PAVYDUOLIS
Ėjom mes kartą jūros krantu,
Smėlis kuteno tavo padus...
Tau visai nesvarbu, rodos, kas,
Tiktai svarbu, kad ne aš, tik ne aš.
Tu priėjai prie vandens ir basa
Šokinėjai tarytum maža.
Tavo kojas bučiavo vanduo.
Gal esu nusikaltęs tau kuo?
Vakare atsisėdom ant kranto.
Vėjas buvo prigludęs prie žando
Ir šnibždėjo tau meilės žodžius.
Kodėl aš to daryt negaliu?
Man atrodė, kad laikas sustojo,
Kai šalia tavęs laužas liepsnojo
Ir, apglėbęs liepsna, glamonėjo,
Aš verkiau, nes aš jam pavydėjau.
Tu juokeis iš manęs dar ilgai.
Bet paskui priėjai, pasakei:
Pavyduoli tu, nepavydėk,
Bet priglauski mane prie širdies.
TAVO RANKOS- APYNIAI
MANO ŠIRDĮ APKABINO,
APVYNIOJO MANO KŪNĄ
TAVO RANKOS - APYNIAI...
JOS ŠOPENO MAN NEGROJO,
TIK DAINAVO IR VAITOJO,
ILGESIU APDOVANOJO,
NAKTIMIS AŠ JAS SAPNUOJU.
GAL TU ŠITO NEŽINAI?
TAVO RANKOS- APYNIAI
TARŠĖ PLAUKUS, GLOSTĖ VEIDĄ,
APKABINO, APSVAIGINO,
APSVAIGINO
IR PALEIDO...
........................
SAULĖS BIJO APYNIAI.
VĖJAS DRASKO JŲ LAPUS.
NUODĖMĖS GAL IR NEBUS.
A.Z.
PAVIRSIU GĖLĖM
Kai eisi savo vingiuotu keliu,
Užkliūsi už šalto akmens.
Žinok, kad aš jį nuristi galiu,
Nes vien tik tave branginu.
Jei debesys skaisčiąją saulę užstos,
Pavirsiu aš vėju rudens.
O mano širdis vis kartos ir kartos:
Tavim, vien tavim aš tikiu.
Jei sienos mūrinės šonus suspaus,
O lietūs į langus barbens,
Po mano sparnu rasi laisvės midaus,
Išgirsi šaukimą dangaus.
Jei verkti tave pilkas miestas privers,
Mano siela prie miško gyvens,
Pavirtus gėlėm ašarėles sugers,
Kančias džiaugsmo juoku pavers.
Kai eisi savo vingiuotu keliu,
Užkliūsi už šalto akmens.
Žinok, kad aš jį nuristi galiu,
Nes vien tik tave branginu.
Jei debesys skaisčiąją saulę užstos,
Pavirsiu aš vėju rudens.
O mano širdis vis kartos ir kartos:
Tavim, vien tavim aš tikiu.
Jei sienos mūrinės šonus suspaus,
O lietūs į langus barbens,
Po mano sparnu rasi laisvės midaus,
Išgirsi šaukimą dangaus.
Jei verkti tave pilkas miestas privers,
Mano siela prie miško gyvens,
Pavirtus gėlėm ašarėles sugers,
Kančias džiaugsmo juoku pavers.
