Algimantas Baltakis
Tai, kurios aš niekad neregėsiu
Jei vieną rytmetį aš prisikelsiu
Ir pasibels į langą mano pelenai,-
Neišsigąsk, išgirdus duslų balsą.
Aš gyvenau seniai,
Labai seniai
Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Nesu žudikas aš, nesu vagis.
Ir tik todėl šį rytą prisikėliau,
Kad noriu pažiūrėt į žvilgančias akis,
Į garbinius, kurie auksinėm gijom
Sruvena ant baltų, švelnių pečių
Seni sapnai many ūmai atgijo,
Širdy vėl godų nerimą jaučiu.
Mana dalia seniai jau nuaidėjo,
Kaip nuaidės ir tavo su laiku.
Ir jeigu aš kitiems ko pavydėjau,
Tai tik jaunystei žėrinčių akių.
Neišsigąsk manęs, niūraus šešėlio.
Aš atėjau kaip tolima daina.
Ir jei gali,-
Nors vieną ašarėlę
Nubrauk nuo savo skruosto -
Už mane
Kai bus linksma - tu liūdėk,
Kai ašaros kris tau per skruostus - tu juokis,
kai norėsi man pasakyti myliu - tylėk!
Nes šalta kaip akmuo,
mano lūpos ledinės,
akys be žvilgsnio,
šidis juoda...
Aš nemoku mulėti,
nes mano siela šalta.
Nesusšldys manęs tavo juokas,
Tavo akių šiluma,
Nes dabar aš kitokia,
Nei buvau kažkada...
Aš ateisiu, kai tau bus liūdna,
Prisiliesiu prie tavęs nematomom rankom,
Atsigulsiu šalia ir nematomu žvilgsniu pažiūrėsiu į akis.
Aš ateisiu, kai tau bus linksma,
Pabučiuosiu tave nematomom lūpom,
prisėsiu šalia ir nematoma šypsena tau nusišypsosiu.
Aš visad pas tave ateisiu...
Papildyta:
gražu ir be galo pažystamas jausmas
Kai ašaros kris tau per skruostus - tu juokis,
kai norėsi man pasakyti myliu - tylėk!
Nes šalta kaip akmuo,
mano lūpos ledinės,
akys be žvilgsnio,
šidis juoda...
Aš nemoku mulėti,
nes mano siela šalta.
Nesusšldys manęs tavo juokas,
Tavo akių šiluma,
Nes dabar aš kitokia,
Nei buvau kažkada...
Aš ateisiu, kai tau bus liūdna,
Prisiliesiu prie tavęs nematomom rankom,
Atsigulsiu šalia ir nematomu žvilgsniu pažiūrėsiu į akis.
Aš ateisiu, kai tau bus linksma,
Pabučiuosiu tave nematomom lūpom,
prisėsiu šalia ir nematoma šypsena tau nusišypsosiu.
Aš visad pas tave ateisiu...
Papildyta:
QUOTE(ilivit4u @ 2010 03 07, 21:33)
senai nebekuriu, bet galiu įdėti savo 6 klasės kurinukų, saugau juos kompiuteryje. 
Ten
Ten, kur tavo jausmai,
Kur slypi tylūs širdies šauksmai,
Kur žodžiai palieka lūpas,
Kur sielos palieka kūnus.
Ten, kur tavo mintys,
Pasiklysta ieškodamos skardžio žudytis,
Jos nebegali kentėti,
Ten neįmanoma neišprotėti.
Ten, kur mėtosi raidės, mėtosi žodžiai,
Tavo košmarų epizodai spalvoti.
Ten kur tavo mimikų menas,
Žudančių akių teatras.
Ten tavo blogiausi prisiminimai,
Kuriuos visą laiką stengies pamiršti,
Ten tavo blogiausi laikai,
kurių atmintyje nelaikai.
Ten bandysi viską pakeisti,
Pabusti, pakilti, išeiti.
