Antidepresantai

Del to, kad psichologas padeda labiau nei vaistai tai visikai nesutinu, nes pavyzdi pries akis turiu...mano darugei buvo depresija su sizofrenijos pradzios pozymiais, ir be vaistu nieko nebutu buve ir joks psichologas jos nesugebejo istraukt, nors vazinejo net po kelis miestus pas skirtingus psichologus... cia siaip nuo zmogaus priklauso...kas geria homeopatinius vaistus tai tikrai geriau tuos pinigus isleistu psichologui, nes nuo tu vaistu nulinis efektas. bet toks zmoniu tipas kaip as, rinktusi normalius vaistus geriau nei kazkoki smegenis plaunanti psichologa

....uf, kažkoks pichologas buvo smarkiai ant nuospaudos užlipęs, jei vadini juos smegenis plaunančiais ? (tu tikra, kad tai tikrai buvo psichologas, ne psichiatras, neurologas, parapsichologas ar kažkas dar kito, nes, žinai, žmonės šiais laikais labai mėgsta maišyti ir kiekviena pardavėja per Tv skelbiasi, kad ji turi būti psichologė, nes kitaip tašės žmogui neįsiūlys nusipirkti )
Šiaip tai tu labai teisi - apvaldyti šizofrenijos progresavimą be vaistų - šiais laikais vis dar nėra įmanoma, bet tai bene vienintelė psichinė liga, kuriai iš tiesų reikalingi vaistai (tikiu, kad psichiatrai su tuo labai nesutiktų, bet kitaip jiems juk darbų nebeliktų, ar ne? ), tačiau net ir tokiu atveju psichologinė pagalba gali padėti žmogui prisitaikyti greičiau prie savo būklės ir kiek įmanoma greičiau grįžti gyventi savo gyvenimo, į savo šeimą.
Kita vertus depresijos ir šizofrenijos sumesti į lygiavertę krūvą tikrai nevertėtų. Apendicito niekas negydo žolelėmis, jį operuoja ir taškas. Bet jei turim gripą, tai jau visai kitas reikalas - kiekvienas geras šeimos gydytojas pasakys - vaistai gali sumažinti simptomus, bet, kad pasveiktum turi stengtis pats - griežtai gulėti lovoje, gerti arbatėles, prakaituoti, vitaminus ryti saujomis ir t.t. Lygiai taip pat ir su DEPRESIJA - reikia savų pastangų, kad iš to liūno išsikapstyti. Vien minimalūs fiziniai pratimai daro stebuklus smegenų cheniniam balansui, nepalyginamai greičiau, nei suveikia antidepresantai, ir jokio pašalinio poveikio

Vat jeigu tau pačiai, BiteMaja, kada nors tektų susidurti su endogenine (paveldėta per kelias kartas ypač) depresija, tada suprastum, kad kai kurių depresijos rūšių gydyti vien psichoterapija neįmanoma. Ir šiaip skaičiau vienoj knygoj, kad psichoterapija didžiausią efektą pasiekia tada, kai vaistai jau būna gražinę šiek tiek jėgų, energijos ir nuotaikos. Nes ne visi gali užsibarikaduoti kokiam pusmečiui, gulėti lovoj ir neišeiti iš namų, laukdami psichoterapijos poveikio. Laikas per daug brangus.
O endogeninė depresija plinta sparčiai, nors yra manoma, kad pasaulyje ją turi apie 2 proc. žmonių. Ir tai jau nemažai.
Galėčiau ilgai diskutuoti, bet turiu dirbti. Kiekvienas gyvenam kaip išmanom, taip, kaip jaučiamės laimingi.

