Mylėjau šitą poetą. Ne, ne mylėjau - myliu Jį.
Pasigailėjimo sonetas
Pasigailėjimo rudens laukams,
Seniems žmonėms ir einantiems per lietų.
Pasigailėjimo vaikams. Bet kam
Ant atsisveikinimo lieptų.
Ir pasmerktiems, ir apverktiems,
Išėjusiems be sugrįžimo -
Pasigailėjimo visiems! - ir tiems,
Kurių net motinos neatpažino.
Pasigailėjimo langų šviesa -
Visų šviesa. Visų ranka ją laiko:
Ir moteries, ir vyro, ir to vaiko,
Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa -
Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,
Kuri gyvybę su mirtim sutaiko.
Tesiilsi ramybėje. Didelis mūsų žemės sūnus.
Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.
Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.
Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito.
(J.M.)
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.
Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.
Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito.
(J.M.)
Nedrąsu po Marcinkevičiaus perlų, bet... O ką daryt, jei skauda...
Kaina
Lai nežino mūsų vaikai,
Kokia kaina ramių jų naktų
Ir ką reiškia mums tokie draugai,
Už kurių - kaip už sienos - saugu.
Kai gyvenimą ramų, nuobodų
Mes išmainom į ginklą delne,
Lai nežino, ką reiškia būt "stogu",
Kada remias visi į tave.
Kai kreivai nusišypso likimas
Ir kai laukt tenka šitaip ilgai...
Tylumoj, pasaloj tas laukimas...
Lai nežino to mūsų vaikai.
Nuo visų juos uždengčiau širdim.
Juos labiau už gyvybę myliu.
Tegu lieka tylia paslaptim,
Kokia kaina ramių jų naktų.
(Jolanta_Š, prieš penkias minutes, taigi - dar neapšlifuota
)
Kaina
Lai nežino mūsų vaikai,
Kokia kaina ramių jų naktų
Ir ką reiškia mums tokie draugai,
Už kurių - kaip už sienos - saugu.
Kai gyvenimą ramų, nuobodų
Mes išmainom į ginklą delne,
Lai nežino, ką reiškia būt "stogu",
Kada remias visi į tave.
Kai kreivai nusišypso likimas
Ir kai laukt tenka šitaip ilgai...
Tylumoj, pasaloj tas laukimas...
Lai nežino to mūsų vaikai.
Nuo visų juos uždengčiau širdim.
Juos labiau už gyvybę myliu.
Tegu lieka tylia paslaptim,
Kokia kaina ramių jų naktų.
(Jolanta_Š, prieš penkias minutes, taigi - dar neapšlifuota
)QUOTE(Jolanta_Š @ 2011 02 25, 15:20)
Labai gražu
Įkelkite į šitą temelę 
http://www.supermama...?...0666&st=144
QUOTE(Pingvinukas @ 2011 02 25, 16:58)
Ačiū
Įkėliau Nors gal ir ne visai jam ten vieta, kai dabar pagalvoju... Va, būtų kokia tema tipo "Brigada" , "Grupuotė" ar dar kas panašaus... 
Jolanta labai grazus eilerastis.
Sugriebe uz sirdies kaip turi but.
Tikra tiesa kalba siose eilutese
Sugriebe uz sirdies kaip turi but.
Tikra tiesa kalba siose eilutese
Gal kas nors žinote eilėraštį apie vaivorą?
VĖLYVA DEDIKACIJA
Aš linkiu tau gero vėjo,
Vasarinio vėjo.
To, ko nieks man nelinkėjo,
O linkėt galėjo...
To, kas mūsų metais žuvo,
Ką smėly supūdė.
To, ko man širdy nebuvo,
O galėjo būti...
Ką radau varge, patamsy -
Tavo tai, ne mano.
Bet ir tu ne sau gyvensi,
Kaip ir mes gyvenom.
Alf. Maldonis
Čia toks atitinkantis mano dabartinę - besiskirančios personos, būseną
Aš linkiu tau gero vėjo,
Vasarinio vėjo.
To, ko nieks man nelinkėjo,
O linkėt galėjo...
To, kas mūsų metais žuvo,
Ką smėly supūdė.
To, ko man širdy nebuvo,
O galėjo būti...
Ką radau varge, patamsy -
Tavo tai, ne mano.
Bet ir tu ne sau gyvensi,
Kaip ir mes gyvenom.