Bet tai niekam nepavyksta,
mintys pamažu miršta.
Pasimiršta...
sakyčiau žiaurokas toks
matyt iš didelio sielvarto rašiau
Skausmas
Palikai.
Nieko nesakes isejai.
Prasai baigti,
Bet baigti nera ka.
Viskas Baigesi.
O pradeti neturiu jegu,
viskas pernelyg sunku.
Niekas nemyles manes,
nes nuo siol viskas uzges.
Uzges meile.
Nutils protas.
Ir sapnai nebebus spalvoti.
Dabar lieka tiktai verkt.
Bet ar verta taip gyvent?
Palikit mane mirciai.
Noriu sunkesni skausma patirti.
Kitiems nieko kad as liudziu,
Skausmo nesidalinu.
Auga jis, uzpildo tustuma,
Bet juk viskas greitai duzta...
Dziaugsmo daugiau nebebus-
Ir nebereikes daugiau pabust,
Is sitos tustumos,
Is sito skausmo.
Bus per sunku atsikratyti sito jausmo.
Kad nebelieka nieko,
Tiktai mirt.
Ir sunkia dali praityje palikt.
Su skausmu,tustuma.
Su mintimis apie tave.
Su liudesiu kurio nebranginu,
Ir su suduzusiu dziaugsmu.
tikrai žudytis nenorėjau! baisu, kaip pagalvoji, nes šitas eilėraštis dar senesnis, penktos klasės kažkur
reiktų ir vėl pradėti kurti, sako, kad talentą turiu, bet pasikeičiau, nes kurdavau, kai būdavo liūdna, skaudu, bet dabar visiškai kitaip žiuriu į tuos pačius dalykus...
Ten
Ten, kur tavo jausmai,
Kur slypi tylūs širdies šauksmai,
Kur žodžiai palieka lūpas,
Kur sielos palieka kūnus.
Ten, kur tavo mintys,
Pasiklysta ieškodamos skardžio žudytis,
Jos nebegali kentėti,
Ten neįmanoma neišprotėti.
Ten, kur mėtosi raidės, mėtosi žodžiai,
Tavo košmarų epizodai spalvoti.
Ten kur tavo mimikų menas,
Žudančių akių teatras.
Ten tavo blogiausi prisiminimai,
Kuriuos visą laiką stengies pamiršti,
Ten tavo blogiausi laikai,
kurių atmintyje nelaikai.
Ten bandysi viską pakeisti,
Pabusti, pakilti, išeiti.
Bet tai niekam nepavyksta,
mintys pamažu miršta.
Pasimiršta...
sakyčiau žiaurokas toks
matyt iš didelio sielvarto rašiau Skausmas
Palikai.
Nieko nesakes isejai.
Prasai baigti,
Bet baigti nera ka.
Viskas Baigesi.
O pradeti neturiu jegu,
viskas pernelyg sunku.
Niekas nemyles manes,
nes nuo siol viskas uzges.
Uzges meile.
Nutils protas.
Ir sapnai nebebus spalvoti.
Dabar lieka tiktai verkt.
Bet ar verta taip gyvent?
Palikit mane mirciai.
Noriu sunkesni skausma patirti.
Kitiems nieko kad as liudziu,
Skausmo nesidalinu.
Auga jis, uzpildo tustuma,
Bet juk viskas greitai duzta...
Dziaugsmo daugiau nebebus-
Ir nebereikes daugiau pabust,
Is sitos tustumos,
Is sito skausmo.
Bus per sunku atsikratyti sito jausmo.
Kad nebelieka nieko,
Tiktai mirt.
Ir sunkia dali praityje palikt.
Su skausmu,tustuma.
Su mintimis apie tave.