Cituoju biteMaja99: "apvaldyti šizofrenijos progresavimą be vaistų - šiais laikais vis dar nėra įmanoma, bet tai bene vienintelė psichinė liga, kuriai iš tiesų reikalingi vaistai (tikiu, kad psichiatrai su tuo labai nesutiktų, bet kitaip jiems juk darbų nebeliktų, ar ne?" Psichiatrai sutiktų (manau ir jų kolegos), nes vaistų skyrimas, parinkimas (ir pan.) yra labiau jų sritis, negu psichologų ar psichoterapeutų. Be šizofrenijos yra kitų psichinių ligų, kur vaistai būtini. Nemanau, kad gydytojai su kažkuo sutinka ar nesutinka, priklausomai nuo jų specializacijos, ir psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai dirba ne vien su šizofrenija sergančiais žmonėmis, tad visa tai apie ką parašei - prielaidos.
Taip pat minėjai "kalbamąją terapiją" kaip atsvarą medikamentiniam gydymui. Visų pirma, psichologai ištiria, analizuoja, įvertina, apibendrina asmenybės ypatumus, sunkumus ir t. t., bet "neterapina" (nebent psichologas ar psichiatras yra baigęs psichoterapijos mokymosi programą). Psichoterapija užsiima psichoterapeutai (grupine, individualia, šeimos), tik paskutiniu metu psichoterapeutai vis dažniau naudoja farmakologines priemones. Dažniausiai, žmonės lankosi pas privačius psichoterapeutus, kur valanda žmogui gali kainuoti 80-100 Lt, kitos paslaugos gali kainuoti daugiau ar mažiau (pvz.: psichodiagnostinis asmenybės ištyrimas, grupinė psichoterapija ir kt.). Psichoterapijos seansai vyksta bent kartą per savaitę ir tai, dažniausiai, viena iš sudedamųjų gydymo dalių (jei kalbame apie sunkius atvejus).
Kalbant apie "chemijos" vartojimą, depresija - ne vien bloga nuotaika, ašarų pakalnė ar nenoras gyventi, bet ir biocheminiai pakitimai mūsų organizme, kurių galime ir nepastebėti. Pvz., triptofano trūkumas, šią aminorūgštį gauname su maistu, organizmas pats negamina, iš triptofano gaminamas seratoninas ir melatoninas (o jau už šių medžiagų pusiausvyrą atsakinga kankorėžinė liaukutė esanti smegenyse), tų pačių B grupės vitaminų trūkumas, tad pradėk netinkamai maitintis arba badauti ir "susilpnės" ne tik kraujas, imunitetas, bet ir psichologiniai sutrikimai galės išryškėti; nemiegi - sutrinka pulsas, kraujospūdis ir kt.; vartoji alkoholį - kenčia širdis, kepenys, skrandis ir t. t. Pagaliau, įvairios psichosomatinės ligos, pavyzdžių - aibė, juk depresija dažnai lydima apatijos, nemigos, panikos, nerimo priepolių; anoreksija, bulimija sergantys žmonės dažnai serga ir vienokia ar kitokia depresijos forma, vartojantys alkoholį ir t. t. ir t. t.
Sergantis sunkiomis depresijos formomis žmogus gali kelias dienas lovoj išgulėti nesikėlęs, nevalgęs ir žodžio netaręs, tad ar "kalbėjimas", fiziniai pratimai ir "žolytes" tokiu atveju gelbės? Ar rimtus miego sutrikimus, panikos priepolius, sunkias depresijos formas, psichosomatines ir kitas ligas tuo išgydysim? Apie visa tai galima vadovėlius rašyti, o čia - tik padraikos nuotrupos. Tad "bendram biocheminiam organizmo fonui" vaistai padeda, nors galime to nepastebėti. Žinoma, vaistai negydo priežasčių, kurios ir yra svarbiausios.
Tiesiog skaitydama forume paliktas žinutes, pagalvojau, kad daugumai žmonių depresija - tik madingas žodis, todėl dažnai į ją žiūrima pro rožinius akinius...
Atsiprašau, jei klydau

su apgailestavimu turiu pripazinti, kad vaistu kultura musuose yra labai stipri....kaip ir pakankamai mechanistinis poziuris i zmogaus kuna ir dvasia. Tokiu atveju, nenuostabu, kad uzuominos apie tai, kad gal bent jau tokius sutrikimus kaip ivairios nerimo formos arba depresija vertetu, pasiremiant pasauline tyrimu praktika, pradeti gydyti psichoterapija, sunkesniais atvejais dengiant vaistais, bet nelaikant ju pirminiu ir vieninteliu gelbejimo ratu visoms situacijoms spresti, nesulauka didelio pritarimo. Taciau dziaugiuosi tuo, kad forumuose galima diskutuoti apie siuos poziurius.

Papildyta:
su apgailestavimu turiu pripazinti, kad vaistu kultura musuose yra labai stipri....kaip ir pakankamai mechanistinis poziuris i zmogaus kuna ir dvasia. Tokiu atveju, nenuostabu, kad uzuominos apie tai, kad gal bent jau tokius sutrikimus kaip ivairios nerimo formos arba depresija vertetu, pasiremiant pasauline tyrimu praktika, pradeti gydyti psichoterapija, sunkesniais atvejais dengiant vaistais, bet nelaikant ju pirminiu ir vieninteliu gelbejimo ratu visoms situacijoms spresti, nesulauka didelio pritarimo. Taciau dziaugiuosi tuo, kad forumuose galima diskutuoti apie siuos poziurius.

