Užkabino be galo..
KAIP GYVENI?
Gerai, sakau, gerai.
Išsimiegojau.
Nieko nesapnavau.
Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
Nepamačiau nieko neįprasto.
Prisiminiau vieną kitą žmogų.
Vieno kito neprisiminiau.
Nuvaliau trupinius nuo stalo.
Radau raziną.
Atidariau langą.
Kartą jaučiausi laiminga.
Du kartus nelaiminga.
Tris kartus niekaip nesijaučiau.
Kartą pagalvojau apie gyvenimo prasmę.
Du kartus apie beprasmybę.
Tris kartus nieko negalvojau.
Kosėjau.
Nieko neskaudėjo.
Nieko netrūko.
Niekam nerūpėjau.
Žiūrėjau žinias.
Perkirpo juostelę.
Davė interviu.
Bombardavo.
Nuskendo du vaikai ir automobilis
(atskirai).
Apie automobilį pasakojo ilgiau
nei apie vaikus.
Dirstelėjau į kiemą.
Dirstelėjau į piniginę.
Žvilgtelėjau į praeitį.
Sudėliojau praradimus.
Pasidžiaugiau atradimais.
Apžvelgiau įvykius.
Apmąsčiau kontekstą.
Įvertinau objektą.
Suradau sąsajas.
Išsiaiškinau priežastis.
Pagerbiau tylos minute mirusius.
Atsidusau dėl mylimo.
Pagalvojau apie motiną.
Persirengiau.
Gerai, sakau, gerai.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
kalbėjimai
[ir nutylėjimai]
***
Jis: ...kaip aš pasiilgstu vakarų su brendžio taure ir traškančiu židiniu, aptarinėjant žvaigždes ir šerkšną ant langų......
Ji: židinio neturiu. <...> brendį pradėjau pakęsti visai neseniai. dievai žino, kas įtakos tam turėjo: prastas skonis ar buvęs meilužis, kurį ilgainiui pakęsti galėjau tik po puspilnės brendžio taurės. <...> su astronomija nieko bendro taip pat neturiu, išskyrus jausmingus prisiminimus apie Ausies žvaigždyną. bet šitai buvo seniai, todėl, tikėtina, kad nėra absoliuti tiesa /klaidingas klaidingų sąvokų klaidinys/. <...> kas dar... aj, šerkšnas... buto langai plastikiniai, neapšerkšnija. vaikystėj kaime žiemą juos apkaldavo plėvele iš lauko pusės - nei šerkšno, nei žvaigždžių. <...> tiek žinių.
2009.12.06
[ir nutylėjimai]
***
Jis: ...kaip aš pasiilgstu vakarų su brendžio taure ir traškančiu židiniu, aptarinėjant žvaigždes ir šerkšną ant langų......
Ji: židinio neturiu. <...> brendį pradėjau pakęsti visai neseniai. dievai žino, kas įtakos tam turėjo: prastas skonis ar buvęs meilužis, kurį ilgainiui pakęsti galėjau tik po puspilnės brendžio taurės. <...> su astronomija nieko bendro taip pat neturiu, išskyrus jausmingus prisiminimus apie Ausies žvaigždyną. bet šitai buvo seniai, todėl, tikėtina, kad nėra absoliuti tiesa /klaidingas klaidingų sąvokų klaidinys/. <...> kas dar... aj, šerkšnas... buto langai plastikiniai, neapšerkšnija. vaikystėj kaime žiemą juos apkaldavo plėvele iš lauko pusės - nei šerkšno, nei žvaigždžių. <...> tiek žinių.
2009.12.06
QUOTE(Braun @ 2010 08 26, 02:36)
Užkabino be galo..
Paskaičiau ir tokia aliuzija -- moteriška (su pliuso ženklu) S. Parulskio "Griuvėsių" versija.
Griuvėsiai
kančia yra kas rytą nubusti
griuvėsiuose
purvinais pirštais
kruvinas pusplytes nuo slenksčio
kaktos nužarstyti
išdaužtus langus
išdžiūvusiom seilėm nuplauti
išlaužytą durų lapiją laikraščių
kumščiais užlopyt
kančia yra matyti
užspringusį laiką
pasikoriusią šviesą
išžagintą veidrodį
kančia yra tikėti kad tavo
kančia gali prikelti griuvėsius
kad ji gali dvasią įskelti
mirusiems sielos daiktams
kančia yra žinoti
kad kiekvieną rytą nubusi
savo paties griuvėsiuose
ir kančia yra suprasti
kad negali nenubusti
QUOTE(Braun @ 2010 08 26, 02:36)
Užkabino be galo..
