Pratimas laimei prišaukti
Norite būti laimingi? tai būkite
arba mes padarysime jus laimingus
įdėmiai klausykitės: jei norite
būti laimingi, šypsokitės
šypsokitės žmonai šypsokitės šuniui
šypsokitės televizoriui
šypsokitės rūgščiam dirvožemiui
šypsokitės kėdei spintai veidrodžiui
šypsokitės sudegusiam troškiniui
šypsokitės troleibusui ir ledų pardavėjui
šypsokitės psichoanalitikui
šypsokitės atmosferiniams reiškiniams
šypsokitės kelnių sagai
šypsokitės šv. Antano medalikėliui
jei pavyks, šypsokitės kurmiams
gnomams kirminams ir kt. chtoninių
klasės atstovams
šypsokitės aukštyn ir žemyn
šypsokitės kairėn dešinėn
šypsokitės ir gyvenkite,
kaip kokie debilai
Grajauskas, Gintaras. Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems:
Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
UGNELĖ GĘSTA
Gęsta baltos liepsnelių lelijos,
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.
Bet ne kartą sudaužo man viltį...
Gal ne kartą man širdį apvogs...
Pripratau aš ir klupti, ir kilti,
Ir gyvenimas mielas man toks.
Gervės Grįžulo Ratuos vėl grįžta.
Vėl žiedai snieguolėlėm skraidys.
Tegu verkia, iš sielvarto plyšta
Tam ir duota dainoriui širdis.
(P. Širvys)
Gęsta baltos liepsnelių lelijos,
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.
Bet ne kartą sudaužo man viltį...
Gal ne kartą man širdį apvogs...
Pripratau aš ir klupti, ir kilti,
Ir gyvenimas mielas man toks.
Gervės Grįžulo Ratuos vėl grįžta.
Vėl žiedai snieguolėlėm skraidys.
Tegu verkia, iš sielvarto plyšta
Tam ir duota dainoriui širdis.
(P. Širvys)
QUOTE(Sprigė @ 2007 12 06, 11:19)
Mano rankos - tavo rankos,
Ar svarbu dabar kurios?
Tik širdis pamišus trankos
Lyg nejaustų prarajos.
Tiktai žodžių neužtenka,
Tiktai laiko tiek mažai,
Kad pažvelgtum bent į veidą,
Ką seniausiai pamiršai.
Mano rankos - tavo rankas
Pažadai vėl prisiliest,
Pažadai pakeisti spalvą,
Atsistoti, išsitiest,
Pažadai užmiršti viską
Kuo mylėjau, gyvenau
Susirink galūnes savo
Man be jų bus tik geriau.
Papildyta:
Atsimenu -
Gegužės žiedus
Pro langą krentančias ant antklodės žvaigždes
Ir tavo šviesų tarsi mėnuo miegą
Mintis: "Man reikia tik tavęs, užteks..."
Atsimenu -
Rugpjūčio klaikią kaitrą
Ir dieną, gęstančią į tolimus gaisus
Kraujuotą žiedą rožės, mintį kvailą:
"Taip gera... Ar geriau kada dar bus?"
Atsimenu,
Tą sidabruotą girią
Ir tavo lūpas atsiradusias arti,
Beprotiškas mintis, padangę gilią:
"Juk tiktai mudu būti dviese sutverti".
Atsimenu -
Ir viskas vėl nušvinta
Ir viskas vėl atrodo kaip seniau
Ir norisi sušukti ir pakilti:
"Kaip gera buvo būti tol,
Kol gyvenau."
..............................................
Deja, nežinau kas šitas eiles parašė....
Ar svarbu dabar kurios?
Tik širdis pamišus trankos
Lyg nejaustų prarajos.
Tiktai žodžių neužtenka,
Tiktai laiko tiek mažai,
Kad pažvelgtum bent į veidą,
Ką seniausiai pamiršai.