Su liudesiu kurio nebranginu,
Ir su suduzusiu dziaugsmu.
tikrai žudytis nenorėjau! baisu, kaip pagalvoji, nes šitas eilėraštis dar senesnis, penktos klasės kažkur
reiktų ir vėl pradėti kurti, sako, kad talentą turiu, bet pasikeičiau, nes kurdavau, kai būdavo liūdna, skaudu, bet dabar visiškai kitaip žiuriu į tuos pačius dalykus...
gražu ir be galo pažystamas jausmas
Dvi liūdesiu žymės-ant švelnių skruostų,
Juoko raukšlelės apie akis,
Pykčio brūkšnelis virš nosies,
Niekas nežino kokia širdis...
Ryškiai sudėti laiko žymekliai,
Žodyje, žvilgsny, rankoj, darbuos,
Tik širdies randų niekas nemato,
Tik širdies metų nieks nežinos...
Juoko raukšlelės apie akis,
Pykčio brūkšnelis virš nosies,
Niekas nežino kokia širdis...
Ryškiai sudėti laiko žymekliai,
Žodyje, žvilgsny, rankoj, darbuos,
Tik širdies randų niekas nemato,
Tik širdies metų nieks nežinos...
mano gyvenimo prasmė
glūdi vaiko šypsenoj,
slepias jo mažam delne,
gyvena žvilgsny jo
kai rytmetį pabudęs
įremia nosytę mažą
į šiltą skruostą mano
mano gyvenimo prasmė
žengia netvirtus žingsnius
kūdikio mažom pėdutėm,
slepias naiviame kodėl,
liejas akvarelėje,
tapomoj gležnų rankučių.
Nieko daugiau neturiu-
Tik savo vaikus.
Tik nerimą amžiną.
Tik baimę dėl jų.
Tik džiaugsmą
Mažų didelių pasiekimų.
Tik didelį
Vienintelį
jų laimės troškimą.
***
mama,
pasakyk man,
ar lengva tau
būt mama
kaip tu užmiegi
naktimis,
kai širdį drasko
nežinia?
Kaip tu ištvėrei
Mano ligas?
Kaip išbudėjai
Nerimo naktis
Dienas
Mama,
Patark man,
Kaip mylėt vaikus
Bet nesisavint jų
Kaip atsiduot jiems
Ir pamiršt
Savus planus.
Kaip išgyvent jų verksmą,
Jų ligas,
Jų būsimas kančias,
Jų nesėkmes.
Kaip???
Kaip man apgint juos
Nuo visų?
Nuo visko?
Mamyte,
Na kodėl man taip sunku,
O gal net neįmanoma to padaryti?..
***
Prašau, atsiliepk
Aš neturiu kam paskambint
Kai kaukia vienatvė many.
Aš neturiu kito peties
Pavargusiai galvai padėt.
Aš neturiu kitų rankų vėsos
Karščiuojančiai kaktai.
Aš neturiu nieko
Prašau, sušildyk mane,
Pamaitink savo gailesčiu.
Užmik šalia manęs
Išgersiu tavo ašarą
Ir vėl gyva pavirsiu..
Išgelbėk mane,
Nenoriu mirti,
Bet nebesugebu gyvent.
Padėk man
***
KAULŲ RINKĖJA
Sulaužytus kaulus
Renku po skeveldrą
Užkabory
Dykumoj
Arktyje
Atogražų miške
Krūmyne
Svetimam mieste.
Visur jie išsibarstė
Nesurandu
Nesurenku
Nesudedu
Į visumą.
Negaliu
Įžiebt gyvybės.
glūdi vaiko šypsenoj,
slepias jo mažam delne,
gyvena žvilgsny jo
kai rytmetį pabudęs
įremia nosytę mažą
į šiltą skruostą mano
mano gyvenimo prasmė
žengia netvirtus žingsnius
kūdikio mažom pėdutėm,
slepias naiviame kodėl,
liejas akvarelėje,
tapomoj gležnų rankučių.
Nieko daugiau neturiu-
Tik savo vaikus.
Tik nerimą amžiną.
Tik baimę dėl jų.