KAIP GYVENI?
Gerai, sakau, gerai.
Išsimiegojau.
Nieko nesapnavau.
Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
Nepamačiau nieko neįprasto.
Prisiminiau vieną kitą žmogų.
Vieno kito neprisiminiau.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
KAIP GYVENI?
Gerai, sakau, gerai.
Išsimiegojau.
Nieko nesapnavau.
Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
Nepamačiau nieko neįprasto.
Prisiminiau vieną kitą žmogų.
Vieno kito neprisiminiau.
Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. Vilnius: LRS leidykla, 2004.
super
QUOTE(beata07 @ 2010 05 23, 17:27)
Algimantas Baltakis
Tai, kurios aš niekad neregėsiu
Jei vieną rytmetį aš prisikelsiu
Ir pasibels į langą mano pelenai,-
Neišsigąsk, išgirdus duslų balsą.
Aš gyvenau seniai,
Labai seniai
Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Nesu žudikas aš, nesu vagis.
Ir tik todėl šį rytą prisikėliau,
Kad noriu pažiūrėt į žvilgančias akis,
Į garbinius, kurie auksinėm gijom
Sruvena ant baltų, švelnių pečių
Seni sapnai many ūmai atgijo,
Širdy vėl godų nerimą jaučiu.
Mana dalia seniai jau nuaidėjo,
Kaip nuaidės ir tavo su laiku.
Ir jeigu aš kitiems ko pavydėjau,
Tai tik jaunystei žėrinčių akių.
Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Aš atėjau kaip tolima daina.
Ir jei gali,-
Nors vieną ašarėlę
Nubrauk nuo savo skruosto -
Už mane
Tai, kurios aš niekad neregėsiu
Jei vieną rytmetį aš prisikelsiu
Ir pasibels į langą mano pelenai,-
Neišsigąsk, išgirdus duslų balsą.
Aš gyvenau seniai,
Labai seniai
Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Nesu žudikas aš, nesu vagis.
Ir tik todėl šį rytą prisikėliau,
Kad noriu pažiūrėt į žvilgančias akis,
Į garbinius, kurie auksinėm gijom
Sruvena ant baltų, švelnių pečių
Seni sapnai many ūmai atgijo,
Širdy vėl godų nerimą jaučiu.
Mana dalia seniai jau nuaidėjo,
Kaip nuaidės ir tavo su laiku.
Ir jeigu aš kitiems ko pavydėjau,
Tai tik jaunystei žėrinčių akių.
Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Aš atėjau kaip tolima daina.
Ir jei gali,-
Nors vieną ašarėlę
Nubrauk nuo savo skruosto -
Už mane
EINA VASARA
Eina Vasara graži tarsi mama
Su vaikais, su paukščiais žaisdama,
Supasi ant laikrodžio rodyklių
Saulės sūnūs spinduliai išdykę.
Nemiegok ilgai praeis pro šalį,
Nepavysi, neberasi kelio
Tam kely su antpečiais geltonais
Jau budės Rugsėjis kapitonas.
O! Kad vasara nepasibaigtų.
Bet Rugsėjis puola bėkim gelbėt
Laikrodžių neturim turim laiko
Daug daugiau, nei laikrodyje telpa,
Bet pastoja kelią varnos pilkos
Verkia pasilikusi viena
Voro siūlu pririšta prie smilgos
Paskutinė Vasaros diena
/Juozas Erlickas/
Eina Vasara graži tarsi mama
Su vaikais, su paukščiais žaisdama,
Supasi ant laikrodžio rodyklių
Saulės sūnūs spinduliai išdykę.
Nemiegok ilgai praeis pro šalį,
Nepavysi, neberasi kelio
Tam kely su antpečiais geltonais
Jau budės Rugsėjis kapitonas.
O! Kad vasara nepasibaigtų.
