nieks nieko nerašo, nesilanko
Laiškas dukrai
Sakau: niekuom jisai neypatingas,
Tas tipas. Kam išvis į jį žiūrėti?
Ir elgtis taip nervingai, neprotingai
Daug geresnių pažįsti: mamą, tėtį
Pažįsti mus jau dvidešimtį metų,
O tą varlių mušiką dvi savaites!
Tegu sau eina jis, kur akys veda -
Betrūksta dėl tokių tik susivaidyt.
O tu sakai nei šį, nei tą: Aš myliu!
Nesuprantu, už ką mylėti vyrą?
Tada jau kalakutą, krokodilą
Geriau. Alum ir kojinėm nesmirda.
Lankei mokyklą su šimtais berniukų
Nepraustaburnių Net nepastebėjai!
Nebuvo meilės, betgi ir netrūko!..
Tai kas dabar? Gal protas pridulkėjo?
Juk vyras ne kas kita mulkių mulkis,
Kažkoks gamtos kaprizas nelaimingas
Nusiramink, pavalgyk torto, gulkis
Ir susapnuosi Pašilaičiuos sninga
Juozas Erlickas
Žavus kaip visada
Sakau: niekuom jisai neypatingas,
Tas tipas. Kam išvis į jį žiūrėti?
Ir elgtis taip nervingai, neprotingai
Daug geresnių pažįsti: mamą, tėtį
Pažįsti mus jau dvidešimtį metų,
O tą varlių mušiką dvi savaites!
Tegu sau eina jis, kur akys veda -
Betrūksta dėl tokių tik susivaidyt.
O tu sakai nei šį, nei tą: Aš myliu!
Nesuprantu, už ką mylėti vyrą?
Tada jau kalakutą, krokodilą
Geriau. Alum ir kojinėm nesmirda.
Lankei mokyklą su šimtais berniukų
Nepraustaburnių Net nepastebėjai!
Nebuvo meilės, betgi ir netrūko!..
Tai kas dabar? Gal protas pridulkėjo?
Juk vyras ne kas kita mulkių mulkis,
Kažkoks gamtos kaprizas nelaimingas
Nusiramink, pavalgyk torto, gulkis
Ir susapnuosi Pašilaičiuos sninga
Juozas Erlickas
Žavus kaip visada
Gal kas žinote eilėraštį apie vaivorą? 
Sveikos poezijos mylėtojos.
Labai ieškau vieno eilėraščio, kurį kažkada mokykloj deklamavau, gal kuri iš jūsų padės prisiminti.
Eilėraštis atrodo turėtų būt Radausko, ir ten yra pasaka apie Marytę, Onytę ar kažkokio panašaus vardo atstovę. Pakankamai ilgas, gal 10-15 stulpelių,nors eilutės trumpos. Eilėraštis šmaikštus ir irnoiškas, pasakojama lyg ir nevykusi Onytės (Marytės ar...) meilės istorija. Atsimenu pora apytikslių eilučių iš eilėraščio pabaigos:
(...)
Reikės mergyte daryt abortą
Viena mokėjo - gerai padarė,
Kita - kapan nuvarė.
Ant tavo kapo gėlytės dygsta...
Na labai apytiksliai čia..
Labai ieškau vieno eilėraščio, kurį kažkada mokykloj deklamavau, gal kuri iš jūsų padės prisiminti.
Eilėraštis atrodo turėtų būt Radausko, ir ten yra pasaka apie Marytę, Onytę ar kažkokio panašaus vardo atstovę. Pakankamai ilgas, gal 10-15 stulpelių,nors eilutės trumpos.
Eilėraštis šmaikštus ir irnoiškas, pasakojama lyg ir nevykusi Onytės (Marytės ar...) meilės istorija. Atsimenu pora apytikslių eilučių iš eilėraščio pabaigos: (...)
Reikės mergyte daryt abortą
Viena mokėjo - gerai padarė,
Kita - kapan nuvarė.
Ant tavo kapo gėlytės dygsta...
Na labai apytiksliai čia..
Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai ir be praradimų
Visi turi teisę į saulę,
Į debesis, miegą, vyną,
Į savo paties apgaulę,
Į savo paties neigimą,
Į pilną stiklinę pieno,
Į maža kvailą šuniuką
( tačiau nesakyt jis mano
Tik švelniai glostyt kailiuką).
Visi turi teisę žaisti
Ir jei patinka švepluoti.
Visi turi teisę geisti
Ir apie tai negalvoti.
Visi turi teisę kartą
Išbėgt basi į lietų,
Per šaltį pamiršti paltą
Ir kojines sukeisti vietom.
Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba krinta.
Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.
Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.
Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę.
Visi turi teisę į žodį,
Jausmą ir prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kada juokas ima
Ir teisę viską iškęsti
Dėl truputėlio teisybės.
Visi turi teisę tęsti
Šį sąrašą lyg begalybės.