Tamsių granitų raudančiam pavėsy,
Pavasario stebukle nubudai --
Šauki vėl debesį lietaus... gėlių prisėsi,
Skrajos drugeliai ir giesmių žiedai --
Sapnai šilagėlių ir ramunėlių
Plevena dykumoj sudegusių žvaigždžių --
Aš vis brendu prisiminimų smėliu
Ir sodo himną baltąjį girdžiu --
Takai, takeliai vėl gyvi išnyra
Iš pelenų, iš pelenų karštų --
Ant ryto spindulio padėsiu savo lyrą --
Tegu raudos su obelim kartu
Apie pavasarį, kuris tik medį liauną
Visam gaubly surado akmenuos --
Nedrąsiai plukės džiaugsmo smiltis krauna
Virš nerimo ženklų ir sutemos
nežinau, kieno čia eilės
bet man labai gražu
Pavasario stebukle nubudai --
Šauki vėl debesį lietaus... gėlių prisėsi,
Skrajos drugeliai ir giesmių žiedai --
Sapnai šilagėlių ir ramunėlių
Plevena dykumoj sudegusių žvaigždžių --
Aš vis brendu prisiminimų smėliu
Ir sodo himną baltąjį girdžiu --
Takai, takeliai vėl gyvi išnyra
Iš pelenų, iš pelenų karštų --
Ant ryto spindulio padėsiu savo lyrą --
Tegu raudos su obelim kartu
Apie pavasarį, kuris tik medį liauną
Visam gaubly surado akmenuos --
Nedrąsiai plukės džiaugsmo smiltis krauna
Virš nerimo ženklų ir sutemos
nežinau, kieno čia eilės
bet man labai gražu 
***
Žila alkoholinių gėrimų pardavėja
valo prekystalį didelėj nejaukioj parduotuvėj
dainą traukia drauge su tokia Giulija
na tai kas kad vėjai vėlei beldžias į duris
kad jaunystė pasiklydo ir negrįš
cha cha cha čia tai gerai
čia tai gerai juokiasi garsiai ei ar girdėjai
klausia draugės prie daržovių skyriaus
čia tai gerai pasakė ir negrįš
kas gi ir būtų jei grįžtų
Zelčiūtė, Dovilė. Lapkričio pratimėliai: Eilėraščiai. Kaunas: Nemunas, 2003.
Žila alkoholinių gėrimų pardavėja
valo prekystalį didelėj nejaukioj parduotuvėj
dainą traukia drauge su tokia Giulija
na tai kas kad vėjai vėlei beldžias į duris
kad jaunystė pasiklydo ir negrįš
cha cha cha čia tai gerai
čia tai gerai juokiasi garsiai ei ar girdėjai
klausia draugės prie daržovių skyriaus
čia tai gerai pasakė ir negrįš
kas gi ir būtų jei grįžtų
Zelčiūtė, Dovilė. Lapkričio pratimėliai: Eilėraščiai. Kaunas: Nemunas, 2003.
SENELIS
Žiūri ilgai pro langą...
Vakar lietus, ryt sniegas...
Niekas jo neaplanko,
Ir jis nebelaukia nieko.
Ne toks, kaip pasakų knygoj,
Atvirukuose naujametiniuos...
Seną gyvybę pasidalinusios
Visos pasaulio ligos.
Kaip gelia, kaip gelia kojas...
Kaip dūsta krūtinė, nors oro tiek daug!..
Kaip svaigsta galva, lyg išjojus
Kadaise į didelį lauką...
Ant stalo nuliūdę indai...
Lovelė kampe susigūžus...
Seniai nesipraususios grindys...
Senas, pavargęs drabužis...
Ką jis sapnuoja, ką jis sapnuoja,
Kai lapkričio vėjas už lango švilpia?..
Ką jis nubudęs galvoja,
Kai smaugia naktis, tartum kilpa?..
Jis žino, kad nieks neateis,
Matė, kaip saulė į vakarą leidos...
Jis laukia mirties, lyg mergaitės kadaise,
Kurios neprisimena veido...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. Vilnius: Alma Litera, 1995.
Žiūri ilgai pro langą...
Vakar lietus, ryt sniegas...
Niekas jo neaplanko,
Ir jis nebelaukia nieko.
Ne toks, kaip pasakų knygoj,
Atvirukuose naujametiniuos...
Seną gyvybę pasidalinusios
Visos pasaulio ligos.
Kaip gelia, kaip gelia kojas...
Kaip dūsta krūtinė, nors oro tiek daug!..
Kaip svaigsta galva, lyg išjojus
Kadaise į didelį lauką...
Ant stalo nuliūdę indai...
Lovelė kampe susigūžus...
Seniai nesipraususios grindys...
Senas, pavargęs drabužis...
Ką jis sapnuoja, ką jis sapnuoja,
Kai lapkričio vėjas už lango švilpia?..
Ką jis nubudęs galvoja,
Kai smaugia naktis, tartum kilpa?..
Jis žino, kad nieks neateis,
Matė, kaip saulė į vakarą leidos...
Jis laukia mirties, lyg mergaitės kadaise,
Kurios neprisimena veido...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. Vilnius: Alma Litera, 1995.
Aš užmiršiu pasaulį trumpam,
Savo kūną paliksiu ilsėtis.
Jo aistra ir kančia ne,ne man.