Bet Rugsėjis puola bėkim gelbėt
Laikrodžių neturim turim laiko
Daug daugiau, nei laikrodyje telpa,
Bet pastoja kelią varnos pilkos
Verkia pasilikusi viena
Voro siūlu pririšta prie smilgos
Paskutinė Vasaros diena
/Juozas Erlickas/
juk būna
juk būna
vieną rytą atsibundi
neatmeni
kas vakar buvo
nepameni
nei vardo to
su kuo kalbėjaisi
gal pykai
mylėjais gestais paslapčia
ant debesio paraudusio
prieš laidą
ne taip kuris telefone
save sureikšmina
per klaidą
juk būna
lūžta medžiai gal ne tie
tik po audros jau niekad
nesugrįžta...
ir styro šaknys
duobėje
-
rugpjūčio saulė
tirpsta
2010-08-10 20:04:59
[Medis]
juk būna
vieną rytą atsibundi
neatmeni
kas vakar buvo
nepameni
nei vardo to
su kuo kalbėjaisi
gal pykai
mylėjais gestais paslapčia
ant debesio paraudusio
prieš laidą
ne taip kuris telefone
save sureikšmina
per klaidą
juk būna
lūžta medžiai gal ne tie
tik po audros jau niekad
nesugrįžta...
ir styro šaknys
duobėje
-
rugpjūčio saulė
tirpsta
2010-08-10 20:04:59
[Medis]
Šiurpi mintis!
Prieš laiką mes bejegiai.
Kas deimantą pasleps nuo pražuties?
Kas drįs pastoti kelią metų bėgiui.
ir tuo išgelbės grožį nuo mirties?
Tokios jegos nera!
Tačiau, man rodos įamžins mano meilę raides juodos.
V.Šekspyras.
Man šios eiles labai labai patinka, tikiuos patiks dar kažkam.
Prieš laiką mes bejegiai.
Kas deimantą pasleps nuo pražuties?
Kas drįs pastoti kelią metų bėgiui.
ir tuo išgelbės grožį nuo mirties?
Tokios jegos nera!
Tačiau, man rodos įamžins mano meilę raides juodos.
V.Šekspyras.
Man šios eiles labai labai patinka, tikiuos patiks dar kažkam.
Lauryna Luničevaitė
"Tylos metai"
Pavasariais tyliai srovena
Gyvenimas man tarp pirštų.
Aplinkui viskas gyvena,
o aš - tylutėliai mirštu.
Nubudus randu pasaulį
Dar truputėlį šiltesnį.
Ir pastebiu, kad numiręs
Tampi į save panašesnis.
O vasarą tyliai juokias
Gyvenimas man tarp pirštų.
Visi šį sezoną tuokias,
o aš - tylutėliai mirštu.
Nubudus randu pasaulį
Truputį labiau nebylų.
Po pilvą skraido drugeliai,
Ir aš suprantu, kad myliu.
Ir rudenį tyliai šoka
Gyvenimas man tarp pirštų.
Nuo judesio darosi bloga
Ir aš tylutėliai mirštu.
Nubudus randu pasaulį
Įgavusį keisto baltumo.
Kažkas mane švelniai kutena,
Ir aš atrandu artumą.
Viduržiemį tyliai miega
Gyvenimas man tarp pirštų.
Krentu širdimi į sniegą
Ir tyliai tyliai numirštu.
Ir sniegas aplinkui tirpsta,
Ir ima tyliai sroventi
Pavasaris man tarp pirštų,
Man šitaip noris gyventi
Ir aš - kažkodėl - nemirštu.
"Tylos metai"
Pavasariais tyliai srovena
Gyvenimas man tarp pirštų.
Aplinkui viskas gyvena,
o aš - tylutėliai mirštu.
Nubudus randu pasaulį
Dar truputėlį šiltesnį.
Ir pastebiu, kad numiręs
Tampi į save panašesnis.
O vasarą tyliai juokias
Gyvenimas man tarp pirštų.
Visi šį sezoną tuokias,
o aš - tylutėliai mirštu.
Nubudus randu pasaulį
Truputį labiau nebylų.
Po pilvą skraido drugeliai,
Ir aš suprantu, kad myliu.
Ir rudenį tyliai šoka
Gyvenimas man tarp pirštų.
Nuo judesio darosi bloga
Ir aš tylutėliai mirštu.
Nubudus randu pasaulį
Įgavusį keisto baltumo.
Kažkas mane švelniai kutena,
Ir aš atrandu artumą.
Viduržiemį tyliai miega
Gyvenimas man tarp pirštų.
Krentu širdimi į sniegą
Ir tyliai tyliai numirštu.