Manau čia Marijono Mikutavičiaus, pataisykit, jei klystu
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai ir be praradimų
Visi turi teisę į saulę,
Į debesis, miegą, vyną,
Į savo paties apgaulę,
Į savo paties neigimą,
Į pilną stiklinę pieno,
Į maža kvailą šuniuką
( tačiau nesakyt jis mano
Tik švelniai glostyt kailiuką).
Visi turi teisę žaisti
Ir jei patinka švepluoti.
Visi turi teisę geisti
Ir apie tai negalvoti.
Visi turi teisę kartą
Išbėgt basi į lietų,
Per šaltį pamiršti paltą
Ir kojines sukeisti vietom.
Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba krinta.
Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.
Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.
Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę.
Visi turi teisę į žodį,
Jausmą ir prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kada juokas ima
Ir teisę viską iškęsti
Dėl truputėlio teisybės.
Visi turi teisę tęsti
Šį sąrašą lyg begalybės.
Manau čia Marijono Mikutavičiaus, pataisykit, jei klystu
QUOTE(Pingvinukas @ 2011 04 02, 05:06)
Gal šis tiktų? O kas tas vaivoras?
Vaivorų akys
Vaivórų akys apakina delčią,
Vaivorų akys vilioja paukščius.
Eičiau prošal akių nepakelčiau,
Jei jie brandintų tik vaisius rūgščius.
Vaivorų akys stebina dangų,
Vaivorų akys širdies atgaiva.
Jais pradžiuginsi žmogų brangų,
Tik netingėki ir rinki, eiva!
Vaivorų akys burnoj tirpstąs lašas,
Vaivorų akys samanėlės rasa.
Jie mano krepšelin prašyte prašos,
Tai gardumynai ir miško vėsa.
Vaivorų akys mėlyni pirštai,
Vaivorų akys apsalus širdis.
O vaivoryne jų šitaip tiršta!
Kur bepažvelgsi mėlyna vis...
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.
Dar tada kai pavasaris trankės.
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais, visais pažadais.
Antanas Miškinis.
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.
Dar tada kai pavasaris trankės.
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai -
O ta meilė užtroško iš karto
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, -
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais, visais pažadais.
Antanas Miškinis.
QUOTE(Mona187 @ 2011 04 18, 20:43)
Super, ačiū Jums labai
O gal ir autorių žinote?Vaivoras, dar kitaip girtuoklė - toks augalas
http://www.sodininky...oras-girtuokle/
Tėviškė
Apleistas sodas
Vakarais dejuoja,
Kai noksta obuoliukai
Netręšti, maži,
Užauga žolės iki stogo,
Langai seniai jau užkalti...
Be mūsų ten nubyra kriaušės,
Sodintos tėvo,
Ir užako šulinys.
Geriau, prasčiau,
Bet buvo ten ilgai gyventa
Ir ten užaugome,
Pasenome visi...
Kažko netenkama širdy,
Kai sodai ir sodybos nyksta,
Prisiminimai dyla,
Stringa ašara aky...
Nejaugi Mūsų tėviškė
Lyg namas tas be stogo?
Ir atmintis skurdi.
/Ona Baliukienė/
Apleistas sodas
Vakarais dejuoja,
Kai noksta obuoliukai
Netręšti, maži,
Užauga žolės iki stogo,
Langai seniai jau užkalti...
Be mūsų ten nubyra kriaušės,
Sodintos tėvo,
Ir užako šulinys.
Geriau, prasčiau,
Bet buvo ten ilgai gyventa
Ir ten užaugome,
Pasenome visi...
Kažko netenkama širdy,
Kai sodai ir sodybos nyksta,
Prisiminimai dyla,
Stringa ašara aky...
Nejaugi Mūsų tėviškė
Lyg namas tas be stogo?
Ir atmintis skurdi.
/Ona Baliukienė/
Nerimas sukaustė mano širdį
Eiti kur nebežinau.
Baisesnis gyvenimas už mirtį,
Elgtis kaip neišmanau.
Nenoriu skausmo šeimai aš suteikti,
O už ką gi jiems tokia kančia.
Rytoj vėl stengsiuos jų nebeapvilti,
Ir vėl nepasiseks deja.
Ugnis nešildo mano sielos,
Gal aš į akmenį virstu.
Yra nemielos man šios dienos,
Visam išeiti ketinu.
Eisiu ten kur saulė šviečia.
Negailėdama nei kojų, nei savęs.
Tik ten kur spindulėliai kviečia
Ir nesvarbu kur jie mane nuves.
(Norvidė)
Eiti kur nebežinau.
Baisesnis gyvenimas už mirtį,
Elgtis kaip neišmanau.
Nenoriu skausmo šeimai aš suteikti,
O už ką gi jiems tokia kančia.
Rytoj vėl stengsiuos jų nebeapvilti,
Ir vėl nepasiseks deja.
Ugnis nešildo mano sielos,
Gal aš į akmenį virstu.
Yra nemielos man šios dienos,
Visam išeiti ketinu.
Eisiu ten kur saulė šviečia.
Negailėdama nei kojų, nei savęs.
Tik ten kur spindulėliai kviečia
Ir nesvarbu kur jie mane nuves.
(Norvidė)
