noriu pasidalinti savo patirtim. Pries gimdyma buvau nusiteikus maitinti pati, o kursuose pas Semeta tik ir buvo snekama: "taip nebuna, kad pieno nebutu, tik reikia duoti kruti daznai ir pasigamins"... tai as taip optimistiskai ir buvau nusiteikus..nu va...gime dukra, pirmas dvi savaites istisai kabejo prie kruties, nemiegodavo, uzmigdavo tik nakciai (bet kaip paaiskejo veliau tiesiog is nusilpimo..); o as vis netikejau, kad pas mane pieno gali nebuti: gi visi semetos ir kitos maitinimo konsultantes choru kartoja, kad taip but negali, reikia noro ir viskas bus gerai. Pas mane to noro paciai maitinti buvo tiek, kad pas dukra pasirodo krito svoris (paaiskejo, kai pasverem), atsirado taip vadinamos bado ismatos, koncentruotas shlapimas, kas irgi rodo dideli vaiko neprivalgyma, nedaug truko ir butume ligoninen...
Gerai, kai viskas gerai, bet deja nevisad taip buna; dabar jau galiu apie tai ramiai kalbeti, bet nors ne - dar negaliu...tik skaudziausia, kad mamos ar konsultantes, kurioms viskas pasiseke, kad ir sunkiai gal is pradziu, bet vis tiek atsirado pieno, nekartotu: "reikia tik noro, daznai maitinti ir pan. ir pieno bus". deja.
man buvo labai skaudu, bet pamazu visa tai mazejo, kai maciau kaip mano mazoji auga, shypsosi, krykstauja
