Poezija

Kodėl sapne matau tave?
Kas tu, mano meile, kas?
Tu ten tiktai esi greta
Girdžiu žingsnius, jaučiu tave,
Bet kur esi, blaškaus miege?...

Atrodo, žaidžia su manim naktis,
Mėnulis verpia giją ploną
Ir pažadą nuvest
Pro miglą, rūką
Į meilės angelų pasaulį.

Bet tu neini,
Tu visada sustoji
Ir tad kaip tyčia prabundu
Ir klausiu vis savęs, dvėjoju,
Kodel sapne matau tave?
/D.Skersytė/

Kai mano paties šešėlis,
Man iškelia skausmingą prisiminimą.
Popieriniai, nušlifuoti žmonės
Susiraukę, lyg kine, - vaidina

Kai Vizijas vėl sūriai atgaivina,
Milteliai tekantys mano venose.
Gaunu nuo jos rožinį laišką:
Kur ji nuoga nuotraukose...

Kai šokis maišos su liūdna daina
Ir ašara, kurios aš nebijau
Išduoda mano meile Jazz'ui
Ir prisiminimas, vos nepamiršau...

Kai viskas iki pat dabar,
Laižėsi, voliojosi tvarkingai
Ir mano rankos tavo plaukuose
Net mirtis numirtu sau laimingai.

Kai žodžiai bus mieli,
Nors pro ašaras ir panikoje ištarti.
Kai aš busiu ten, o jie toli
Ar tikrai tai liks tiktai širdy?

Taves neber - ir mano dziaugsmo svente kaip apsiniaukus ukanu diena.
Pakriko mintys, istustejo zodziai: visos buties prasme - tik Tu viena.
Tik tu viena, minutes trumpai laimei, mane sitam pasauliui grazinai.
Ir rodos siela jau atgimti eme, ko buvo laukta taip seniai, seniai...

Norėčiau Tau padovanoti
Tai, ko negalima atimti!
Norėčiau įteikti žvaigždę
Į kurią pažvelgus jauti laimę!
Kuri spindi, mirksi raudnai!
O Tu pasijunti taip aukštai...
----------------------------------------------
Tave, Nakčia
Kai myli,
Ar girdi...
Kaip aš tave saukiu?
Kaip mintimis liečiu?
Šiąnakt busiu arlekinas,
Kuris iš ilgesio kankinas.
Priglausčiau, liesčiau,
Jei turėčiau.
Tave šalia...
Tave nakčia...

Ar daug žmogui reikia?

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

/A.Baltakis/

Fragmentas iš mano mylimiausių Šekspyro eilių:


O, how this spring of love ressembleth
The uncertain gloryof an April day.
Which now shows all the beauty of the sun,
And by and by a cluod takes all away!

/Two gentlemen of Verona/

O, meilė! Jos pavasaris -
Balandžio apgaulingoji diena,
Kuri čia spindi, vaiski ir saulėta,
Čia blausias, debesinga ir liūdna.

/Šekspyras, "Du veroniečiai"/

Tyliai atskrisk pas mane
Ilgesiu dvelkiancioje naktyje,
Apgaubk savo meile silta
Ir pabuk nors viena nakti salia.
Ismokyk svelnumo mane,
Padovanok nors laseli glamoniu,
Juk as kaip zvaigzde vienisa
Pavargus po ilgu naktiniu klajoniu.
Sugundyk savo balso gaida,
Svelniai pasnabzdek i ausyte,
Jog myli mane
Ir uzliek tyru jausmu banga.
Mylek mane tamsioje naktyje,
Buciuok mane dienos sviesoje,
Mylek mane dabar ir cia,
O nakti nuzudyk bucinio kaitra...
Tik tada saule pabus danguje
Ir aistra uzges mumyse.
Zvaigzdes isnyks beribiam skliaute,
Bet mes laimingi busim visada!..

Priimkit ir mane į savo gretas Pageidauju atiduoti jusu teismui šį eilėraštuką:

Norėčiau leisti Tau
įbristi
į bekraštę jūrą-
Paimtum mano
vandenis
ir mano
dangų Sau,
Kur šiltos žuvys
vakarais sumiega,
Kur daug vilties,
svajonių-
dar daugiau.

Ir dovanočiau Tau
laivelį mažą,
be burių,
bet su širdimi,
Kad aplankytum
vienišą mergaitę
Neatpažintų
horizontų sūkury...

Pasaulis toks šaltas, toks šiltas,
toks drungnas.
Pasaulis ir draugas, ir priešas.
Ne tavo tas paltas ir tiltas, ir dugnas.
Bet tavo tik kruvinas riešas.

Pasaulis toks mielas, toks kvailas,
toks keistas.
Pasaulis beširdis, beprotis.
Kodėl skauda siela?
Ką meilė pakeisti čia gali?
Tik šokti ir groti.

Pasaulis toks linksmas, toks liūdnas,
toks kietas.
Pasaulis many ir ne mano.
Pasaulis tai sfinksas, ir liūtas, erškėtis.
Ir visas gyvenimo menas.