Alf. Maldonis
Čia toks atitinkantis mano dabartinę - besiskirančios personos, būseną
Labai gražūs man šie eilėraščiai:
[quote=Pingvinukas,2007 07 09, 22:12]
Šitas man labai gražus, jaunystėje nusirašiau
Dvi miegančios akys -
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.
Aš bijau pajudėti.
Aš bijau tavo mintį nutraukti.
Man reikia budėti.
Man reikia budėti ir laukti.
Laukti tavo laiškų -
laukti tavo akių.
Viskas bus kaip kiekvieną rytą:
atsimerkus, įteiksi tu man du laiškus.
Juose parašyta: "Nebijok!
Ir tenai, iš kur aš grįžtu, mes buvom kartu".
Dvi miegančios akys -
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar, tu toli.
Tu man laiškus rašai...
/Just. Marcinkevičius/ jei neklystu
[/quote]
[quote=alyvose,2007 08 09, 20:25]
Himnas kūrybai
Kiekvieną vakarą aš atveriu Tau savo sielą
Nusidrožiu pieštuką, lapą paimu, prie stalo sėduos
Žvelgiu į dangų, kur mėnulis šviečia, ir popieriaus lape išlieju gėlą
Jaučiu, kaip siela išminties įgauna ir užmarštin nugrimsta mano bėdos,
Bet ne, jos jau ne mano! Juk Tavo rankose dabar
Mano džiaugsmai, svajonės, viltys ir troškimai
Ir kažkodėl širdy ramu ir gera. Nors nežinau
Kas mane pasieks garbė ar prakeikimai
Mano veidu ašara nurieda. Ar Tu ją jauti?
Ar Tu žinai ką aš jaučiu ar liūdesį ar begalinį džiaugsmą
Tu šito nematai ir jausti negali,
Ir tai man kelia gilų sielos skausmą
Bet aš pasistengsiu parinkti tinkamus žodžius
Ir vėlei imsiuos darbo mielo
Ant mano skruostų ašaros išdžius
Aš nerašysiu aš atversiu savo sielą...
2004-06-01
čia mano kūryba
[/quote]
[quote=Naujuma,2007 08 10, 09:42]
Jūs norėtumėt?
O aš norėčiau
Kartais pagyvent vidur miškų
Ne dėl grybų ir ne dėl aviečių,-
Šiaip sau atsiskyręs, kai sunku.
Nusiplaučiau dulkes ilgo kelio
Prie šaltinio almančio versmės.
Tai prisiklausyčiau iki valiai
Ir strazdų, ir volungių giesmės!
Jūs norėtumėt?
O aš norėčiau,
Kad pušynai dvelktų ramumu,
Kad atėję plačiaragiai briedžiai
Mėnesienos naktį prie namų
Sau ramiai skabytų sodrią žolę
O vilkai tekauktų tik sapne...
Gal tuomet sugrįžę girių toliai
Su šypsniu pažvelgtų į mane...
Jūs norėtumėt?
O aš norėčiau
Upeliuko dar su dauburiais.
Ten, tikiu, kaip žalsvos žvaigždės šviečia
Žuvys, dar nematę meškerės.
Ten ir žolės švelnios- žaliais šilkas,
Niekas neiškirto dar karklų.
Aš esu be galo pasiilgęs
Viso to, kas dar natūralu.
Vytautas Rudokas, 1967
(Neįtikėtina, kad eilėraštis parašytas prieš keturiasdešimt metų. Jei jau tuomet žmogui norėjosi "to, kas dar natūralu", tai ką šnekėt apie šiandieną....)
[/quote]
[quote=Pingvinukas,2007 08 16, 13:30]
PASAKA
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.
Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
/Henrikas Radauskas/
[/quote]
[quote=katcia,2007 08 28, 14:53]
o man labai patinka sis:
V.Šekspyras. Sonetas
Dviejų širdžių ištikima draugystė...
Jokių nepaiso kliūčių kelyje...
Juk Meilė - dar ne Meilė...Jeigu ją...
Sutriuškina klasta ar išdavystė...
Tikroji Meilė - tai žvaigždė skaisti...
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti...
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį...
Kai laivą svaido viesulai pikti...
Ne... Meilė ne pastumdėlė Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lūpų radastus...
Ir iš visų tą pačią duoklę ima...
Jei Tau meluoja posmai šių eilių...
Nebėr pasauly Meilės...Aš tyliu...
[/quote]
[quote=dreamer girl,2010 11 29, 18:56]
mano pats mylimiausias
Vytautas Mačernis
25
Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.