Aš galiu ramumu tik gėrėtis.
Aš išeisiu,užtrenkęs duris,
Nepaliksiu namie net raštelio
Man be galo patinka naktis,
Niekieno nepramintas takelis.
Savo vietą atrasiu prie upės,
Ten klausysiu Mėnulio tylos
Ir stebėsiu kaip žuvys supas
Ant švelnios sidabrinės vilnos.
Atsigulsiu ant gėlo vandens
Ir stebėsiu kiekvieną žvaigždyną.
Man be kūno kaip be akmens.
Tarsi būčiau išgėręs vyno.
AKMENS TYLA
Aš girdėjau giesmes rojaus paukščių,
Bet žinau, kad jos gieda ne man.
Aš svaigau nuo beprotiško aukščio,
Tiktai laisvas dangus - ne, ne man.
Aš mačiau, kaip pavasarį skleidžias
Neskirti man auksiniai žiedai,
Kaip pavargusi saulė leidžias.
Neskirti man jos spinduliai.
Aš girdėjau, kaip tyliai čiurlena
Upeliukas kvapniuoju mišku.
Aš jaučiau, kaip švelniai kedena
Vėjas medžių - lapuočių plaukus.
Aš girdėjau, dangus kaip verkšlena,
Tik jo ašaros skirtos ne man.
Aš žinau, akmuo kur gyvena,
Jo rimtis ir tyla man vienam.
cia eiles Ruslano Simonaicio.....
Savo kūną paliksiu ilsėtis.
Jo aistra ir kančia ne,ne man.
Aš galiu ramumu tik gėrėtis.
Aš išeisiu,užtrenkęs duris,
Nepaliksiu namie net raštelio
Man be galo patinka naktis,
Niekieno nepramintas takelis.
Savo vietą atrasiu prie upės,
Ten klausysiu Mėnulio tylos
Ir stebėsiu kaip žuvys supas
Ant švelnios sidabrinės vilnos.
Atsigulsiu ant gėlo vandens
Ir stebėsiu kiekvieną žvaigždyną.
Man be kūno kaip be akmens.
Tarsi būčiau išgėręs vyno.
AKMENS TYLA
Aš girdėjau giesmes rojaus paukščių,
Bet žinau, kad jos gieda ne man.
Aš svaigau nuo beprotiško aukščio,
Tiktai laisvas dangus - ne, ne man.
Aš mačiau, kaip pavasarį skleidžias
Neskirti man auksiniai žiedai,
Kaip pavargusi saulė leidžias.
Neskirti man jos spinduliai.
Aš girdėjau, kaip tyliai čiurlena
Upeliukas kvapniuoju mišku.
Aš jaučiau, kaip švelniai kedena
Vėjas medžių - lapuočių plaukus.
Aš girdėjau, dangus kaip verkšlena,
Tik jo ašaros skirtos ne man.
Aš žinau, akmuo kur gyvena,
Jo rimtis ir tyla man vienam.
cia eiles Ruslano Simonaicio.....
Tikiuosi, šito dar nebuvo:
Mylimam
Šiąnakt mano krūtys-
Du sulaukėję balandžiai-
Spurda tarp baltų tavo rankų.
Šiąnakt mano plaukų vėdrynai
nuodėmingai kvepia,
O lūpos išdžiūvusios ir suskirdusios,
Nudegina tavo akis.
Šiąnakt matyk tik mane,
Mylėk tik mane.
Šiąnakt prisimink,kad pasauly
Yra tik viena moteris
Ir ta moteris kaip žuvis
Blaškosi tavo rankose.
Elena Karnauskaitė
Mylimam
Šiąnakt mano krūtys-
Du sulaukėję balandžiai-
Spurda tarp baltų tavo rankų.
Šiąnakt mano plaukų vėdrynai
nuodėmingai kvepia,
O lūpos išdžiūvusios ir suskirdusios,
Nudegina tavo akis.
Šiąnakt matyk tik mane,
Mylėk tik mane.
Šiąnakt prisimink,kad pasauly
Yra tik viena moteris
Ir ta moteris kaip žuvis
Blaškosi tavo rankose.
Elena Karnauskaitė
QUOTE(Rasyte80 @ 2007 08 29, 17:15)
Lauryna Luničevaitė
"Tylos metai"
Pavasariais tyliai srovena
Gyvenimas man tarp pirštų.
