Poezija

Arbata

Mano būstas tamsus,
Pasiklydęs miškuos
Iš visų prakeiktų
Tave vieną renkuos

Šaltą šviesą lange
Liūdnas vėjas užpūs
Staugia vilkas tankmėj
Vienišesnis už mus

Bet namuos - židinys,
Virduly - arbata
Mylimoji, kuždėk man
Šią naktį bet ką
Bet namuos - židinys,
Virduly - arbata
Mylimoji, kuždėk man
Šią naktį...

O paskui bus aušra,
Tiktai mūsų nebus
Mes išeisim tamsoj
Ir uždegsim namus

O paskui bus aušra,
Tiktai mūsų nebus
Ei, visi prakeikti,
Pasimelskit už mus

Bet namuos - židinys,
Virduly - arbata
Mylimoji, kuždėk man
Šią naktį bet ką
Bet namuos - židinys,
Virduly - arbata
Mylimoji, kuždėk man
Šią naktį...

[Saulius Mykolaitis]

http://www.youtube.c...h?v=L7klnQQAF7M

Kai saulėtos dienos mes nenorim būt vienos
Nenorim liūdėti gal galit padėti
Mes norim prie jūros į super lenktynes
Nuvežkit vaikinai jūsų prašo merginos

Visas liūdnas mintis į šalį nuvijam
Vairuojam mes super mes greičio nebijom
Skriejam į priekį lenkiame vėją
Kur devintas dangus su žeme susilieja

Mes super, super, super mergaitės
Trumpi sijonukai, baltos kelnaitės
Šypsenėlės, karšti bučinukai
Na kur gi jus? Super berniukai
Paparapapa
Super berniukai
Paparapapa
Super berniukai
Paparapapa
Super berniukai

senai nebekuriu, bet galiu įdėti savo 6 klasės kurinukų, saugau juos kompiuteryje.


Ten

Ten, kur tavo jausmai,
Kur slypi tylūs širdies šauksmai,
Kur žodžiai palieka lūpas,
Kur sielos palieka kūnus.

Ten, kur tavo mintys,
Pasiklysta ieškodamos skardžio žudytis,
Jos nebegali kentėti,
Ten neįmanoma neišprotėti.

Ten, kur mėtosi raidės, mėtosi žodžiai,
Tavo košmarų epizodai spalvoti.
Ten kur tavo mimikų menas,
Žudančių akių teatras.

Ten tavo blogiausi prisiminimai,
Kuriuos visą laiką stengies pamiršti,
Ten tavo blogiausi laikai,
kurių atmintyje nelaikai.

Ten bandysi viską pakeisti,
Pabusti, pakilti, išeiti.
Bet tai niekam nepavyksta,
mintys pamažu miršta.
Pasimiršta...


sakyčiau žiaurokas toks matyt iš didelio sielvarto rašiau
Skausmas

Palikai.
Nieko nesakes isejai.
Prasai baigti,
Bet baigti nera ka.
Viskas Baigesi.
O pradeti neturiu jegu,
viskas pernelyg sunku.
Niekas nemyles manes,
nes nuo siol viskas uzges.
Uzges meile.
Nutils protas.
Ir sapnai nebebus spalvoti.
Dabar lieka tiktai verkt.
Bet ar verta taip gyvent?
Palikit mane mirciai.
Noriu sunkesni skausma patirti.
Kitiems nieko kad as liudziu,
Skausmo nesidalinu.
Auga jis, uzpildo tustuma,
Bet juk viskas greitai duzta...
Dziaugsmo daugiau nebebus-
Ir nebereikes daugiau pabust,
Is sitos tustumos,
Is sito skausmo.
Bus per sunku atsikratyti sito jausmo.
Kad nebelieka nieko,
Tiktai mirt.
Ir sunkia dali praityje palikt.
Su skausmu,tustuma.
Su mintimis apie tave.
Su liudesiu kurio nebranginu,
Ir su suduzusiu dziaugsmu.

tikrai žudytis nenorėjau! baisu, kaip pagalvoji, nes šitas eilėraštis dar senesnis, penktos klasės kažkur

reiktų ir vėl pradėti kurti, sako, kad talentą turiu, bet pasikeičiau, nes kurdavau, kai būdavo liūdna, skaudu, bet dabar visiškai kitaip žiuriu į tuos pačius dalykus...