Aš klausiau kunigų ir filosofų -
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis, ir žmogus, ir visa tai?
Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, -
Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.
[Šarnelė, 1943,10,27]
[/quote]
[quote=lavega,2010 11 29, 23:39]
Tas aklas dievaži, kas tiki,
kad skausmo gamtoje nėra.
O tu pažvelk ir pamatyki,
kaip grumias su naktim žara.
Kaip grumstas krūpčioja kiekvienas,
kai koja užmina sunki.
Kaip atsidūsta tvarte šienas,
kai tu į glėbį jį renki.
,,Šešėly krintančios žvaigždės"
Vladas Vaitkevičius
[/quote]
[quote=Jolanta_Š,2010 12 01, 21:27]
Algimantas Baltakis
*****
Tie klausimai man ir pačiam įgris.
Jie grįžta vis lyg bloga lemiančios kometos.
Koks žmogui skirtumas, iš kur į žemę kris:
Iš penkto aukšto ar iš penkto kilometro?
Užliejus bangai laivą, aš drebu.
Mintis apie gelmes man kvailą baimę ugdo.
O skęstančiam juk nelabai svarbu,
Kiek metrų - du ar šimtas - iki dugno.
Koks skirtumas, ar paprasta kulka,
Ar bomba megatoninė atims gyvybę?
Svarbu - baigmė. Ta galutinė paseka,
Nors ir joje reliatyvumas slypi.
Ir vis dėlto - į žemę įkimbu
Lyg medis šaknimis. Šaukiu užkimęs,
Kad man svarbu, kad man labai svarbu
Tiek visumos, tiek ir dalies likimas.
Gal vaikiškai naivus aš tebesu.
Ir toks turbūt paliksiu iki galo.
Jei lemta krist - geriau iš debesų.
Ir jūroj garbingiau paskęst, nei baloj.
[/quote]
[quote=Jolanta_Š,2011 01 15, 22:53]
Ačiū.
Tada - dar..
*****
Lyg pasigėręs krenta medžio lapas.
Tamsa užsidega tavi langai.
Ne randas veidą darko, paukščių takas.
Žvaigždynai - tarsi užmiršti randai.
Į širdį lyg į butą svetimą užklydai...
Išlaistei vyną, sudaužei taures
Po to ilgai ir kantriai gydei.
Ne randus, ne... Tik skaudančias žvaigždes...
(Irgi aš - irgi kažkada)
[/quote]
[quote=maybe24,2011 01 30, 16:03]
Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas
Ir kaip žaibas svaigus ir staigus kaip naktis
O galinga pagunda ir šventieji suklumpa
Pabučiavimas tavo-pavogta kibirkštis .
Negaliu aš užmirsti tu įkaitusių lūpų
Jos isdegino žymę lig sirdies gilumos .
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo
Ir kaip vergė prie taves naktį dieną rymos .
Ne gyvate įkando- karštos lūpos bučiavo
Ligi kaulu nusmilko šiurpulinga šalna
Negaliu as pamiršti.....nes žinau kad ir tavo
Visos mintys ir aistros bendro laužo liepsna.
[/quote]
[quote=Pingvinukas,2011 01 30, 16:05]
Salomėja Nėris
[/quote]
[quote=Jolanta_Š,2011 02 16, 19:02]
Mylėjau šitą poetą. Ne, ne mylėjau - myliu Jį.
Pasigailėjimo sonetas
Pasigailėjimo rudens laukams,
Seniems žmonėms ir einantiems per lietų.
Pasigailėjimo vaikams. Bet kam
Ant atsisveikinimo lieptų.
Ir pasmerktiems, ir apverktiems,
Išėjusiems be sugrįžimo -
Pasigailėjimo visiems! - ir tiems,
Kurių net motinos neatpažino.
Pasigailėjimo langų šviesa -
Visų šviesa. Visų ranka ją laiko:
Ir moteries, ir vyro, ir to vaiko,
Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa -
Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,
Kuri gyvybę su mirtim sutaiko.
Tesiilsi ramybėje. Didelis mūsų žemės sūnus.
[/quote]
[quote=juzė,2011 02 17, 12:10]
Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.
Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.
Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito.
(J.M.)
[/quote]
Atsiprašau, kad tiek daug cituoju, labai gražūs eilėraščiai, o temą šią tik dabar atradau, bet nuo šiol lankysiuos dažniau Ir dar norėčiau Širvio eilėraščio, kur yra tokie, ar panašūs žodžiai: man nereikia švelnių tavo žodžių, nei to ežero, pilno žvaigždžių...
