Sveikos,
Taigi situacija tokia,kad prieš keturias su puse savaitės pagimdžiau sveiką mergytę.
Visą nėštumą ruošiausi žindymui, lankiau paskaitas, skaičiau knygas ir šventai tikėjau,kad žindymas yra natūralus procesas ir viskas bus gerai.
Bet, nros po gimdymo man ją uždėjo ant krūtinės ir jinai žindė apie porą valandų, tačiau priešpienio beveik neturėjau, skaudėjo nežmoniškai ir nors žindžiau dieną kas dvi tris valandas po pusvalandį ar ilgiau, tačiau mažylės svoris antrą parą stipriai nukrito, ji pasidarė labai mieguista, todėl nenonatologė (beje, prieš tai stipriai prigąsdinus) rekomendavo duoti mišinuko. Tačiau tikrojo pieno atsirado tik 4-5 parą, ir tik nuo tada svoris pradėjo augti, išleido mus namo.
Šventai tikėjau,kad atsiradus tikrojo pieno viskas bus gerai, ir mažiukė augs,kaip ant mielių, tad grįžus namo toliau tvarkingai žindžiau,kas dvi valandas dieną, tris naktį ir atrodė,kad viskas bus gerai, kol po savaitės nenuvažiavom pasisverti ir pamačiau,kad mažylė epriaugo nė gramo
Taigi pasikvietėm žindymo specialistę, kuri rkeomendavo duoti mišinėlio. Labai nenorėjau to daryti, bet, deja, faktas liko faktu, mažutė svorio nepriaugo,o nustraukt iš abiejų krūtų pavykdavo tik apie 20 ml, kad ir kaip stengiausi.
Tą savaitę prisimenu,kaip košmarą, nes žindydavau pati kas kelias valandas po valandą, po to dar pusvalandį nustraukinėdavau pieną ir taip kiaurą parą.Dar maitinau ir su zondu ir iš buteliuko, tačiau mažylė taip ir likdavo nepasisotinus, vis verkdavo.
Po kelių tokių parų,pajaučiau,kad išprotėsiu ir nutraukiau nusitraukinėjimus, nes nei valgyt nei miegot negalėjau, kaip apsėdimas tas žindymas pasidarė. Prakabodavo man ant (.) ištisai, bet to pieno nedaugėjo.
Dabar pirma duodu žįsti,o paskui sugirdau mišinėlio, bet,jaučiu,kad ji nebenori jau stengtis traukti, patraukia,kol lengvai bėga,o paskui pyksta, nes iš buteliuko juk lengviau.
Džiaugiuosi,kad mergaitė sveika, vystosi,
svoris po truputį,bet lipa į viršų, tačiau emociškai, tas nežindymas ir pieno neturėjimas yra be galo sunku. Graužiuosi kiekvieną kartą,kai maitinu kad reikia papildomai mišinio,kai išgirstu,kad kitos motinos maitina. Kai pasižiūriu į mažutę, atrodo,kad labai stipriai ją nuskriaudžiau,kad duodu chemiją,o ne savo pieną, kurio taip norėčiau turėti.
Mąstau,gal iš viso liautis maitinti, nes keikvienas maitinimas ir suvokimas,kad mano pieno jai negana vis giliau stumia į depresiją ir jaučiuosi,kaip kokį akmenį užsivertus, niekaip negaliu atsitokėti ir susitaikyti.
Gal dar yra tokių mamą? Kaip ištvėrėte?
Tad jis tiesiog nemokėjo žysti, namuose atrodė, kad viskas bus gerai, pienelio yra, vaikutis valgo, tačiau po poros savaitėlių mažius tapo neramus, valgydavo kas valandą tiek dieną, tiek naktį, pradėjo kristi svoris, sunerimo net ateinanti sesutė, vėliau paaiškėjo, kad mano pienelis vaikučiui palaiko geltą, tad kelias dienas turėjau nusitraukti ir maitinti mišinukais, po mišinukų vaikelis būdavo ramus ir tik miegodavo, pasirodo, aš marinau jį ir badu 
. Gimdymas buvo komplikuotas, gavau pilną narkozę, tad ir mažėjo pienelis, anot mano gydytojo, taip organizmas apsisaugo nuo išsekimo. Atrodo, stengiausi, kad to pienelio būtų, bet jis tiesiog mažėjo, kol visai dingo. Labai pikta, kai su mažiumi gulėjau ligoninėje dėl akyčių, o gydytojos vos ne moralus skaito, kaip aš galiu nemaitinti MP, tarsi tai daryčiau tyčia, tave smerkia dėl to, kad tu neturi MP.
