Tikrai zinau, kad ne viena susidure su tokiomis problemomis. Gal turite minciu... Gal noretumete pasidalinti savo patirtimi. buciau dekinga...

coliuke115, 06 Lie 2007 - 09:07, parašė:
coliuke115, 06 Lie 2007 - 09:07, parašė: ![]()
As visuomet galvojau, kad santuoka tai toks dalykas, kad viena karta ir visiems laikams. bet ar gi tai, kad nera gera su tuo zmogum nera priezastis. Ar butina nekesti kito, kad priimti tam tikrus sprendimus. As esu ant ribos ir nezinau ka toliau daryti...
Luknė, 06 Lie 2007 - 13:06, parašė:
Luknė, 06 Lie 2007 - 13:06, parašė: ![]()
"bet ar gi tai, kad nera gera su tuo zmogum nera priezastis"
Pirmiausia reikia ieškoti priežasčių kodėl nėra gera. Sunku ką nors sakyti, nes apie jas nepasakojai. O šiaip jau man tai nėra priežastis(na aišku iki galo juk nežinau ką turi mintyje, sakydama "nėra gera").
Luknė, 06 Lie 2007 - 10:08, parašė:
Luknė, 06 Lie 2007 - 10:08, parašė: ![]()
Aš už santuoką iki gyvos galvos. Suprantu, kad gali būti neįmanoma gyventi kartu, bet įsitikinus, kad tada ir klausimas nekyla ar dar įmanoma. O jei kyla klausimai, tai reikia bandyti spręsti tas konkrečias problemas, o ne skubėti skirtis.
Luknė, 06 Lie 2007 - 22:11, parašė:
Luknė, 06 Lie 2007 - 22:11, parašė: ![]()
Peliauckų Jadzė "Aš tai siūlyčiau pirma da su savo diedu pasiklabėti, kaip anam viskas atroda. Tai viena.
Į ano sliekiniejimus nusispjauti i gyventi tep, kap norisi. Jai anam kažkas negerai, tegu pats i daro tep, kad būtų gerai. Tai antra."
Man atrodo šiuos patarimus vykdant nuolat, trečio punkto ir nebereikėtų.(Bent tikiuosi, kad nereikėtų)
coliuke115, 05 Lie 2007 - 16:21, parašė:
coliuke115, 05 Lie 2007 - 16:21, parašė: ![]()
As su savo vyru gyvenu jau 9 metus. Taciau vis dazniau atrodo, kad taip toliau neimanoma. Pykciai barniai riksmai. Nors turbut 7 metus mes nebuvom pakele balso vienas ant kito. Tiksliau as nusileisdavau. Viena diena supratau, kad toliau nebegalima leisti lipti sau ant galvos, nes pagarbos del to nesulaukiau. Is esmes atrodo, kad vyras yra idealus: Istikimas, rupestingas, atsakingas, nelaksto, negeria ir taip toliau, bet pykciai nuolatiniai. Del smulkmenu... Mes gyvename kaip draugai. Jis netraukia manes kaip vyras.. Vis dazniau pagalvoju apie skyrybas, bet bijau, kad nesuklysciau. Gal tai tik laikina silpnybe, gal viskas praeis. Galu gale tikrai zinau, kad ir blogesnemis salygomis zmones gyvena.
Tikrai zinau, kad ne viena susidure su tokiomis problemomis. Gal turite minciu... Gal noretumete pasidalinti savo patirtimi. buciau dekinga...
__AUTHOR__ parašė
__AUTHOR__ parašė