Mano, o ką? Štai dar:

tuščia ir giedra. pagirios

pagirios. mineralinio nėra.
jo niekada nėra.
ir tavęs.

sninga lapais nuo medžių. ir dieno-raštų.
neraštingos tos dienos. neberaštingos.
nesukalbamos sienos. pirštai rūdija.
lyja. raidėmis į eilėraščių žodžius,

juodai baltomis eilėmis veidų
į posmus. eilėraščiai eilėmis
gulasi bėgiuose. dunda jau dunda-a
dundukai per girtus juodai baltus lapus.

skauda batus. vaistų nėra.
jų niekada nėra.
ir traukinių.



tuščia ir giedra. pilnatis

dar mažai
po medžiais lapų
po sijonu rankų

dar nesninga pirštais
tarp plaukų
dar šviesu
tarpuose tarp minčių

šyla batais keliai
dyla pėdom šaligatviai

rudenėja kojos

dar mažai per mažai
skauda pilnatį



tuščia ir giedra. kelyje

sunkiasi bėgiais katės
juodos katės ir naktys

kosi gatvės žibintais
byra miestai į dangų

pėdos springsta atstumais

nuo kablelio iki klaustuko
nuo posmo iki eilėraščio



tuščia ir giedra. dukrai

tai buvo seniai ir nupasakoti jau negaliu
o mano dukra kad tu žinotum kiek
lapų tąkart pražydo medžiuos
kiek paukščių parskrido

į uolą
kur
gimei iš minčių
tarp
manęs ir pasaulio
kur
nuogybę uždengei nesibaigiančiu
rudeniu

gimė sniegas tavo delnuos
užsimerkė dienos
pražydo gatvės žibintais
ir keliai jau vedė takeliais
ir veda veda
į tave
visos mano uolos




tuščia ir giedra. apkabinki mane durimis

apkabinki mane durimis į pasaulius
kur šešėliai puotauja su saulės zuikiais
o nakties šnabždesiai nemiršta ir dienai gimus
ir dienai gimus nepaleiski manęs pro duris

į pasaulį kur gimsta naktys
į naktis kur gimsta tiesa



tuščia ir giedra. per tirštas šiandien ilgesys

ar matai kaip gelia rūkas
mano apynaujas lūpas?

mano plaukuose sidabras
delnuose – sniegas naktų
ir rūkas rūkas sukas
sušalę lašiukai veide –
vaidina snaiges
ir teka teka saulė ir aš
už tavęs už tavęs horizontai
pražilsta naktimis

per tirštas šiandien ilgesys

Papildyta:
tuščia ir giedra. skauda buitį

nepraustos ausys negirdi kaip
kriauklėje skęsta purvinos šakutės
nubrozdintos maistu lėkštės
ir išgerti puodukai
mama
man taip skauda buitį
tarp tavęs ir mano kriauklės



tuščia ir giedra. vaikas

pakalbėk su manim
tegu sujuda tavo vis dar
rausvos lūpos

vis dar
sninga sidabru ant tavo plaukų
raukšlėmis lijo šiąnakt
o ryte šalo žvilgsniu

pakalbėki
papasakok apie
tą lemtingą penktadienį
tryliktą dieną –
juk šypsodavais pameni?

o dabar sustingusią šypseną
matau tik kartais
už lango
kai pamojuoji man

nors tyla prabilki
patylėkim
aš klausau

juk aš vis dar
tavo vaikas
mama



tuščia ir giedra. užmaršumas

taip tyliai brėkšta naktis
rodos ir kurčias išgirstum
snaigių virpėjimą tarp blakstienų
snaigių vienatvę tirpstančią lūpose
pamėlynavusiose lūpose
pasiklydęs ruduo vis
skauda
skauda geltonus lapus
ir melsvą dangų
ir debesis
ir mintys jau nebegrįžta
lyg paukščiai pavasarį
skęsta
viskas skęsta mano
baltose lubose



tuščia ir giedra. pamesta

manų košė byra į dangų ir
nesiskirsto jūros

neprimink

kaip galėjau užmerktomis
akimis bėgioti per smėlį

per įkaitusį smėlį ir laukti
lietaus – manos iš dangaus

kaip galėjau kurčia girdėti
jūrų ošimą išsiskyrimą ir
susiliejimą

neprimink

lazdelė mano jau seniau
pamesta



tuščia ir giedra. pakraščiuose

medžių šakų pakraščiuose
gęsta rudens debesys
ir dangus jau nebe geltonas
ir nagai neskęsta tavo odoje
veidrody tik undinė
juokiasi skauda plaukus
man taip skauda plaukus
ir uodegą



tuščia ir giedra. kartais

sutverta iš šonkaulio
ne tavo – tos kuri
nuskynė obuolį
tarp pienių dulkių
spalvota akvarele
piešiu aš savo befrua –
aš jos dukra
o ji iš šonkaulio
ne tavo netrukdyk
vardas jo Adomas rodos
mažyli jis ne tavo tėvas
tarp vitražų įvykių
nesuskaičiuojamom
troškimų arkom iš aukštyn
prisiminimų skulptūras myliu
mamyte!
ša!
po svajų skliautais
permainingų formų žaismu
nusileidžia raudonas dangus
kartais jis būna
tavo tėvu


* Gotikos katedrų aukšti bokštai – befrua – buvo žvalgybos bokštai, varpas šaukė miestiečius į pamaldas ir į sueigas.

Na tikrai temelė . Galėčiau skaityti ir skaityti...









prašom dar...

Mergaitė

Būdama tikra,

Ji gyveno svajonių pasaulyje,

Nors jo nemylėjo,

Bet be jo taip pat negalėjo...