Ir sniegas aplinkui tirpsta,
Ir ima tyliai sroventi
Pavasaris man tarp pirštų,
Man šitaip noris gyventi
Ir aš - kažkodėl - nemirštu.
Šis man taip pat savotiškai panašus į "Kaip gyveni?". Ir "Griuvėsius".
Pabaiga, kurios greičiausiai nebėr
Žiūrėti į laikrodį ir gyventi. Atrodyti
geriau, nei turėtum. Nes tai visa, kas
mums beliko. Atrodyti. Būti diskretiškam.
Pamatyti taip, lyg būtum nepastebėjęs.
Neliečiamos atsargos išeikvotos.
Metų laikų teliko vienas. Visiems metams.
Ironija nebepadeda. Tai jau išties
ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas.
Būtų gerai žmogiškumas. Naivumas,
kaip būtų gerai naivumas. Arba
mokėjimas taikliai šaudyti. Ir koks
senas lėlių vežimėlis. Pratyboms.
Viskas daugmaž ramu. Negali net supykti.
Niekas nebesako: šalčiau, bičiuli.
Jokių stabdymų. Jokio pagreičio įsibėgėjant.
Kam reikia permainų, perka kitos spalvos skrybėles.
Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda.
Kas rytą nuo devintos treniruotės.
Mokomės negyventi. Mokytojas turi
juodąjį diržą. Absoliutus lavonas.
Skraidom lėktuvais. Einame pasivaikščioti.
Susitinkame panašių į save. Vangiai dauginamės.
Teiraujamės: kas ten? tai aš, tavo mylimoji.
Kas, kas? ten jau nieko nebėr, brangusis.
Mus ignoruoja. Mus fotografuoja kiaurai.
Veidrodžiai atsisako priimt mūsų veidus.
Vartom tuščius albumus, nes kas mums beliko.
Žiūrime priešais save, lyg būtume nepastebėję.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1999.
Pabaiga, kurios greičiausiai nebėr
Žiūrėti į laikrodį ir gyventi. Atrodyti
geriau, nei turėtum. Nes tai visa, kas
mums beliko. Atrodyti. Būti diskretiškam.
Pamatyti taip, lyg būtum nepastebėjęs.
Neliečiamos atsargos išeikvotos.
Metų laikų teliko vienas. Visiems metams.
Ironija nebepadeda. Tai jau išties
ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas.
Būtų gerai žmogiškumas. Naivumas,
kaip būtų gerai naivumas. Arba
mokėjimas taikliai šaudyti. Ir koks
senas lėlių vežimėlis. Pratyboms.
Viskas daugmaž ramu. Negali net supykti.
Niekas nebesako: šalčiau, bičiuli.
Jokių stabdymų. Jokio pagreičio įsibėgėjant.
Kam reikia permainų, perka kitos spalvos skrybėles.
Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda.
Kas rytą nuo devintos treniruotės.
Mokomės negyventi. Mokytojas turi
juodąjį diržą. Absoliutus lavonas.
Skraidom lėktuvais. Einame pasivaikščioti.
Susitinkame panašių į save. Vangiai dauginamės.
Teiraujamės: kas ten? tai aš, tavo mylimoji.
Kas, kas? ten jau nieko nebėr, brangusis.
Mus ignoruoja. Mus fotografuoja kiaurai.
Veidrodžiai atsisako priimt mūsų veidus.
Vartom tuščius albumus, nes kas mums beliko.
Žiūrime priešais save, lyg būtume nepastebėję.
Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1999.
Per rugius su mėnulio delčia
Patyliukais ateik ir palauk.
Kad laukimas netaptu kančia,
Giriu aidą iš miego prišauk.
Rytuose,kai padangė nušvis,
Sukuždės paslaptingai žolė,
Tau i ištiestus delnus nukris
Išsipildymų skliauto žvaigždė.
Suliepsnojus aistringa ugnim,
Ji širdin pasibels nejučia...
Pasiimk ja kartu su savim
Per rugius su mėnulio delčia...
Patyliukais ateik ir palauk.
Kad laukimas netaptu kančia,
Giriu aidą iš miego prišauk.
Rytuose,kai padangė nušvis,
Sukuždės paslaptingai žolė,
Tau i ištiestus delnus nukris
Išsipildymų skliauto žvaigždė.
Suliepsnojus aistringa ugnim,
Ji širdin pasibels nejučia...
Pasiimk ja kartu su savim
Per rugius su mėnulio delčia...
