QUOTE(Sikra @ 2008 10 10, 18:31)
Pagaliau radau minutėlę prisėsti prie kompiuterio ir vėl pasisakyti. O pasakyti turiu tik tiek, kad mums visgi savo pienuku maitintis nepavyko... Atrodo išbandžiau viską, ką tik buvo galima padaryti išklausius visų jūsų patarimus (na tik dėl tu specialių prietaisų nebuvo kada pasidomėti). Kai įsivaizduodama, kad esu negyvenamoje saloje, nuoga gulėjau su vaikeliu lovoje, pasiruošusi duoti krūtį, kai tik jis užsinorės valgyt, galutinai įsitikinau, kad problema slypi ne manyje ir pieno trūkume, o pačiame vaikelyje. Jis nerodė jokių pastangų žindyme - prie krūties tik nusiramindavo ir snausdavo. Tuomet nusprendžiau skambinti žindymo specialistei. Žinau, kad tokios specialistės atvyksta į namus, bet kadangi aš gyvenu ne kokiame nors didmiestyje, buvau pasiruošusi pati važiuoti į Vilnių. Bet užteko man pasikalbėti telefonu, kad ji man suteiktų naujų vilčių. Ji man pasakė, kad vaikeliui gali būti problemų su žarnynu ir virškinimu, todėl jis paprasčiausiai neturi apetito, kad žįstų mano krūtį. Jis tiesiog nusiramina prie krūties, o primaitinimas mišinuku gaunasi kaip prievartinis skysčio supylimas per zondą. Aš jau buvau pastebėjusi, kad vaikelis jau tris paras nesituštino. Tad žindymo specialistė liepė nusipirkti 4 rūšių probiotikų ir girdyti juos pusvalandį prieš maitinimą. Jau po pirmos dozės vaikelis smarkiai pasituštino, o aš atgavau viltį, kad jis pradės imti mano krūtį. Kiekvieną kartą glausdavau prie krūties, o tik po to duodavau mišinuko. Bet vaikelio elgesys prie krūties nepasikeitė. Kaip tik atvirkščiai - pradėjo keistis į blogąją pusę. Jis prie krūties pradėdavo niurzgėti, tankiai kvėpuoti, galų gale riestis, sukinėti galvą (su speneliu burnoje), tampytis, o galiausiai - verkti. Kažkodėl jaučiau, kad tai ženklas, jog pas mane visai nebėra pieno, nors valgiau ir geriau tikrai daug. Tad dar keletą dienų pasinervavusi nusprendžiau visiškai pereiti prie mišinukų. Ir vaikelis, sulaukes mėnesio, jau svėrė 4,225 kg (prieš tai svoris buvo nukritęs iki 3,480 kg). Aišku, iš pradžių mintis, kad nemaitinsiu pati, atrodė katastrofiška, bet dabar nusiraminau ir viskas nebeatrodo taip baisiai, kaip atrodė iš pradžių. Dar palaikė pora draugių, kurioms ir nesisekė maitinti pačioms. Pasirodo iš tiesų vien noro maitinti pačiai neužtenka. Aš tik bandau rasti priežastis, kodėl man tai nepavyko. Sakau, gal tam turėjo įtakos ir komplikuotas mano gimdymas. Man gimusio vaikelio iš kart nepridėjo prie krūties, nes pagimdžius man darė pilną narkozę, kad atliktų gimdos patikrinimą ir susiūtų plyšimus ir kirpimus. Tad vaikelis mano krūtį gavo praėjus 4 val.nuo gimimo... Na, aš jau beveik pasiruošusi dar kartą gimdyti antrą vaikelį, kad pradėti viską iš pradžių ir įsitikinti, kad galiu maitinti pati, kad nepakartočiau jokių klaidų.
Sėkmės visoms, maitinančioms natūraliai!
skaiciau lyg savo mintis...
tik kad as dar vis bandau ir bandau...
kad tik nebutu paskui dvigubai skaudziau....
Laikykis, pamatysi paaugs kudikis ir jo sypsenele, gugavimas ir kiti dziaugsmeliai TIKRAI pades pamirsti tas neigiamas mintis
Svarbu vaikas sotus ir sveikas. Jam tas pats ka valgyti, misinukas netgi skaniau
. Cia tik mamytem labai norisi maitinti, nes ojojoj kokia stipri dabar MP propaganda. Va mano mamos laikais dzin visom buvo maitins ar ne. Nes nieks taip smegenu neplove. Nera pieno, nu ir kas, yra pakaitalu, vaikas badu nemirs. O dabar daugybe mamyciu, kurioms nepavyko, grauziasi, nes ikalta i galva, kad tikrai gali ir privalai maitinti. Deja, tai tik teorija, ypac tokiais civilizuotais laikais. Kas zino kaip bus dar velesniais laikais. Gal nustatys, kad zindymas labai neigiamai atsiliepia velesniam vaiko gyvenimui
.
Ir is savo patirties rekomenduoju, jei tikrai nebegali maitinti, neskaitinet apie zindyma ar MP daugiau jokios info, forumu ir pan. Nes tai tik skaudina.
Geriau paskaitinek apie misinuku privalumus