Mano rankos - tavo rankas
Pažadai vėl prisiliest,
Pažadai pakeisti spalvą,
Atsistoti, išsitiest,
Pažadai užmiršti viską
Kuo mylėjau, gyvenau
Susirink galūnes savo
Man be jų bus tik geriau.
Papildyta:
Atsimenu -
Gegužės žiedus
Pro langą krentančias ant antklodės žvaigždes
Ir tavo šviesų tarsi mėnuo miegą
Mintis: "Man reikia tik tavęs, užteks..."
Atsimenu -
Rugpjūčio klaikią kaitrą
Ir dieną, gęstančią į tolimus gaisus
Kraujuotą žiedą rožės, mintį kvailą:
"Taip gera... Ar geriau kada dar bus?"
Atsimenu,
Tą sidabruotą girią
Ir tavo lūpas atsiradusias arti,
Beprotiškas mintis, padangę gilią:
"Juk tiktai mudu būti dviese sutverti".
Atsimenu -
Ir viskas vėl nušvinta
Ir viskas vėl atrodo kaip seniau
Ir norisi sušukti ir pakilti:
"Kaip gera buvo būti tol,
Kol gyvenau."
..............................................
Deja, nežinau kas šitas eiles parašė....
grazu
QUOTE(Pingvinukas @ 2007 07 03, 23:13)
Lėtas šokis
Ar kada nors stebėjote vaikus,
Skriejančius ratu?
Ar klausėtės, kaip lietus
Tyška į žemę?
Ar kada nors grožėjotės drugelio šokiu?
Ar žiūrėjote į saulę, besislepiančią už horizonto?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Ar kasdien lekiate visą savo dieną
Nesustodami?
Ar paklausiate: Kaip gyveni?,
Ar girdite atsaką?
Kai prabėga diena,
Ar gulite lovoje,
Ir jūsų galvoje skrieja Dar kitas šimtas laukiančių darbų?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Ar nesakydavote vaikui:
Padarysime tai rytoj?
Ir skubėdami nepastebėjote jo skausmo?
Ar nenutraukėte ryšių,
Leidote gražiai draugystei užgesti,
Nes niekada neturėjote laiko
Paskambinti ir pasakyti: Sveikas!
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Kai bėgate taip greitai,
Kad kažkur suspėtumėte,
Prarandate pusę to kelio džiaugsmo,
Kai pergyvenate ir skubate gyventi savo dieną,
Tai kaip neišpakuota dovana...
Išmesta.
Gyvenimas ne lenktynės.
Sustokite,
Išgirskite muziką,
Kol nesibaigė daina.
Iš ČIA
Ar kada nors stebėjote vaikus,
Skriejančius ratu?
Ar klausėtės, kaip lietus
Tyška į žemę?
Ar kada nors grožėjotės drugelio šokiu?
Ar žiūrėjote į saulę, besislepiančią už horizonto?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Ar kasdien lekiate visą savo dieną
Nesustodami?
Ar paklausiate: Kaip gyveni?,
Ar girdite atsaką?
Kai prabėga diena,
Ar gulite lovoje,
Ir jūsų galvoje skrieja Dar kitas šimtas laukiančių darbų?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Ar nesakydavote vaikui:
Padarysime tai rytoj?
Ir skubėdami nepastebėjote jo skausmo?
Ar nenutraukėte ryšių,
Leidote gražiai draugystei užgesti,
Nes niekada neturėjote laiko
Paskambinti ir pasakyti: Sveikas!
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.
Kai bėgate taip greitai,
Kad kažkur suspėtumėte,
Prarandate pusę to kelio džiaugsmo,
Kai pergyvenate ir skubate gyventi savo dieną,
Tai kaip neišpakuota dovana...
Išmesta.
Gyvenimas ne lenktynės.
Sustokite,
Išgirskite muziką,
Kol nesibaigė daina.
Iš ČIA
Tai ne tu mane palikai-
Tai tik laikas išnyko, sustojo,
Tik per naktį pražilo plaukai
Ir širdis tartum smuikas vaitoja.
