Sveikos,
Taigi situacija tokia,kad prieš keturias su puse savaitės pagimdžiau sveiką mergytę.
Visą nėštumą ruošiausi žindymui, lankiau paskaitas, skaičiau knygas ir šventai tikėjau,kad žindymas yra natūralus procesas ir viskas bus gerai.
Bet, nros po gimdymo man ją uždėjo ant krūtinės ir jinai žindė apie porą valandų, tačiau priešpienio beveik neturėjau, skaudėjo nežmoniškai ir nors žindžiau dieną kas dvi tris valandas po pusvalandį ar ilgiau, tačiau mažylės svoris antrą parą stipriai nukrito, ji pasidarė labai mieguista, todėl nenonatologė (beje, prieš tai stipriai prigąsdinus) rekomendavo duoti mišinuko. Tačiau tikrojo pieno atsirado tik 4-5 parą, ir tik nuo tada svoris pradėjo augti, išleido mus namo.
Šventai tikėjau,kad atsiradus tikrojo pieno viskas bus gerai, ir mažiukė augs,kaip ant mielių, tad grįžus namo toliau tvarkingai žindžiau,kas dvi valandas dieną, tris naktį ir atrodė,kad viskas bus gerai, kol po savaitės nenuvažiavom pasisverti ir pamačiau,kad mažylė epriaugo nė gramo
Taigi pasikvietėm žindymo specialistę, kuri rkeomendavo duoti mišinėlio. Labai nenorėjau to daryti, bet, deja, faktas liko faktu, mažutė svorio nepriaugo,o nustraukt iš abiejų krūtų pavykdavo tik apie 20 ml, kad ir kaip stengiausi.
Tą savaitę prisimenu,kaip košmarą, nes žindydavau pati kas kelias valandas po valandą, po to dar pusvalandį nustraukinėdavau pieną ir taip kiaurą parą.Dar maitinau ir su zondu ir iš buteliuko, tačiau mažylė taip ir likdavo nepasisotinus, vis verkdavo.
Po kelių tokių parų,pajaučiau,kad išprotėsiu ir nutraukiau nusitraukinėjimus, nes nei valgyt nei miegot negalėjau, kaip apsėdimas tas žindymas pasidarė. Prakabodavo man ant (.) ištisai, bet to pieno nedaugėjo.
Dabar pirma duodu žįsti,o paskui sugirdau mišinėlio, bet,jaučiu,kad ji nebenori jau stengtis traukti, patraukia,kol lengvai bėga,o paskui pyksta, nes iš buteliuko juk lengviau.
Džiaugiuosi,kad mergaitė sveika, vystosi,
svoris po truputį,bet lipa į viršų, tačiau emociškai, tas nežindymas ir pieno neturėjimas yra be galo sunku. Graužiuosi kiekvieną kartą,kai maitinu kad reikia papildomai mišinio,kai išgirstu,kad kitos motinos maitina. Kai pasižiūriu į mažutę, atrodo,kad labai stipriai ją nuskriaudžiau,kad duodu chemiją,o ne savo pieną, kurio taip norėčiau turėti.
Mąstau,gal iš viso liautis maitinti, nes keikvienas maitinimas ir suvokimas,kad mano pieno jai negana vis giliau stumia į depresiją ir jaučiuosi,kaip kokį akmenį užsivertus, niekaip negaliu atsitokėti ir susitaikyti.
Gal dar yra tokių mamą? Kaip ištvėrėte?
Brangioji, mišinukas-ne chemija. Aišku, motinos pienas geriausias maistas, bet tau tikrai neverta graužti savęs, nenuskriaudi tu savo mergaitės-myli ją, rūpiniesi, o tai ir yra svarbiausia. Beje, blogos mintys ir nervai tik pablogina situaciją. Tai kad jei jau tikrai jautiesi viską išbandžiusi-nebesikankink.
Turbut ir depresija del to uzpuole. Nzn kaip reiks istverti si laikotarpi. Kaip ir dauguma cia, itin stropiai ruosiausi zindymui ir apie alternatyvu maitinimo metoda net negalvojau. Labai sunku...
. Kiek vaikutis svėrė kai gimė, kiek numetė ligoninėje, kiek dabar? Kaip dažnai valgo, kaip tuštinasi, šlapinasi, kaip dažnai tenka keisti sauskelnes? Ar pirmomis savaitėmis buvo problemėlių kurie galėtų įtakuoti svorio augimą?
