Mano rankos - tavo rankos,
Ar svarbu dabar kurios?
Tik širdis pamišus trankos
Lyg nejaustų prarajos.
Tiktai žodžių neužtenka,
Tiktai laiko tiek mažai,
Kad pažvelgtum bent į veidą,
Ką seniausiai pamiršai.
Mano rankos - tavo rankas
Pažadai vėl prisiliest,
Pažadai pakeisti spalvą,
Atsistoti, išsitiest,
Pažadai užmiršti viską
Kuo mylėjau, gyvenau
Susirink galūnes savo
Man be jų bus tik geriau.
Papildyta:
Atsimenu -
Gegužės žiedus
Pro langą krentančias ant antklodės žvaigždes
Ir tavo šviesų tarsi mėnuo miegą
Mintis: "Man reikia tik tavęs, užteks..."
Atsimenu -
Rugpjūčio klaikią kaitrą
Ir dieną, gęstančią į tolimus gaisus
Kraujuotą žiedą rožės, mintį kvailą:
"Taip gera... Ar geriau kada dar bus?"
Atsimenu,
Tą sidabruotą girią
Ir tavo lūpas atsiradusias arti,
Beprotiškas mintis, padangę gilią:
"Juk tiktai mudu būti dviese sutverti".
Atsimenu -
Ir viskas vėl nušvinta
Ir viskas vėl atrodo kaip seniau
Ir norisi sušukti ir pakilti:
"Kaip gera buvo būti tol,
Kol gyvenau."
..............................................
Deja, nežinau kas šitas eiles parašė....
Gera, oi gera pamiršti pasaulį.
Taip, kaip pasaulis užmiršo tave.
Per daug nusibodo man spjaudyt į saujas
Ir stumdomam būti kaip laiškui pašte.
Taip, kaip pasaulis užmiršo tave.
Per daug nusibodo man spjaudyt į saujas
Ir stumdomam būti kaip laiškui pašte.
QUOTE(ramunyte @ 2007 12 11, 01:22)
..............Buk grazi ir jauna,kaip lauku zaluma,
kaip pavasaris buk tu visu laukiama,jei
teks purva nuplaut,tu pabuk lietumi,
jei neliks kuo tiket,tu tikek savimi.....
Nezinau kieno tai posmai,tik juos suradau sename,pageltusiame sasiuvinyje....
kaip pavasaris buk tu visu laukiama,jei
teks purva nuplaut,tu pabuk lietumi,
jei neliks kuo tiket,tu tikek savimi.....
Nezinau kieno tai posmai,tik juos suradau sename,pageltusiame sasiuvinyje....
Yra tema, skirta "pageltusiems sąsiuviniams". Ji čia: Mokyklos laikų užrašai
Šiandien kaip tik įrašiau ten šias eiles, kur aukščiau. Koks sutapimas!
N.Augustinaviciute
TOKIA
Tokios manes nemate niekas.
Ir nepazino.Nemylejo
Tokia mane tiktai lydejo
nekart suva priklydes-menuo
Nenoriu meiles ismaldautos.
Dainos nenoriu-ismeluotos.
Gyvenima kaip sirdi skauda
lai be narkozes-Be paguodos
Gesina brangu laiko dagti
bailus beprotissimta sykiu.
O as geidziu buty sudegti,
kaip moku-Be jokiu taisykliu.
Tikrai sutapimas ir gana keistas ,kad mudvi ta pacia diena mastem apie tuos pacius posmus....O man siuo laiku kazkokia melancholija uzejus.Tikriausiai veikia tas tamsus metu laikas.Oi kaip laukiu Saulegryzos!Jau deginu zvakeles,kad sielai ramiau darytusi
TOKIA
Tokios manes nemate niekas.
Ir nepazino.Nemylejo
Tokia mane tiktai lydejo
nekart suva priklydes-menuo
Nenoriu meiles ismaldautos.
Dainos nenoriu-ismeluotos.