Tai ne tu mane palikai-
Tai dangus netikėtai prapliupo,
Tai tik atnešė vėjas miškais
Tavo karštį svaiginančių lūpų.
Tai ne tu mane palikai-
Tai lyg stirna grakšti nušuoliavo
Mūsų meilė. O tu man sakai,
Kad kažkas kažkurį gal apgavo...
Tai ne tu mane palikai-
Tai tik pakeitė saulę pavėsis.
Stovim mes lyg suaugę vaikai
Ties didžiulės meilės griuvėsiais.
Tai ne tu mane palikai-
Mano meilė tavos nesutiko.
Gal geriausia taip ir palikt:
Tau gyvenimas, man-tai kas liko.
Tai tik laikas išnyko, sustojo,
Tik per naktį pražilo plaukai
Ir širdis tartum smuikas vaitoja.
Tai ne tu mane palikai-
Tai dangus netikėtai prapliupo,
Tai tik atnešė vėjas miškais
Tavo karštį svaiginančių lūpų.
Tai ne tu mane palikai-
Tai lyg stirna grakšti nušuoliavo
Mūsų meilė. O tu man sakai,
Kad kažkas kažkurį gal apgavo...
Tai ne tu mane palikai-
Tai tik pakeitė saulę pavėsis.
Stovim mes lyg suaugę vaikai
Ties didžiulės meilės griuvėsiais.
Tai ne tu mane palikai-
Mano meilė tavos nesutiko.
Gal geriausia taip ir palikt:
Tau gyvenimas, man-tai kas liko.
gal kas nors turi Vlado Vaitkevičiaus kūrybos? 
***
Diena, kada atėjo laikas grįžti.
Atlikti pareigą.
Aplankyti kapus.
Ieškoti, ieškoti tarp daugybės kitų.
Lyg senų namų, sugriauto miesto tyloj...
Už antkapio rasti nudaužtą butelį.
Atnešti vandens, suvilgyti žolę.
Atmintį. Degti žvakes, kurias
vis užpučia vėjas.
Paskui sugrįžti namo,
į savo laikiną kambarį.
Langu į medį.
Diena, kada atėjo laikas verkti.
Už kelis mėnesius.
Už kelis metus.
Už kelis žmones.
Medžio balsu.
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. Vilnius: Strofa, 2001.
Diena, kada atėjo laikas grįžti.
Atlikti pareigą.
Aplankyti kapus.
Ieškoti, ieškoti tarp daugybės kitų.
Lyg senų namų, sugriauto miesto tyloj...
Už antkapio rasti nudaužtą butelį.
Atnešti vandens, suvilgyti žolę.
Atmintį. Degti žvakes, kurias
vis užpučia vėjas.
Paskui sugrįžti namo,
į savo laikiną kambarį.
Langu į medį.
Diena, kada atėjo laikas verkti.
Už kelis mėnesius.
Už kelis metus.
Už kelis žmones.
Medžio balsu.
Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. Vilnius: Strofa, 2001.
Kai lyja ir lyja ir lyja
Na, sveika. Ką veiki, kad šitaip ilgai
neatsiliepei. Aa. Na ir kaip, įdomu?
Tai gerai tau. Aš?.. Aš nieko, būnu sau
ir tiek. O tu? Aha. Tai smagu
girdėt.
Ne, nieko nežinau, Ką tu sakai.
Ir seniai?.. Na, vis kaip nors. Išsikapstys.
Jis visada išsikapsto. Šiaip tai bjauru,
žinia. Neduokdie, nelinkėčiau
nė priešui.
Ai, viskas kažkaip... Nublankę.
O ir oras toks. Tik išeini pro duris -
ir kaip į betonmaišę. Ar betonmaišį.
O pas jus?.. Nieko sau. Jau pamiršau,
kaip atrodo.
Kas čia bus naujo, tas pats
per tą patį. Kasdien. Vis ta pati
plokštelė. Lyg būtų įstrigę kas.
