As su savo vyru gyvenu jau 9 metus. Taciau vis dazniau atrodo, kad taip toliau neimanoma. Pykciai barniai riksmai. Nors turbut 7 metus mes nebuvom pakele balso vienas ant kito.
Bandyk kalbėtis, bandyk eit pas psichologus, žinoma reikėtų kartu. Negi jam patinka tokia atmosfera namuose? Jei jis nenorės nieko keisti, tada žiūrėk savęs ir savo vaikų.
Įžvelgiu tokią problemą: 7 metus ji apsimetinėjo, kad viskas gerai. Na, vyras ir galvojo, kad gerai. Susiformavo tokie bendravimo įpročiai. Dabar, po 7 metų, jam sako: "o žinai, visai negerai". Tai dabar reikia iš naujo formuoti bendravimo būdą. Klaida padaryta prieš 9 metus ir autorė prie to daug prisidėjo. Juk padaryti, kad, kaip Jadzė sako, 'sliekų neieškotų', santykių pradžioje būtų buvę daug lengviau, nei dabar. Na ir vyrui, manau, nėra lengva po tiekos metų sužinoti, kad jis, matai, elgėsi ne taip, kaip turėtų. Šnekėti yra baisingai sunku. Kartais atrodo, kad šnekiesi ramiai ir racionaliai, o iš tiesų keli savo egoistiškus poreikius ir tiek. Tada prasideda: "O tu, o tu...". Vienintelis, kas gali padėti, protingas pokalbis. Ir sakyti reikia ne tai, kad aš visus 7 metus taikiausi su tavo nesąmonėmis, o tai, kad aš buvau nepatyrusi, todėl padariau klaidą ir iš karto nepasakiau, kas mums blogai. Man atrodo, kad nors ir vyras elgėsi bendrąja prasme blogai, dėl esamos situacijos kalta moteris, nes slėpė tai 7 metus. Jei man po 7 metų laimingo, kaip man atrodytų, gyvenimo pasakytų, kad aš nuolat kentėjau tavo priekabius, nusvirtų rankos. Jausčiausi sužlugdyta ir apskritai nebežinočiau, kaip elgtis.
Turiu patirties su tokiomis problemomis (ne vien dėl smulkmenų) jau 11 metų - ir kalbėta buvo daug daug, už tai dabar nebekalbam, tuščios kalbos, reikia daryti, o ne kalbėti. O pas psichologus eiti tikra nesąmonė . Reikia keistis - ir ne vienam, o abiem, jeigu stengsis tik vienas, nieko gero nebus...
As tikrai negyvenciau su zmogumi, kuriam nebejausciau jokiu jausmu, kuris nebedomintu manes kaip vyras ir tenka kyvircitis pastoviai.... manau ir vaikam nera geai matyti nuolat besipykstancius tevus. jau nebe tie laikai , kai santuoka turejo testis iki pat mirties.. tokiu atveju geriau jau skirtis.... tik zinoma po skyrybu jokiu budu nedrausti vaikams matytis su tevu... kaip tik kuo dazniau susitiktu su juo tuo geriau... mano brolis issiskyre beveik pries metus, jo ex susirado meiluzi..... siuo atveju vaikai tikrai nukentejo, nes ji net draude jiem susitikt su tevu. broliui teko ir per teismus bylinetis del to....
Skirtis galima tuomet, kai žinai, kad tikrai daugiau nieko nepakeisi. Dažnai poros išsiskiria nė nepabandžiusios spręsti problemų (arba galvodamos, kad pabandė).
Mielas ar nemielas žmogus yra tavo asmeninis įsikalbėjimas. Kaip galvosi apie jį, toks jis ir bus.
MB pasakojo kai jo mama vire koldunus ir liepe tevui indus suplauti- ir prasidejo didziulis barnis, nes tevas nenorejo plauti... AS draugui sakau- tai teisingai jinai valgyt dare, jis tegul sutvarko. Ir va tada MB sako- tai visada jinai darydavo ir tvarkydavo ir budavo gerai, o dabar staiga negerai. Tai reikejo is karto sakyti kad negerai o ne po 20 metu... Tai va liko vargse mama pati kalta... Tai manau ir cia panasiai... tylejo tylejo o dabar jau staiga ir tas negerai ir anas... prie gero greit pripranta... ypac vyrai O dar galvoju... gi 7 metais santykiu krize prasideda... cia per sociologija mokemes
Paskaičiau aš jūsų pasisakymus ir taip supratau, kad moralas toks:pati kalta, kad 7 metus tylėjai, tai dabar neieškok sliekų subinėj? rašau tai tikrai be jokio pikto nusistatymo, tiesiog esu temos autorės "vežime" ir žinau, kad ne viskas taip paprasta. Aš irgi pradžioje vedybų bandžiau įrodinėti, kad ne taip šeima turi gyventi, paskui 10 metų užmerkiau akis ir apsimečiau, kad viskas gerai, o dabar skiriuosi. Atrodo per tiek metų prie visko galima priprasti, bet,pasirodo, kad ne. ir pačiai didžiausiai kantrybei ateina galas. Ir patikėkit ne visi vyrai, net kai meilė dar begalinė, leidžiasi į kompromisus, jau ką atsineša iš savo šeimos tą ir atsineša. Aišku, kiekviena taisyklė turi išimtis, bet tikriausiai kiekvienam žmogui atskiras "gydymas". Aš pasiūlyčiau temos autore vieną dieną vyrui pasakyti taip: arba skiriamės arba bandom kažką keisti. Gal ir jis tada susimastys, gal paprasčiausiai, jis nei nepagalvoja, kad tai veda prie skyrybų. Kartais toks spyris į gerą vietą padeda.
Paskaičiau aš jūsų pasisakymus ir taip supratau, kad moralas toks:pati kalta, kad 7 metus tylėjai, tai dabar neieškok sliekų subinėj? rašau tai tikrai be jokio pikto nusistatymo, tiesiog esu temos autorės "vežime" ir žinau, kad ne viskas taip paprasta. Aš irgi pradžioje vedybų bandžiau įrodinėti, kad ne taip šeima turi gyventi, paskui 10 metų užmerkiau akis ir apsimečiau, kad viskas gerai, o dabar skiriuosi. Atrodo per tiek metų prie visko galima priprasti, bet,pasirodo, kad ne. ir pačiai didžiausiai kantrybei ateina galas. Ir patikėkit ne visi vyrai, net kai meilė dar begalinė, leidžiasi į kompromisus, jau ką atsineša iš savo šeimos tą ir atsineša. Aišku, kiekviena taisyklė turi išimtis, bet tikriausiai kiekvienam žmogui atskiras "gydymas".
Aš pasiūlyčiau temos autore vieną dieną vyrui pasakyti taip: arba skiriamės arba bandom kažką keisti. Gal ir jis tada susimastys, gal paprasčiausiai, jis nei nepagalvoja, kad tai veda prie skyrybų. Kartais toks spyris į gerą vietą padeda.
ir jei tu sekmingai apsimetinejai, tai is kur tam vyrui zinoti kad viskas negerai? atspet? jau sakiau kazkur-jie musu minciu neskaito, kad ir kaip butu gaila