Gyvenima kaip sirdi skauda
lai be narkozes-Be paguodos
Gesina brangu laiko dagti
bailus beprotissimta sykiu.
O as geidziu buty sudegti,
kaip moku-Be jokiu taisykliu.
Tikrai sutapimas ir gana keistas ,kad mudvi ta pacia diena mastem apie tuos pacius posmus....O man siuo laiku kazkokia melancholija uzejus.Tikriausiai veikia tas tamsus metu laikas.Oi kaip laukiu Saulegryzos!Jau deginu zvakeles,kad sielai ramiau darytusi
QUOTE(katcia @ 2007 08 28, 15:53)
o man labai patinka sis:
V.Šekspyras. Sonetas
Dviejų širdžių ištikima draugystė...
Jokių nepaiso kliūčių kelyje...
Juk Meilė - dar ne Meilė...Jeigu ją...
Sutriuškina klasta ar išdavystė...
Tikroji Meilė - tai žvaigždė skaisti...
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti...
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį...
Kai laivą svaido viesulai pikti...
Ne... Meilė ne pastumdėlė Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lūpų radastus...
Ir iš visų tą pačią duoklę ima...
Jei Tau meluoja posmai šių eilių...
Nebėr pasauly Meilės...Aš tyliu...
V.Šekspyras. Sonetas
Dviejų širdžių ištikima draugystė...
Jokių nepaiso kliūčių kelyje...
Juk Meilė - dar ne Meilė...Jeigu ją...
Sutriuškina klasta ar išdavystė...
Tikroji Meilė - tai žvaigždė skaisti...
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti...
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį...
Kai laivą svaido viesulai pikti...
Ne... Meilė ne pastumdėlė Likimo...
Jai visagalis Laikas nebaisus...
Kuris naikina lūpų radastus...
Ir iš visų tą pačią duoklę ima...
Jei Tau meluoja posmai šių eilių...
Nebėr pasauly Meilės...Aš tyliu...
Labai fainas. Man Šekspyro sonetai labai
man labai šitas gražus:
Just. Marcinkevičius
Elegija
Turbūt ne mirties baisu.
Baisu, kad viską atims,
kad nebus ką prakalbint balsu,
ką parodyt akims.
Kad galėsi tik atsidust
po žemelės vėlėna juoda...
Tamsoje būk, brolau, atidus -
ir tarp dulkių niekšų yra...
Just. Marcinkevičius
Elegija
Turbūt ne mirties baisu.
Baisu, kad viską atims,
kad nebus ką prakalbint balsu,
ką parodyt akims.
Kad galėsi tik atsidust
po žemelės vėlėna juoda...
Tamsoje būk, brolau, atidus -
ir tarp dulkių niekšų yra...
QUOTE(Indreaja @ 2007 12 02, 21:25)
O gal galite pakomentuoti šitą?
1 iš 1000
Džiaugiesi?
Beveik pavyko
Miriau tavam glėby
Bet
vėl gi turiu keltis
Miriau....
Bučiniuose
ir lovoje, kuri į šviesą nevedė
O tau aš niekas
Viena iš tūkstančio
Beprasmių padarų
O tu man vienas
Vienas ir vienintelis
Užmušęs ir neatsiprašęs
Ir kaip man atsibusti
Jei vėliai noriu mirti
Tavuosiuose aistringų rankų mostuose..
o gal..
nusižudyti?
atsiprašius
1 iš 1000
Džiaugiesi?
Beveik pavyko
Miriau tavam glėby
Bet
vėl gi turiu keltis
Miriau....