Tik džiaugsmą
Mažų didelių pasiekimų.
Tik didelį
Vienintelį
jų laimės troškimą.
***
mama,
pasakyk man,
ar lengva tau
būt mama
kaip tu užmiegi
naktimis,
kai širdį drasko
nežinia?
Kaip tu ištvėrei
Mano ligas?
Kaip išbudėjai
Nerimo naktis
Dienas
Mama,
Patark man,
Kaip mylėt vaikus
Bet nesisavint jų
Kaip atsiduot jiems
Ir pamiršt
Savus planus.
Kaip išgyvent jų verksmą,
Jų ligas,
Jų būsimas kančias,
Jų nesėkmes.
Kaip???
Kaip man apgint juos
Nuo visų?
Nuo visko?
Mamyte,
Na kodėl man taip sunku,
O gal net neįmanoma to padaryti?..
***
Prašau, atsiliepk
Aš neturiu kam paskambint
Kai kaukia vienatvė many.
Aš neturiu kito peties
Pavargusiai galvai padėt.
Aš neturiu kitų rankų vėsos
Karščiuojančiai kaktai.
Aš neturiu nieko
Prašau, sušildyk mane,
Pamaitink savo gailesčiu.
Užmik šalia manęs
Išgersiu tavo ašarą
Ir vėl gyva pavirsiu..
Išgelbėk mane,
Nenoriu mirti,
Bet nebesugebu gyvent.
Padėk man
***
KAULŲ RINKĖJA
Sulaužytus kaulus
Renku po skeveldrą
Užkabory
Dykumoj
Arktyje
Atogražų miške
Krūmyne
Svetimam mieste.
Visur jie išsibarstė
Nesurandu
Nesurenku
Nesudedu
Į visumą.
Negaliu
Įžiebt gyvybės.
pro langus menesiena žerėjo
skilo šukė balta pilnaties
tau gegužis visai nerūpėjo
tu langelį skubėjai užties
su manim tu norėjai pabūti
be mėnulio, žvaigdžių, be gėlių
tik svirplys įsitaisęs kamputy
svirpė savo mažu smuikeliu
meilė pasakų pasaka skleidės
niekada neregėtais žiedais
kad žydėtų ilgiau - apsvaigęs
nenuskyniau aš jos su žiedais
tik išsinešiau toliuos į kelią
pabučiavimą pilną aistros
ir širdy tebesmilgsta ugnelė
nebebijanti jokios audros
ir mintis po minties veja mintį
negaliu negaliu nedainuot
negaliu tos ugnies užgesinti
nei pamest nei kitam atiduot
nežinau kieno, bet jis man labai patinka
skilo šukė balta pilnaties
tau gegužis visai nerūpėjo
tu langelį skubėjai užties
su manim tu norėjai pabūti
be mėnulio, žvaigdžių, be gėlių
tik svirplys įsitaisęs kamputy
svirpė savo mažu smuikeliu
meilė pasakų pasaka skleidės
niekada neregėtais žiedais
kad žydėtų ilgiau - apsvaigęs
nenuskyniau aš jos su žiedais
tik išsinešiau toliuos į kelią
pabučiavimą pilną aistros
ir širdy tebesmilgsta ugnelė
nebebijanti jokios audros
ir mintis po minties veja mintį
negaliu negaliu nedainuot
negaliu tos ugnies užgesinti
nei pamest nei kitam atiduot
nežinau kieno, bet jis man labai patinka
QUOTE(genuliux @ 2010 06 08, 14:56)
pro langus menesiena žerėjo
skilo šukė balta pilnaties
tau gegužis visai nerūpėjo
tu langelį skubėjai užties
su manim tu norėjai pabūti
be mėnulio, žvaigdžių, be gėlių
tik svirplys įsitaisęs kamputy
svirpė savo mažu smuikeliu
meilė pasakų pasaka skleidės
niekada neregėtais žiedais
