Poezija

dangausvaivorykšte, ziezulablond - labai gražūs eiliukai

Mokėki vertint meilę brangią,
Ir metams bėgant saugot ją.
Ji - ne atodūsis už lango,
Ne tylūs žodžiai naktyje.

Migla ir darganos užeina,
Išblėsta visos ugnys pamažu.
Juk meilė panaši į dainą,
O ją sudėt labai sunku.

Pusę keturių

aš mirsiu rudenį bus pusė keturių
dar neišaušus ramų spalio rytą
kažkas sustos prie lango uždaryto
mėnulis? karieta? – – – neįžiūriu
matau tiktai kad rudenį kad tykiai
ir kad aš perskaičiau tai savo knygoj
artėjant aušrai pusę keturių

D.Kajokas

Labai gražus šis.. sukuriantis ypatingą jausmą..

O dar ačiū už primintą Radausko "žiemos pasaką". Dabar atsimenu kaip šiandien, mokykloj mokiausi atmintinai... Ech, faina.

davusi viltį, tYnkaMP, smagu, kad jums patiko



Ir man Radauskas labai patinka- toks spalvingas, melodingas, netikėtas ir dar net sunku nusakyti koks

Papildyta:

Įdomios eilės, skaičiau gal dešimt kartų, taip prikibo prie dūšios... Verčia susimąstyt apie tai, apie ką paprastai dažnai negalvoji

Diptikas: Mėnuliui

Kai užsnūsta senutė Šviesa,
Mes puolame gašliai bučiuotis
Nustebusios Moralė ir Tiesa
Rankas nuleidžia...
Naktis akla
Pavydi
Kviesdama
Rytą
Palydi
Mūsų meilės guolį
Pražūtin...


Prisvilus kaimynės kiaušinienė
erzino nosį
bet aš vis tiek
po jos langais
šokau striptizą MĖNULIUI


K.Mačiulytė

irgi

R.

jau netiki kad bausmė bus
sušvelninta kalėjime žaidžia
šachmatais prašo atsiųsti
literatūros (irgi apie šachmatus)

netiki bet savo padėties dar
nesuvokia. O mano procesas
tęsias nors nuosprendis
ir durnam aiškus: senatvė

iki gyvos galvos

irgi

Kajokas, Donaldas. Karvedys pavargo nugalėti: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

ŽVAIGŽDĖS. TYLIOJI NAUJIENA

duobėje stenėdami ištaria: dienos bėga tuščiai
kas vakarą tūkstančiai kraupiai stenėdami ištaria:
bėdinos dienos bėga tuščiai ir į niekur
nemato kaip laikas jiems šypsos pro maršką: kas
mirksnį
vis mažiau laukti

Kajokas, Donaldas. Drabužėliais baltais: eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1994.



PŪGA

Žiema atrišo savo maišą
Ir beria sniegą iš dangaus,
Ir pūga viską taip sumaišo,
Kad negali atskirt žmogaus

Nuo arklio. Ir nereik atskirti,
Geriau iš viso nematyt,
Kaip bėga juokdamies į mirtį
Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.

Radauskas, Henrikas. Strėlė danguje: Eilėraščiai. - Chicago: Saulius, 1950.

o dabar toki optimistiskesni:

GYVENIMO GIESME

Gyvenimas mano-vejas palaidas!
Kaip sakalas skrieja per tyrus laukus.
Gyvenimas mano-tai sapnas klaikus.

As myliu gyvenima-jauna,ugninga,
Kaip myli pavasari lauko gele!
As myliu gyvenimo dziaugsma aistringa,-
Stipriai-kaip jaunyste temoka mylet.

O zeme,o motina mano brangioji!
Mielai tu puosiesi ziedais ir krauju.-
Jei burtus tavuosius pakeistu man rojum,
Tai butu ilgu man,ilgu man be ju!

As myliu tave, gaivalingas pasauli!
Galbut kaip zveris tu mane sudraskysi?-
Vis tiek-as ir mirsiu sypsodamos saulei,
Ir saule degs mano akyse!

Salomeja Neris

Meilės himnas

Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje.
Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ir išdavystė.
Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti.
Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo;
Jai visagalis Laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima.
Jei tau meluoja posmai šių eilių, -
Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu…


Viliamas Šekspyras


Papildyta:


bet cia ne mano kurybos

Radausko kaip visada nuostabus

Aš lietų atrasiu, gėles pasodinsiu.
Tavęs neieškosiu, tavęs nepažinsiu.
Užlipsiu ant dievo rykštės išdažytos.
Neverksiu tavęs ilgai nematytos.

Paskęsiu giliam juodam vandenyne.
Ieškosiu šviesos jo dugne ir klampyne.
Ilgėsiuos nakties ir raudonojo vyno.
Išgėręs atrodau keistai, bet be grimo.

Palauksiu, kada mane žaibas nutrenks,
Tada mano siela į rojų įžengs.
O kūnas kartos ir kartos be paliovos:
Tu - mano valdovė. Aš - tavo valdovas.

Kažkada, kai buvau beviltiškai įsimylėjus radau M. Martynaičio knygelę Atmintys. Ji atspindejo mano mintis, nuotaikas... tos eilės man tada buvo kažkas, kas suteikia stiprybės isgyventi sielos skausmą... Ja paskaitineju ir dabar. Su jumis pasidalinsiu savo mėgstamiausiais.

/M. Martimaitis/

Į tavo miestą šianakt neįžengsiu:
ten raktai pakeisti, ten kitas laikas
ir atmintis kita. Lyg maro zenklas -
į tavo miestą mano saulė leidos

Į tavo laiką šianakt eįeisiu:
į atmintį man šunes los - ilgai, nuobodžiai...
ir sulaukėję miesto sienas knaisios -
pavirtę kiaulėm - mano meilės žodžiai.


Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė ir nieko nebuvo...

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.


Ne taip, ne taip gyvenu
kaip rankas man uždėjai.
Ne taip, ne taip aš einu,
kaip į mane pažiūrėjai.

Ne taip, ne taip aš žvelgiu,
kaip trokštantį vandeniu girdai:
kaip tyliai aš tau kalbu,
kaip skaudžiai eini man per širdį.


Dar vieną atmintį aš tau rašau
todėl, kad nieko neprašau,
kad praeini pro šalį nesustoji,
apie mane nepagalvoji.

Ir kaip gerai, kad nieko net nebuvo,
negriuvo niekas, niekas npražuvo,
neražėme laiškų ir jų neplėšėm -
ir likom nei draugai, nei priešai.


Kaip kurtiniai, suėję meilės puoton,
mes tuo, kas žemina išmokom puoštis.
apkurtę negirdėjome patyčių:
vien taip sukausi, kad tave matyčiau.

Štai tylime abu patyrę dievišką absurdą
mylėdami praradę meilę ir nuskurdę...
Ruduo artėja. Ima šalti.
Dabar tokie abu, kad gėda mus nušauti.


Už mylimą išlietas vynas tampa šventas,
jis tinka lieti lietui lyjant, tarsi auką
aukotumei - sulytas vėjų švendras:
Ir nežinai, ko laukdamas vis lauki...
Už mylimą aukotą vyną reikia gert iš lėto,
kad imtum šviesti iš vidaus kaip atedroje mišios,
Kad taip - nemylimas- lyg po žeme mylėtum,
ir nežinotum, ar laimingas, ar pamišęs.