Keičiasi, žinoma. Metų laikai.
Ir aš pats.
Kaip keičiuosi? Senstu, o kaip
dar kitaip. Ne ne, tu tai man visada..
Vis prisimenu tave, nuogą. Turiu ką
prisimint lietui lyjant. Kaip buvo
gražu man.
Nieko, kaip nors ištempsim.
Sumokėjau, užvakar. Ir iš bado
nemirštu. Nebijok, neprapulsiu.
Tik šiaip... Jaučiuos kažin kaip
keistai.
Kad nežinau net. Ne, nesergu.
Nėr nuo ko pervargt. Ai, sapnuoju
visokias kvailystes. Kad einu
užsimerkęs greitkelio viduriu,
pavyzdžiui.
Sakau, kvailystės ir tiek. Žinai,
mano sąskaita baigiasi, tuoj mus
išjungs. Bet aš tau dar paskambinsiu,
tik pasipildysiu ir paskambinsiu,
būk, tebemyliu.
Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai savo kailiu.
Na, sveika. Ką veiki, kad šitaip ilgai
neatsiliepei. Aa. Na ir kaip, įdomu?
Tai gerai tau. Aš?.. Aš nieko, būnu sau
ir tiek. O tu? Aha. Tai smagu
girdėt.
Ne, nieko nežinau, Ką tu sakai.
Ir seniai?.. Na, vis kaip nors. Išsikapstys.
Jis visada išsikapsto. Šiaip tai bjauru,
žinia. Neduokdie, nelinkėčiau
nė priešui.
Ai, viskas kažkaip... Nublankę.
O ir oras toks. Tik išeini pro duris -
ir kaip į betonmaišę. Ar betonmaišį.
O pas jus?.. Nieko sau. Jau pamiršau,
kaip atrodo.
Kas čia bus naujo, tas pats
per tą patį. Kasdien. Vis ta pati
plokštelė. Lyg būtų įstrigę kas.
Keičiasi, žinoma. Metų laikai.
Ir aš pats.
Kaip keičiuosi? Senstu, o kaip
dar kitaip. Ne ne, tu tai man visada..
Vis prisimenu tave, nuogą. Turiu ką
prisimint lietui lyjant. Kaip buvo
gražu man.
Nieko, kaip nors ištempsim.
Sumokėjau, užvakar. Ir iš bado
nemirštu. Nebijok, neprapulsiu.
Tik šiaip... Jaučiuos kažin kaip
keistai.
Kad nežinau net. Ne, nesergu.
Nėr nuo ko pervargt. Ai, sapnuoju
visokias kvailystes. Kad einu
užsimerkęs greitkelio viduriu,
pavyzdžiui.
Sakau, kvailystės ir tiek. Žinai,
mano sąskaita baigiasi, tuoj mus
išjungs. Bet aš tau dar paskambinsiu,
tik pasipildysiu ir paskambinsiu,
būk, tebemyliu.
Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai savo kailiu.
Aš mėgstu vakaro ramybę,
Taip faina vaikščioti naktim,
Nes tik tada visa esybe,
Aš susilieju su tavim...
Man mylimiausias mano ketureilis
Kur visos poezijos myletojos?
Sedejau as tamsoj, negridedama ka kiti man kalba,
Staiga viduje as pajutau skausma,
Norejos man verkti ir nebuvo niekas idomu,
Ilgejaus tik taves, tavo akiu ir juoko,
Man gera, kai galvoju apie tave ir tavo juoka,
Ilgiuos taves labai, nes noriu as taves salia saves,
Man liudna verkti noris, nes tu toli nuo manes.
Staiga viduje as pajutau skausma,
Norejos man verkti ir nebuvo niekas idomu,
Ilgejaus tik taves, tavo akiu ir juoko,
Man gera, kai galvoju apie tave ir tavo juoka,
Ilgiuos taves labai, nes noriu as taves salia saves,
Man liudna verkti noris, nes tu toli nuo manes.