kad žydėtų ilgiau - apsvaigęs
nenuskyniau aš jos su žiedais
tik išsinešiau toliuos į kelią
pabučiavimą pilną aistros
ir širdy tebesmilgsta ugnelė
nebebijanti jokios audros
ir mintis po minties veja mintį
negaliu negaliu nedainuot
negaliu tos ugnies užgesinti
nei pamest nei kitam atiduot
nežinau kieno, bet jis man labai patinka
skilo šukė balta pilnaties
tau gegužis visai nerūpėjo
tu langelį skubėjai užties
su manim tu norėjai pabūti
be mėnulio, žvaigdžių, be gėlių
tik svirplys įsitaisęs kamputy
svirpė savo mažu smuikeliu
meilė pasakų pasaka skleidės
niekada neregėtais žiedais
kad žydėtų ilgiau - apsvaigęs
nenuskyniau aš jos su žiedais
tik išsinešiau toliuos į kelią
pabučiavimą pilną aistros
ir širdy tebesmilgsta ugnelė
nebebijanti jokios audros
ir mintis po minties veja mintį
negaliu negaliu nedainuot
negaliu tos ugnies užgesinti
nei pamest nei kitam atiduot
nežinau kieno, bet jis man labai patinka
man rodos, čia P. Širvys
tikrai Širvys
A.Venclova
Ieškos ir rasti negalės
Manęs, tavęs jau nebebus,
Ir metai mus visus nupūs,
Šlamės tik jūra pas krantus,
Ir senas parkas atsidus...
Ir pilnas bus žydros erdvės
Dangus, kol vakaras atvės,
Išniręs iš tamsios gelmės,
Ir saulė jūron nuriedės.
Ir žmonės čia kiti praeis
Senais takeliais pamariais,
O girios žalią giesmę skleis
Su vėjo atdūsiais tyliais.
Ir bangos supsis pro medžius
Ir ašara ant skruosto džius,
O lūpos vėl kuždės žodžius,
Gal išdidžius, gal nuolaidžius...
Gal dviese žengs, abu tylės,
Ir viens mylės, kits nemylės,
Paparčio žydinčios gėlės
Ieškos ir rasti negalės...
A.Venclova
Lyrinė valandėlė
Senas parkas tyli, senas parkas klauso,
net nelanksto vėjas seno beržo sauso,
net neūkia paukštis medžių tankmėje,
lyg ir jis užmigo amžinai su ja.
Man padangių aukšty ši naktis rugsėjo
daug žvaigždžių lyg smilčių sėjo ir prisėjo
daug minčių man siuntė mėlyna naktis,
daug ką vėl prikėlė nerami širdis.
Noris eiti, žengti ten kur upė šnara,
įsiausta į rūko sidabrinę skarą,
ir svajot svajonę vėl apie tave,
spindinčią jaunystės šiluma gaivia.
Noris apkabinti tau pečius skarotus,
kaip apglėbia vėtra šiuos medžius šakotus,
ir myluoti, glausti mylimas rankas,
kaip myluoja rytas lauko vosilkas.
Balzganos alėjos ėjo ir nuėjo,
šnabžda žolės, medžiai kuždasi be vėjo...
K.Boruta
Balta žuvėdra
Ant smėlio tavo vardą užrašysiu,
jis su pirma banga išnyks.
O aš tau nieko nesakysiu,
nors gal širdis
kaip jūroje žuvėdra klyks.
Paskui žuvėdra per bangas nuskris.
Tik jūra oš. Ir nerimaus širdis.
Ir aš ant smėlio
gal ne kartą
tavo vardą užrašysiu
ir nieko tau nepasakysiu,
nes žodžiai jūros ošime išnyks,
o man tik ilgesys paliks.
Tai skrisk tolyn balta žuvėdra!