[quote=Pingvinukas,2007 07 09, 22:12]
Šitas man labai gražus, jaunystėje nusirašiau
Dvi miegančios akys -
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar,
tu toli.
Tu man laiškus rašai.
Aš bijau pajudėti.
Aš bijau tavo mintį nutraukti.
Man reikia budėti.
Man reikia budėti ir laukti.
Laukti tavo laiškų -
laukti tavo akių.
Viskas bus kaip kiekvieną rytą:
atsimerkus, įteiksi tu man du laiškus.
Juose parašyta: "Nebijok!
Ir tenai, iš kur aš grįžtu, mes buvom kartu".
Dvi miegančios akys -
tartum du užlipinti laiškai.
Tu sapnuoji dabar, tu toli.
Tu man laiškus rašai...
/Just. Marcinkevičius/ jei neklystu
[/quote]
[quote=alyvose,2007 08 09, 20:25]
Himnas kūrybai
Kiekvieną vakarą aš atveriu Tau savo sielą
Nusidrožiu pieštuką, lapą paimu, prie stalo sėduos
Žvelgiu į dangų, kur mėnulis šviečia, ir popieriaus lape išlieju gėlą
Jaučiu, kaip siela išminties įgauna ir užmarštin nugrimsta mano bėdos,
Bet ne, jos jau ne mano! Juk Tavo rankose dabar
Mano džiaugsmai, svajonės, viltys ir troškimai
Ir kažkodėl širdy ramu ir gera. Nors nežinau
Kas mane pasieks garbė ar prakeikimai
Mano veidu ašara nurieda. Ar Tu ją jauti?
Ar Tu žinai ką aš jaučiu ar liūdesį ar begalinį džiaugsmą
Tu šito nematai ir jausti negali,
Ir tai man kelia gilų sielos skausmą
Bet aš pasistengsiu parinkti tinkamus žodžius
Ir vėlei imsiuos darbo mielo
Ant mano skruostų ašaros išdžius
Aš nerašysiu aš atversiu savo sielą...
2004-06-01
čia mano kūryba
[/quote]
[quote=Naujuma,2007 08 10, 09:42]
Jūs norėtumėt?
O aš norėčiau
Kartais pagyvent vidur miškų
Ne dėl grybų ir ne dėl aviečių,-
Šiaip sau atsiskyręs, kai sunku.
Nusiplaučiau dulkes ilgo kelio
Prie šaltinio almančio versmės.
Tai prisiklausyčiau iki valiai
Ir strazdų, ir volungių giesmės!
Jūs norėtumėt?
O aš norėčiau,
Kad pušynai dvelktų ramumu,
Kad atėję plačiaragiai briedžiai
Mėnesienos naktį prie namų
Sau ramiai skabytų sodrią žolę
O vilkai tekauktų tik sapne...
Gal tuomet sugrįžę girių toliai
Su šypsniu pažvelgtų į mane...
Jūs norėtumėt?
O aš norėčiau
Upeliuko dar su dauburiais.
Ten, tikiu, kaip žalsvos žvaigždės šviečia
Žuvys, dar nematę meškerės.
Ten ir žolės švelnios- žaliais šilkas,
Niekas neiškirto dar karklų.
Aš esu be galo pasiilgęs
Viso to, kas dar natūralu.
Vytautas Rudokas, 1967
(Neįtikėtina, kad eilėraštis parašytas prieš keturiasdešimt metų. Jei jau tuomet žmogui norėjosi "to, kas dar natūralu", tai ką šnekėt apie šiandieną....)
[/quote]
[quote=Pingvinukas,2007 08 16, 13:30]
PASAKA
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.
Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas, kvailys.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
/Henrikas Radauskas/
[/quote]
[quote=katcia,2007 08 28, 14:53]
o man labai patinka sis:
V.Šekspyras. Sonetas
Dviejų širdžių ištikima draugystė...
Jokių nepaiso kliūčių kelyje...
Juk Meilė - dar ne Meilė...Jeigu ją...
Sutriuškina klasta ar išdavystė...
Tikroji Meilė - tai žvaigždė skaisti...
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti...
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį...
Kai laivą svaido viesulai pikti...
Ne... Meilė ne pastumdėlė Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lūpų radastus...
Ir iš visų tą pačią duoklę ima...
Jei Tau meluoja posmai šių eilių...
Nebėr pasauly Meilės...Aš tyliu...