Aplinkui viskas gyvena,
o aš - tylutėliai mirštu...
"Tylos metai"
Pavasariais tyliai srovena
Gyvenimas man tarp pirštų.
Aplinkui viskas gyvena,
o aš - tylutėliai mirštu...
Labai šis gražus
Turiu didelį prašymą. Gal ,jeigu turite , galite čia įkelti eilėraščių anglų kalba apie meilę? 
Būčiau labai dėkinga
Būčiau labai dėkinga
MAMAI
As dar tavo namuose,bet jau isejus.
As dar begu prie taves,bet tu kas kart toliau...
Tu gyvenimo jau kelia ipusejus,juk gerai zinai,
Visi iseina,
Pagaliau,as tokia gera netapsiu niekad,niekad,
Kaip pries metu desimti buvau....
Tik gal dar paglostysiu veide rauksles
Kai jas palieka metai,
Begantys jau ne pirmyn..
Nors dar ir ne atgal
Su tavim kalbes vaikystes mano liepos
Os prie kelio nerami berzai.
Tu karteli sirdyje giliai giliai paslepus,
Nieko negeidi ir nieko neprasai.
Ir atrodo jau tas pats ar as iseisiu,
Ar isejus grysiu ar tiktai trumpi laiskai pasieks namus...
As zinau nors neatleisdama tu man atleisi,
Laiskus nerasytus,nebutus gryzimus...
autoriaus deja nezinau
As dar tavo namuose,bet jau isejus.
As dar begu prie taves,bet tu kas kart toliau...
Tu gyvenimo jau kelia ipusejus,juk gerai zinai,
Visi iseina,
Pagaliau,as tokia gera netapsiu niekad,niekad,
Kaip pries metu desimti buvau....
Tik gal dar paglostysiu veide rauksles
Kai jas palieka metai,
Begantys jau ne pirmyn..
Nors dar ir ne atgal
Su tavim kalbes vaikystes mano liepos
Os prie kelio nerami berzai.
Tu karteli sirdyje giliai giliai paslepus,
Nieko negeidi ir nieko neprasai.
Ir atrodo jau tas pats ar as iseisiu,
Ar isejus grysiu ar tiktai trumpi laiskai pasieks namus...
As zinau nors neatleisdama tu man atleisi,
Laiskus nerasytus,nebutus gryzimus...
autoriaus deja nezinau
KUR IEŠKOTI TAVĘS
atmerk audringas lyg jūra akis
ir pasiųsk meilės laivą
aš žinosiu kur ieškoti žvaigždės
vidury nakties
paliesk mano atšalusius skruostus
akinančiu pavasario žaibu
aš žinosiu kur ieškoti vyno
iš kokių gėlių
ištark tik vieną vienintelį žodį
dvelkiantį vėju švelniu
aš žinosiu kur ieškot laimės tilto
tarp kieno širdžių
NUKRITĘS LAPAS
Žvaigždžių dangus viliojantis
Tiktai žmogaus neilgas kelias
Surast pasiekt vienintelę
O tenuskinsi dilgelę-
Toksai juokingas galas
Ištuštinta jau vyno taurė
Liks tik narcizų neišgertas kvapas
Kurs vėju rudenio pavirtęs
Ilgai ilgai neduos ramybės
Štai dar nukritęs lapas
Ruskanas Simonaitis
atmerk audringas lyg jūra akis
ir pasiųsk meilės laivą
aš žinosiu kur ieškoti žvaigždės
vidury nakties
paliesk mano atšalusius skruostus
akinančiu pavasario žaibu
aš žinosiu kur ieškoti vyno
iš kokių gėlių
ištark tik vieną vienintelį žodį
dvelkiantį vėju švelniu
aš žinosiu kur ieškot laimės tilto
tarp kieno širdžių
NUKRITĘS LAPAS
Žvaigždžių dangus viliojantis
Tiktai žmogaus neilgas kelias
Surast pasiekt vienintelę
O tenuskinsi dilgelę-
Toksai juokingas galas
Ištuštinta jau vyno taurė
Liks tik narcizų neišgertas kvapas
Kurs vėju rudenio pavirtęs
Ilgai ilgai neduos ramybės
Štai dar nukritęs lapas
Ruskanas Simonaitis
