai ta mūsų nebūta bendrakeleivė atsistoja ir stovi autobuso vidury ant to takelio:
- Ką čia per š*dą NOVATURAS vėl pakišo, š*das čia, o ne autobusas... Šaldytuvas!!! Oi aš jiems grįžus skundą parašysiu... Broniau (vardas pakeistas - aut.past. ) nereik nereik, sėdėk, aš pastovėsiu, tau dar blogiau bus nuo to vėjo
Aš, švelniai tariant, lūžtu iš jos pasiryžimo stovėt 4 valandas autobuso vidury. Praeina kiek laiko, jai jau matyt atsibosta stovėt, tai atsisėda ant laiptukų, atsisukusi į gido, kuris tuo tarpu saldžiai miega, pusę, rėkia:
- Oi kokį skundą parašysiu!!! Šaldytuvas čia

Galiausiai jau ir sėdėt ten atsibosta, o gal ir truputį pakrato ją, tai Zoja iš kažkur ištraukia, kad
-O, srovė jau susilpnėjo, jau gal atsisėsiu...
ir mes visi laimingi, nes autobuse įsivyravo tyla

Po kelių valandų sustojam Rethymno kavinukėj užkąst, valgom savo gautus ryte pusryčius (kaip nekeista, jie tokie patys kaip ir įprasti pusryčiai ), nusiperkam šviežių apelsinų sulčių, o aš papyškinu katinus.



Sulipam atgal ir nudardam į Omalos miestą - įėjimą į Samarijos tarpeklį. Pakeliui gidas Gediminas surenka pinigus už įėjimą, man liepia apsimest penkiolikmečiu, sako, jeigu ką, tai atjaunėsi... nu atjaunėsiu, jeigu reiks... ir pamatom dar vieną cirką, atsiprašant, pas nebūtus bendrakeleivius Aš labai tikiuosi, kad jie tai perskaitę nepyks, o ir ko čia pykt, juk visiem pasitaiko
Ogi jos vyras (jaunavedys, pasirodo, nes klausė,ar nėra jaunavedžiams nuolaidų į Samariją) pradėjo perisaudinėt batus ir nusimautas kojines rišo prie...... autobuso rankenos Kad nenukristų gal, arba kad nepasimestų... Nu man tai juoko priepuolis, žiūriu ir kiti jau šypseniukus mėto Linksmi žmogučiai. Bet mūsų interesai kelionėje vienam automobilyj nesutaptų, o jeigu dar ant rankenos kojines pririštų, tai ačiū, nereikia

Su jais tarėmės nuomotis automobilį ir važinėt po Kretą...apie tai jau rašiau pasakojime kelis kartus, gal nepastebėjot
Pasiplovė, nes.......nes jaunavedžiai

Štai ir atvykstam į Omalą. Gidas dar išdalina žemėlapius, papasakoja viską apie Samariją...kartu tą žemėlapį išnagrinėjam. Vaizdai prie Samarijos įėjimo:









Tai štai, užfiksavau laiką - 9:56 vietos laiku, žygis prasideda

Prasideda sunkiausia kelionės dalis - lipimas slidžiais akmenimis , 3 kilometrus nuo kalno. Kas kilometrą - po poilsio vietelę su geriamo vandens šaltiniu, seuoliukais, stalais, apžvalgos aikštelėm.... Pirmoji stotelė:

Uoj, Dėkui didelis už pagyras Man irgi liūdna kažkaip, kad baigsis greitai pasakojimas, taip linksma buvo viską prisimint Bet dar pagalvojau ir peržiūrėjęs visus šešis šimtus nuotraukų supratau, kad pasakojimas nesibaigė, nes retkarčiais jį vis papildysiu gražiais vaizdais . O ir išvis ko čia dabar susigraudenom, dar TIK devintoji kelionės diena, dar juk CIELOS dvi liko

Taigi, tęsiam ekskursiją po Samariją. Nors ir nebeprisimenu nei tų kaimelių pavadinimų , nei kada kur atėjom, o visą dieną prisiminimuose atkast gelbsti tik varganas žemėlapiukas, gautas iš gido Gedimino, kurio ir šiaip dabar po ranka neturiu, ale užsimaniau tęst pasakojimą, tai kviečiu pasigrožėt vaizdais , kuriais grožėjomės, kai ėjom pirmuosius kilometrus, taip vadinamus sunkiausius (nors man ten išvis, palyginus su plynu keliu , saulės nutviekstu, buvo rojus )
Leidomės ištisus tris kilometrus.... oi, palaukit.... JĖĖĖĖ, APŠNIUKŠTINĖJAU KĄTIK SAVO ŠORTŲ KIŠENES IR RADAU NUSKALBTĄ ŽEMĖLAPĮ, jaučiu, kad įskaitysiu kažką Ai ne, čia ne tas... jaučiu teks verstis be žemėlapio . Taigi keletas vaizdų, ir einu knist visos popiergalių mantos, parsivežtos iš Kretos. P.S., turiu nemažai Kretos žemėlapių, gal kam reikia? Kokius du galėčiau padovanot...