[/quote]
[quote=dreamer girl,2010 11 29, 18:56]
mano pats mylimiausias
Vytautas Mačernis
25
Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.
Aš klausiau kunigų ir filosofų -
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis, ir žmogus, ir visa tai?
Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, -
Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.
[Šarnelė, 1943,10,27]
[/quote]
[quote=lavega,2010 11 29, 23:39]
Tas aklas dievaži, kas tiki,
kad skausmo gamtoje nėra.
O tu pažvelk ir pamatyki,
kaip grumias su naktim žara.
Kaip grumstas krūpčioja kiekvienas,
kai koja užmina sunki.
Kaip atsidūsta tvarte šienas,
kai tu į glėbį jį renki.
,,Šešėly krintančios žvaigždės"
Vladas Vaitkevičius
[/quote]
[quote=Jolanta_Š,2010 12 01, 21:27]
Algimantas Baltakis
*****
Tie klausimai man ir pačiam įgris.
Jie grįžta vis lyg bloga lemiančios kometos.
Koks žmogui skirtumas, iš kur į žemę kris:
Iš penkto aukšto ar iš penkto kilometro?
Užliejus bangai laivą, aš drebu.
Mintis apie gelmes man kvailą baimę ugdo.
O skęstančiam juk nelabai svarbu,
Kiek metrų - du ar šimtas - iki dugno.
Koks skirtumas, ar paprasta kulka,
Ar bomba megatoninė atims gyvybę?
Svarbu - baigmė. Ta galutinė paseka,
Nors ir joje reliatyvumas slypi.
Ir vis dėlto - į žemę įkimbu
Lyg medis šaknimis. Šaukiu užkimęs,
Kad man svarbu, kad man labai svarbu
Tiek visumos, tiek ir dalies likimas.
Gal vaikiškai naivus aš tebesu.
Ir toks turbūt paliksiu iki galo.
Jei lemta krist - geriau iš debesų.
Ir jūroj garbingiau paskęst, nei baloj.
[/quote]
[quote=Jolanta_Š,2011 01 15, 22:53]
Ačiū.Tada - dar..
*****
Lyg pasigėręs krenta medžio lapas.
Tamsa užsidega tavi langai.
Ne randas veidą darko, paukščių takas.
Žvaigždynai - tarsi užmiršti randai.
Į širdį lyg į butą svetimą užklydai...
Išlaistei vyną, sudaužei taures
Po to ilgai ir kantriai gydei.
Ne randus, ne... Tik skaudančias žvaigždes...
(Irgi aš - irgi kažkada)
[/quote]
[quote=maybe24,2011 01 30, 16:03]
Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas
Ir kaip žaibas svaigus ir staigus kaip naktis
O galinga pagunda ir šventieji suklumpa
Pabučiavimas tavo-pavogta kibirkštis .
Negaliu aš užmirsti tu įkaitusių lūpų
Jos isdegino žymę lig sirdies gilumos .
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo
Ir kaip vergė prie taves naktį dieną rymos .
Ne gyvate įkando- karštos lūpos bučiavo
Ligi kaulu nusmilko šiurpulinga šalna
Negaliu as pamiršti.....nes žinau kad ir tavo
Visos mintys ir aistros bendro laužo liepsna.
[/quote]
[quote=Pingvinukas,2011 01 30, 16:05]
Salomėja Nėris
[/quote]
[quote=Jolanta_Š,2011 02 16, 19:02]
Mylėjau šitą poetą. Ne, ne mylėjau - myliu Jį.
Pasigailėjimo sonetas
Pasigailėjimo rudens laukams,
Seniems žmonėms ir einantiems per lietų.
Pasigailėjimo vaikams. Bet kam
Ant atsisveikinimo lieptų.
Ir pasmerktiems, ir apverktiems,
Išėjusiems be sugrįžimo -
Pasigailėjimo visiems! - ir tiems,
Kurių net motinos neatpažino.
Pasigailėjimo langų šviesa -
Visų šviesa. Visų ranka ją laiko:
Ir moteries, ir vyro, ir to vaiko,
Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa -
Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,
Kuri gyvybę su mirtim sutaiko.
Tesiilsi ramybėje. Didelis mūsų žemės sūnus.
[/quote]
[quote=juzė,2011 02 17, 12:10]
Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.
Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.
Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito.
(J.M.)