Visiškai pritariu. Apskritai laikau, kad kol dar žmogui gali padėti tik psichoterapija, tai jam tikrai nėra depresija, arba labai lengva.

labai norėjau įkišti trigrašį, kad mintis, kad psichoterapija gali padėti tik lengvos formos depresijos atveju, nelabai atitinka šiuolaikinių tyrimų duomenų (kaip beje, kalbant ir apie kitas psichologinių sunkumų rūšis). Pvz. kognityvinė ir interpersonalinė psichoterapija rodo pakankamai gerus rezultatus tiek vidutinės, tiek stiprios depresijos atveju, be to, psichoterapijos privalumas - ilgalaikiškesnis pasiektų teigiamų rezultatų išslaikymas, lyginant su vaistais. Taip pat į psichoterapiją atsisukama, kai depresija nepasiduoda ISSR. Na, bet čia jau prasideda mojavimasis statistikomis, o tai įsitikinimų nelabai veikia

Na as galiu papasakoti apie savo atvejį-pastojau vartodama puse minimalios antidepresantu dozes, gydytoja pasiule iskart nutraukti ir tiesiog bandyti gelbetis psichoterapija bei augaliniais preparatais-na ziuresim kas is to gausis... Tik labai abejoju kad puse minimalios dozes labiau kenktu leliukui nei pastovus nerimas... Beje, temos autore noriu padrasinti, kad tiiikrai antidepresantai ne tie vaistai kurie gali kazkuo pakenkti labai leliukui, tiesiog jie nerekomenduotini-taip issireiske mano ginekologe, kai jai papasakojau apie tai, kad pastojau vartodama vaistus Beje leliui dar tik ketvirta savaite, taip kad laaabai jau nedaug jis tu vaistuku gavo, baisiau kad nutraukus nerimas nesugryztu ir leliui nepakenktu

biteMaja99, kodėl kitų išsakytoms mintims klijuoji etiketę - "įsitikinimai"? Kuo grįstas toks Tavo pranašumas? Gal Tavo pačios žodžiai tėra tik įsitikinimai, teorijos ir kognityvizmo reklama? Atleisk, jei klystu, tiesiog kognityvizmas - ne panacėja, o tik viena iš krypčių (mokyklų), be jos dar egzistuoja kitos: humanizmas, biheviorizmas, individualizmas ir kitos kryptys, kurios gal deklaruoja visai kitką. Beje, galima būtų kokią nuorodą į tas kognityvistų statistikas? Ačiū.

Labutis Viktorija,

apgailestauju, jei mano žodžiai paskatino Tave ar kitas dalyves blogai jaustis, tikrai neturėjau tokio tikslo . Suprantu, kad tema labai jautri, todėl būsiu dar atidesnė, ačiū už pastabą

na, o grįžtant prie pagrindinės temos - ar nėščiajai vertėtų vartoti antidepresantus - su didžiuliu tikėjimu (tiek pagrįstu praktine patirtimi, tiek teoriniais šaltiniais ) norėčiau išsakyti nuomonę, kad tikrai vertėtų pirmiausiai išbandyti kalbamąją terapiją. Kad ir kokios mokyklos atstovas būtų jūsų psichologas ar psichoterapeutas, visų jų bendras siekis - geresnė žmogaus savijauta. Eina jie į tai nebūtinai tuo pačiu keliu, užtrunka skirtingai laiko, bet šis procesas neturi šalutinio poveikio nei mamytei, nei kūdikėliui . Google paieška padės surasti daugiau informacijos apie įvairias kryptis ir suprasti, kiek jų teorinės nuostatos atitinka jūsų pasaulėžiūra .

Na, jeigu dėl to klausimo, kad psichoterapija galima gydyti ir labai sunkius psichikos sutrikimus, tokius, kaip šizofrenija, sunki depresija ir kt., tai tikrai tam yra būdų. Bet, kitas klausimas, ar daug psichoterapeutų sutiktų to imtis? Su žmonėmis, turinčiais sunkių sutrikimų, tiesiog labai sunku dirbti. Pradedant tuo, kad jie gali būti nepajėgūs ateiti tuo pačiu metu į terapiją, kad ir kartą per savaitę (jei kas nors lankėte psichoterapiją, gal ir patys pastebėjote, kad atsiranda visokių priežasčių, "pamiršimų", nenorėjimų eiti ir t.t. kaip tik tada, kai reikia eiti pas psichoterapeutą ). Na, aišku, ir kontakto ypatumai, bendravimas, kuris patį terapeutą stipriai išsunkia... Kitas dalykas - kiek pats žmogus yra kritiškas ir nori priimti pagalbą? Man asmeniškai yra tekę bendrauti su šizofrenija sergančiaisiais, tai iš tų kelių žmonių vos ne išvadą galima daryti, kad kai pradeda sakyti, kad gerai jaučiasi ir nenori gerti vaistų, ir nereikia pagalbos - tai praktiškai reiškia ligos paūmėjimą .

Na puiku kai yra tam nerimui priezastis, o pvz kai uzeina PA visai be priezasties, apie ka tada kalbet, nes problemu kaip ir neturi