Čia leidžiantis:



O čia pirmoji didelė stotelė ir didesnis būrys žmonių - Agios Nikolaos miestas (kažkodėl du miestai pas juos tokiu pačiu pavadinimu). Šitam mieste nieko gero, kažkokie pastatėliai, ženklas, kad tai jau tas miestas, ir pavėsis (!!!) su vandens šaltiniu. Pakeliui į Agios Nikolaos iš vienos lietuvės moteriškaitės, atseit daug patyrusios kalnuose, išgirdau, kad reikia rankas per alkūnes gaivint vandeniu, tipo tada labai gerai jautiesi. Nu ir tiesiai šviesiai paėmiau ir sušlapinau rankas iki alkūnių, ir nemažą laiko tarpą jaučiausi pakylėtas Tikrai padėjo ir atgaivino, patariu ...



Atsiprašau , radau žemėlapį, ir turiu pasitaisyt - žygį pradėjom mes ne Omaloj, o XYLOSKALO miestelyj

Na ir vėl nežinau net ką pasakot nes kažkaip arba nepamenu, arba ėjau ir nieko doro neįsidėmėjau - atsipalaidavau ir grožėjausi vaizdais, visų pirma, žinoma, žiūrėdamas kur dedu kojas.



Galbūt nebūtų man šita kelionė patikus, jei ne keli pavėsiai Samarijoje. Be pavėsių ten nesąmonė, ir šiaip, kuo žemiau mes leidomės, tuo karščiau darėsi. Čia arba nuo ėjimo intensyvumo, arba rimtai nuo temperatūros Nors esmė ne tame. Esmė vis dėlto yra vaizduose, kurių apipasakot neįmanoma. Nu teoriškai tai įmanoma: Kalnas kairėj, kalnas dešinėj, tada skardis ir ten skylė. Per tą tarpą tarp kalnų, arba kitaip vadinamą (kaip protingi žmonės sako) tarpeklį, mums ir reikės eit. Lingu lingu per kalnus kalnelius, tapu tapu per slidžius akmenukus besigrožint vaizdais ir štai, atkeliavom iki pačio Samarijos tarpeklio. Iki tol, tos kelios valandos žygio, buvo tik ėjimas iki tarpeklio nors gražių vaizdų ir netrūko. Ateinam į Samariją - miestuką - kur padaryta labai didelė stotelė. Ten ir sustojam kiek ilgesniam laikui, nes sąmonė kažkaip temt pradeda ir kontaktiniai lęšiai nebetransliuoja tiesioginio vaizdo

Čia jau ir kažkokių gyvūnėlių, kurių pavadinimą pamiršau, pamatom:



Šitiems gyviams mano teta sumaitino (sušėrė ) savo pusrytinį sumuštinį, ir liko be pusryčių. Atėjo ir gidas Gediminas, ir visiems išraiškingai pradėjo rodyti, kaip jis moka draugauti su gyvūnais ir kaip jo nebijo. Aš tuo tarpu sėdėjau pavėsyj ir galvojau, kiek gi mums dar liko

Kažkaip labai jau retai tie stulpeliai su kilometrais keičiasi o jau ir nuovargis , ir karštis daro savo, tai kažkaip gražūs vaizdai visai pasimiršta. Galvoj kirba vienintelė mintis - PAVĖSIS, PAVĖĖĖĖĖĖĖSISSSSSS
Kurio ten nerasi nė su žiburiu:



Štai ir prasideda tarpeklis Vaizdai dar labiau pagražėja, saulutė ima kaitinti be galo stipriai, o Makalius turi žygiuoti toliau, nes dar gali nesuspėti į lavelį, plukdantį į tą vietą, iš kurios galima nusigaut namo neinat per tarpeklį antrą kartą Juk to mes visai nenorėtume, ar ne?