[/quote]
Atsiprašau, kad tiek daug cituoju, labai gražūs eilėraščiai, o temą šią tik dabar atradau, bet nuo šiol lankysiuos dažniau
Ir dar norėčiau Širvio eilėraščio, kur yra tokie, ar panašūs žodžiai: man nereikia švelnių tavo žodžių, nei to ežero, pilno žvaigždžių...
QUOTE(Mona187 @ 2011 03 26, 23:56)
Labai gražūs man šie eilėraščiai:
Atsiprašau, kad tiek daug cituoju, labai gražūs eilėraščiai, o temą šią tik dabar atradau, bet nuo šiol lankysiuos dažniau Ir dar norėčiau Širvio eilėraščio, kur yra tokie, ar panašūs žodžiai: man nereikia švelnių tavo žodžių, nei to ežero, pilno žvaigždžių...
Atsiprašau, kad tiek daug cituoju, labai gražūs eilėraščiai, o temą šią tik dabar atradau, bet nuo šiol lankysiuos dažniau
Ir dar norėčiau Širvio eilėraščio, kur yra tokie, ar panašūs žodžiai: man nereikia švelnių tavo žodžių, nei to ežero, pilno žvaigždžių...Čia daug P. Širvio eilėraščių, bet to nėra http://katekizmas.gr...ams_rankas.html
http://www.vaidilute...try_sirvys.html
QUOTE(Mona187 @ 2011 03 26, 22:56)
norėčiau Širvio eilėraščio, kur yra tokie, ar panašūs žodžiai: man nereikia švelnių tavo žodžių, nei to ežero, pilno žvaigždžių...
Pati radau
Kai brendu naktimi
Aš nevertas
Švelnių
Tavo žodžių
Nei to ežero,
Pilno žvaigždžių.
Aš
Toks vienas.
Velnioniškai
Vienas,
Pasiilgęs
Aušrinėje
Sodžiaus
Giedorių
Gaidžių.
Aš nevertas,
Aš daug ko
Nevertas.
Amžinai
Amžinai
Neramus.
Ir ne vieną
Tave
Aš prisimenu
Kartais,
Kai brendu
Naktimi
Į tuščius
Ir nelaukiančius
Šaltus
Namus.
Tu tyra
Ir šviesi
Kaip Oginskio
Graudus
Polonezas.
Tu pabūk,
Dar pabūk,
Ilgesy
Klajūne
Ugnele
Neišblėsus.
P.Širvys
Dabar ir aš norėčiau pasirodyti su savo eilėraštukais - čia besilankančių teismui
Matematika
Matematika karti,
kaip pipirai sumalti.
Mokaisi, kali kali,
O pažymiai -
Vis du ar keturi.
Formulės įvairios,
Pratimai susukti,
Trapecijos, kvadratai...
Kaip gi juos spręsti, nesupranti!
Iš kur to proto semtis? Nejaugi iš lentos?
Dažnai ji jau būna nuvalyta,
Ir iš jos jokios naudos.
Sonetas
Už lango blaškos rudeniniai lapai,
O sieloje dar vasara karšta.
Taip nesinori šokti rudeninio tango
Ir kęsti šaltį širdyje.
Nenuramins ruduo širdies troškimų
Ir neištirps jausmai audringam lietuje.
Žinau, kad greitai baigsis šitas metas
Ir svaigs galva pavasario šėlsme.
Dabar tik reikia vieno trokšti,
Kad kuo greičiau vėl būtume drauge,
Ir meilė klaidžiotų žeme.
čia mano pirmieji bandymai, rašyta 2004 m.
Matematika
Matematika karti,
kaip pipirai sumalti.
Mokaisi, kali kali,
O pažymiai -
Vis du ar keturi.
Formulės įvairios,
Pratimai susukti,
Trapecijos, kvadratai...
Kaip gi juos spręsti, nesupranti!
Iš kur to proto semtis? Nejaugi iš lentos?
Dažnai ji jau būna nuvalyta,
Ir iš jos jokios naudos.
Sonetas
Už lango blaškos rudeniniai lapai,
O sieloje dar vasara karšta.
Taip nesinori šokti rudeninio tango
Ir kęsti šaltį širdyje.
Nenuramins ruduo širdies troškimų
Ir neištirps jausmai audringam lietuje.
Žinau, kad greitai baigsis šitas metas
Ir svaigs galva pavasario šėlsme.
Dabar tik reikia vieno trokšti,
Kad kuo greičiau vėl būtume drauge,
Ir meilė klaidžiotų žeme.
čia mano pirmieji bandymai, rašyta 2004 m.