QUOTE(Braun @ 2010 10 02, 02:55)
Kai lyja ir lyja ir lyja
Na, sveika. Ką veiki, kad šitaip ilgai
neatsiliepei. Aa. Na ir kaip, įdomu?
Tai gerai tau. Aš?.. Aš nieko, būnu sau
ir tiek. O tu? Aha. Tai smagu
girdėt.
Ne, nieko nežinau, Ką tu sakai.
Ir seniai?.. Na, vis kaip nors. Išsikapstys.
Jis visada išsikapsto. Šiaip tai bjauru,
žinia. Neduokdie, nelinkėčiau
nė priešui.
Ai, viskas kažkaip... Nublankę.
O ir oras toks. Tik išeini pro duris -
ir kaip į betonmaišę. Ar betonmaišį.
O pas jus?.. Nieko sau. Jau pamiršau,
kaip atrodo.
Kas čia bus naujo, tas pats
per tą patį. Kasdien. Vis ta pati
plokštelė. Lyg būtų įstrigę kas.
Keičiasi, žinoma. Metų laikai.
Ir aš pats.
Kaip keičiuosi? Senstu, o kaip
dar kitaip. Ne ne, tu tai man visada..
Vis prisimenu tave, nuogą. Turiu ką
prisimint lietui lyjant. Kaip buvo
gražu man.
Nieko, kaip nors ištempsim.
Sumokėjau, užvakar. Ir iš bado
nemirštu. Nebijok, neprapulsiu.
Tik šiaip... Jaučiuos kažin kaip
keistai.
Kad nežinau net. Ne, nesergu.
Nėr nuo ko pervargt. Ai, sapnuoju
visokias kvailystes. Kad einu
užsimerkęs greitkelio viduriu,
pavyzdžiui.
Sakau, kvailystės ir tiek. Žinai,
mano sąskaita baigiasi, tuoj mus
išjungs. Bet aš tau dar paskambinsiu,
tik pasipildysiu ir paskambinsiu,
būk, tebemyliu.
Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai savo kailiu.
Na, sveika. Ką veiki, kad šitaip ilgai
neatsiliepei. Aa. Na ir kaip, įdomu?
Tai gerai tau. Aš?.. Aš nieko, būnu sau
ir tiek. O tu? Aha. Tai smagu
girdėt.
Ne, nieko nežinau, Ką tu sakai.
Ir seniai?.. Na, vis kaip nors. Išsikapstys.
Jis visada išsikapsto. Šiaip tai bjauru,
žinia. Neduokdie, nelinkėčiau
nė priešui.
Ai, viskas kažkaip... Nublankę.
O ir oras toks. Tik išeini pro duris -
ir kaip į betonmaišę. Ar betonmaišį.
O pas jus?.. Nieko sau. Jau pamiršau,
kaip atrodo.
Kas čia bus naujo, tas pats
per tą patį. Kasdien. Vis ta pati
plokštelė. Lyg būtų įstrigę kas.
Keičiasi, žinoma. Metų laikai.
Ir aš pats.
Kaip keičiuosi? Senstu, o kaip
dar kitaip. Ne ne, tu tai man visada..
Vis prisimenu tave, nuogą. Turiu ką
prisimint lietui lyjant. Kaip buvo
gražu man.
Nieko, kaip nors ištempsim.
Sumokėjau, užvakar. Ir iš bado
nemirštu. Nebijok, neprapulsiu.
Tik šiaip... Jaučiuos kažin kaip
keistai.
Kad nežinau net. Ne, nesergu.
Nėr nuo ko pervargt. Ai, sapnuoju
visokias kvailystes. Kad einu
užsimerkęs greitkelio viduriu,
pavyzdžiui.
Sakau, kvailystės ir tiek. Žinai,
mano sąskaita baigiasi, tuoj mus
išjungs. Bet aš tau dar paskambinsiu,
tik pasipildysiu ir paskambinsiu,
būk, tebemyliu.
Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai savo kailiu.