V.Vilimaitė
Ieškojau meilės
Aš ieškojau meilės-
Tokios tyros, kaip žiedlapio rasa,
Tokios skaisčios, kaip saulė,
Tokios gaivios, kaip rytmečio vėsa,
Ir amžinos, kaip senas mūsų pasaulis.
Ir suradau/
Bet ji nesislėpė rasoj, nors buvo dar tyresnė už ją,
Ji nešvietė ir saulėj, nors buvo skaistesnė už ją,
Ji slėpės žmoguje, nes jis-
Ir saulė, šildanti kitus,
Ir rytmečio vėsa gaivi,
Ir švytinti rasa, papuošianti laukus,
Ir amžina nemirštanti tiesa...
V.Vilimaitė
Tu išėjai
Užmigo gėlės, medžiai,
Širdy taip tuščia ir nyku.
Kodėl tu ilgesiu krūtinėn įsirėžei?
Kodėl sau vietos nerandu?
Tu išėjai. Išsinešei žvaigždes, gėles ir meilę...
Mane kaip medį vidur lauko palikai.
Tegul audra šakas aplaužo,
Tegul sudūžta žodžiai ir sapnai
Tu išėjai...
Pražilo šiąnakt meilė,
Sidabro gijom šviečia naktyje.
O rodos, dar nebuvo jokio speigo,
Vos skleidėsi žiedelis širdyje.
S.Nėris
Pabučiavimas
Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis-
O galinga pagunda!- Ir šventieji suklumpa...
Pabučiavimas tavo pavogta kibirkštis.
Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų-
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo-
Ji kaip vergė prie tavęs naktį dieną rymos.
Ne gyvatė įkando karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna-
Negaliu aš pamišti. Nes žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros bendro laužo liepsna!
Pats nuostabiausias man S.Nėries eilėraštis
. Šie visi su manim nuo vienuoliktos klasės keliauja. O jau tiek metų praėjo...
Ieškos ir rasti negalės
Manęs, tavęs jau nebebus,
Ir metai mus visus nupūs,
Šlamės tik jūra pas krantus,
Ir senas parkas atsidus...
Ir pilnas bus žydros erdvės
Dangus, kol vakaras atvės,
Išniręs iš tamsios gelmės,
Ir saulė jūron nuriedės.
Ir žmonės čia kiti praeis
Senais takeliais pamariais,
O girios žalią giesmę skleis
Su vėjo atdūsiais tyliais.
Ir bangos supsis pro medžius
Ir ašara ant skruosto džius,
O lūpos vėl kuždės žodžius,
Gal išdidžius, gal nuolaidžius...
Gal dviese žengs, abu tylės,
Ir viens mylės, kits nemylės,
Paparčio žydinčios gėlės
Ieškos ir rasti negalės...
A.Venclova
Lyrinė valandėlė
Senas parkas tyli, senas parkas klauso,
net nelanksto vėjas seno beržo sauso,
net neūkia paukštis medžių tankmėje,
lyg ir jis užmigo amžinai su ja.
Man padangių aukšty ši naktis rugsėjo
daug žvaigždžių lyg smilčių sėjo ir prisėjo
daug minčių man siuntė mėlyna naktis,
daug ką vėl prikėlė nerami širdis.
Noris eiti, žengti ten kur upė šnara,
įsiausta į rūko sidabrinę skarą,
ir svajot svajonę vėl apie tave,
spindinčią jaunystės šiluma gaivia.
Noris apkabinti tau pečius skarotus,
kaip apglėbia vėtra šiuos medžius šakotus,
ir myluoti, glausti mylimas rankas,
kaip myluoja rytas lauko vosilkas.
Balzganos alėjos ėjo ir nuėjo,
šnabžda žolės, medžiai kuždasi be vėjo...
K.Boruta
Balta žuvėdra
Ant smėlio tavo vardą užrašysiu,
jis su pirma banga išnyks.
O aš tau nieko nesakysiu,
nors gal širdis
kaip jūroje žuvėdra klyks.
