O mano vaikas mamos pieno atsisakė pats. Atrodo, išnešiotas, stiprus bernas, buteliuko iškart negavo... Visą savaitę kovojau, dieną naktį, visomis priemonėmis, ir gražiuoju, ir piktuoju, ir gudrumu bandžiau (žaidėm su seselėm per naktis su "apgavikais" - vaikui į įgrūdama krūtis kartu su tokia plastmasine šlangele, kuria vaikui į burną bėga pienas), o jis vos tik pamatęs papą, net kišt nereikėdavo, jau nuo antros gyvenimo dienos aiškiai rėkė ant visos ligoninės: ne, ne, ne...

O aš tik norėjau jam gero... Bandai maitint, kankini ir vaiką ir save, praeina trys valandos, žiūri, jis dar nepavalgęs, o jau kito maitinimo laikas... Kai jau mano sveikata nebetvėrė nemigos, o vaiko svoris sumažėjo 7 proc., o pats tapo jau vangus ir silpnas, teko pripažinti jo pergalę ir pradėti maitinti mišinukais. Nusitraukinėdavau dar 1,5 mėn, bet pieno jau nebedaugėjo su vaiko poreikiais, o vis mažėjo, mažėjo ir baigėsi. Ir nesijaučiu kalta, padariau viską, ką galėjau, ir nesijaučiu kažkokia nepilnavertė. Ir jums nesiūlau.