Bučiniuose
ir lovoje, kuri į šviesą nevedė
O tau aš niekas
Viena iš tūkstančio
Beprasmių padarų
O tu man vienas
Vienas ir vienintelis
Užmušęs ir neatsiprašęs
Ir kaip man atsibusti
Jei vėliai noriu mirti
Tavuosiuose aistringų rankų mostuose..
o gal..
nusižudyti?
atsiprašius
Dievinu poeziją O šitas eilėraštis labai patiko Ypač eilutės "Ir kaip man atsibusti/Jei vėliai noriu mirti/ Tavuosiuose asitringų rakų mostuose" arba "Miriau.../ Bučiniuose/ir lovoje, kuri į šviesą nevedė"
Laabai stipru! Patinka eilės, kuriose nutylėjimai, eilutės laužymas pilni prasmės ir visokiausių nuojautų Tiesiog jausmo koncentracija, o ne eilėraštis!
Mylek mane taip stipriai ir aistringai
Kaip niekad nieks nesugeba myleti...
Mylek mane karstai - pavydulingai
Jog Dive duok dar kam taip pat myleti.
Kaip niekad nieks nesugeba myleti...
Mylek mane karstai - pavydulingai
Jog Dive duok dar kam taip pat myleti.
Man šitas dar nuo mokyklos laikų įstrigęs
V.Šekspyro 3 sonetas
Tu savo bruožus veidrody matai
Jei pakartoti tau nebus jų lemta
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamtą
Kuri gražuolė nenorės,kad tu
Jos dirvą jauną trokštum išpurenti
Nejaugi sutinki būt sau karstu
Ir negeidi prailgint savo gentį
Tu motinai-jos atšvaistas esi
Kruopelė jos jaunystės aromato
Tad lai senatvė būna tau šviesi
Ir pro vaikystės langus saulę mato.
Bet jei vienatvė tau meilesnė bus
Išdils paveikslas tavo įstabus.
V.Šekspyro 3 sonetas
Tu savo bruožus veidrody matai
Jei pakartoti tau nebus jų lemta
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamtą
Kuri gražuolė nenorės,kad tu
Jos dirvą jauną trokštum išpurenti
Nejaugi sutinki būt sau karstu
Ir negeidi prailgint savo gentį
Tu motinai-jos atšvaistas esi
Kruopelė jos jaunystės aromato
Tad lai senatvė būna tau šviesi
Ir pro vaikystės langus saulę mato.
Bet jei vienatvė tau meilesnė bus
Išdils paveikslas tavo įstabus.
Kažkas sugalvojo mūs Žemę lyg kamuolį,
Kur žydras dangus ir raudonos aguonos.
Kažkas sugalvojo ir grumstą, ir akmenį,
Kažkas sugalvojo šaltinį ir duoną.
Pasakė kažkas kaip atrodo vaivorykštė,
Kaip tirpsta burnoj šiltas sniegas, avietė.
Bet kas apsakys gyvenimo skonį?
Ką neša rytojus atsargiai palietęs?
Kas pasakys kaip kvepia vaikystė?
Ar baltos, ar juodos tos mūsų svajonės?
/L. Žukauskaitė/
Kur žydras dangus ir raudonos aguonos.
Kažkas sugalvojo ir grumstą, ir akmenį,
Kažkas sugalvojo šaltinį ir duoną.
Pasakė kažkas kaip atrodo vaivorykštė,
Kaip tirpsta burnoj šiltas sniegas, avietė.
Bet kas apsakys gyvenimo skonį?
Ką neša rytojus atsargiai palietęs?
Kas pasakys kaip kvepia vaikystė?
Ar baltos, ar juodos tos mūsų svajonės?
/L. Žukauskaitė/
Jei mums lemta issiskirti -
issiskirkime gerais draugais
Kam be reikalo draskyti sirdi
smulkmenu ir priekaistu nagais.
Ir prieje savo meiles kranta,
kai jau nieko nebegalima grazint
Nesutepkim to kas buvo sventa
nors tai niekada atgal ir nebegryz.
issiskirkime gerais draugais
Kam be reikalo draskyti sirdi
smulkmenu ir priekaistu nagais.
Ir prieje savo meiles kranta,
kai jau nieko nebegalima grazint
Nesutepkim to kas buvo sventa
nors tai niekada atgal ir nebegryz.