Paskui žuvėdra per bangas nuskris.
Tik jūra oš. Ir nerimaus širdis.
Ir aš ant smėlio
gal ne kartą
tavo vardą užrašysiu
ir nieko tau nepasakysiu,
nes žodžiai jūros ošime išnyks,
o man tik ilgesys paliks.
Tai skrisk tolyn balta žuvėdra!
V.Vilimaitė
Ieškojau meilės
Aš ieškojau meilės-
Tokios tyros, kaip žiedlapio rasa,
Tokios skaisčios, kaip saulė,
Tokios gaivios, kaip rytmečio vėsa,
Ir amžinos, kaip senas mūsų pasaulis.
Ir suradau/
Bet ji nesislėpė rasoj, nors buvo dar tyresnė už ją,
Ji nešvietė ir saulėj, nors buvo skaistesnė už ją,
Ji slėpės žmoguje, nes jis-
Ir saulė, šildanti kitus,
Ir rytmečio vėsa gaivi,
Ir švytinti rasa, papuošianti laukus,
Ir amžina nemirštanti tiesa...
V.Vilimaitė
Tu išėjai
Užmigo gėlės, medžiai,
Širdy taip tuščia ir nyku.
Kodėl tu ilgesiu krūtinėn įsirėžei?
Kodėl sau vietos nerandu?
Tu išėjai. Išsinešei žvaigždes, gėles ir meilę...
Mane kaip medį vidur lauko palikai.
Tegul audra šakas aplaužo,
Tegul sudūžta žodžiai ir sapnai
Tu išėjai...
Pražilo šiąnakt meilė,
Sidabro gijom šviečia naktyje.
O rodos, dar nebuvo jokio speigo,
Vos skleidėsi žiedelis širdyje.
S.Nėris
Pabučiavimas
Pabučiavimas tavo buvo karštas ir trumpas,
Ir kaip žaibas staigus, ir svaigus kaip naktis-
O galinga pagunda!- Ir šventieji suklumpa...
Pabučiavimas tavo pavogta kibirkštis.
Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų-
Jos išdegino žymę lig širdies gilumos!
Ir beprotišku svaiguliu mintį užsupo-
Ji kaip vergė prie tavęs naktį dieną rymos.
Ne gyvatė įkando karštos lūpos bučiavo!
Ligi kaulų nusmilko šiurpulinga šalna-
Negaliu aš pamišti. Nes žinau, kad ir tavo
Visos mintys ir aistros bendro laužo liepsna!
Pats nuostabiausias man S.Nėries eilėraštis
. Šie visi su manim nuo vienuoliktos klasės keliauja. O jau tiek metų praėjo...
***
Siekiam saulės atbukusiom rankom
Ir matuojamės grožį žvaigždės.
Dieve mano, kaip greitai pabrangom.
Kas nuo šiolei prie žemės budės?
Kas palaistys negrįžusių pėdas?
Tu tyli? Ir gerai Ir gerai.
Karčios rūdys tikėjimą ėda,
Ir žiojėja veidai - pagarai.
Groja vėjas išderintom stygom.
Kas išgąsdintą maldą pratęs?
Dieve mano, kaip greitai atpigom,
Viens kitam išdalinę kaltes.
Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992.
Siekiam saulės atbukusiom rankom
Ir matuojamės grožį žvaigždės.
Dieve mano, kaip greitai pabrangom.
Kas nuo šiolei prie žemės budės?
Kas palaistys negrįžusių pėdas?
Tu tyli? Ir gerai Ir gerai.
Karčios rūdys tikėjimą ėda,
Ir žiojėja veidai - pagarai.
Groja vėjas išderintom stygom.
Kas išgąsdintą maldą pratęs?
Dieve mano, kaip greitai atpigom,
Viens kitam išdalinę kaltes.
Daiva Čepauskaitė. Bevardžiai. K.: Keturi vėjai, 1992.