Gražu...

stai siokia tokia ?naktine? dainele (lopsine) kuria dainuoju savo vaikams. pati sukuriau
Kai nakti uzmiega pelytes ir katytes...
I vaikuciu lovytes ateina silkines lelytes
jos savo suknelem tau skruostus kutena,
o tu kikeni, juokies, kaip gera!
tada ateina mamyte,
paima lelytes,
paguldo i lovyte ir padainuoja tau lopsinyte...
Kai nakti uzmiega pelytes ir katytes...........

(galima pavadinti sia lopsine be galo) bet mano vaikams tai ji labai patinka.
Papildyta:


grynas popsas... tau jis patinka? man tai jis baisus... ypac lietuviu... aj, bet kiekvienas turi savo skoni.

Kol dar nebuvau mama,
Darydavau ir valgydavau karštą maistą.
Mano rūbai nebuvo dėmėti.
Telefonu kalbėdavau ramiai.
Kol dar nebuvau mama,
Miegodavau tiek, kiek norėdavau.
Ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai nuėjau gulti.
Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien. Kol dar nebuvau mama,
Tvarkydavau namus kasdien.
Ir niekada nesuklupdavau ant žaisluų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių...

Kol dar nebuvau mama,
Net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos.
Ir niekada negalvodavau apie skiepus.

Kol dar nebuvau mama,
Niekas nebuvo manęs
Apkakojęs,
Apvėmęs,
Apkramtęs,
Apsisiojęs,
Apžnaibęs savo mažais pirščiukais.
Kol dar nebuvau mama,
Pilnai atsakiau už savo protą,
Savo mintis,
Ir savo kūną.
Miegodavau visą naktį.

Kol dar nebuvau mama,
Nebuvau laikiusi klykiančio vaiko vien tam,
Kad gydytojai galėtų apžiūrėti
Ar paskiepyti.
Niekada neverkiau matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės
Vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada nesėdėdavau nakti
Žiūrėdama į miegantį vaiką.
Kol dar nebuvau mama,
Niekad nelaikydavau rankose miegančio vaiko,
Nes gaila padėti.
Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.
Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas
Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.

Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.
Kol dar nebuvau mama,
Nežinojau ką reiškia jausti,
Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.
Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkaną kūdikį.
Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas
Galėtų paversti mane tokia svarbia.
Kol dar nebuvau mama,
Aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių
Tiesiog įsitikinti, kad viskas...tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos šilumos,
Džiaugsmo,
Meilės,
Stebuklo,
Pasitenkinimo būti mama.
Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama...

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
( Just. Marcinkevičius)

Dar neišeikime, dar pastovėkime,
Juk neužmigsim, tikrai neužmigsime.
Šitokį vakarą, šitokį lietų
Kaipgi paliksim, kam gi paliksime?

Reikia draugą turėti,
Būtinai reik turėti
Nors vienintelį draugą,
Kad galėtum tikėti,
Kad galėtum mylėti,
Kad galėtum išsaugoti,
Kad galėtum ištarti:
- Tu man vis dėlto draugas.

Tu neišdrįsi manęs palydėti,
Aš neišdrįsiu tavęs paprašyti.
Dar neišeikime, dar pastovėkime,
Kol nenustos taip beprotiškai lyti.

Lašas po lašo tą lietų surinksime,
Veidus nuprausim tame lietuje.
Niekas nekaltins, jei išsiskirsime,
Niekas nekaltins, jei liksim drauge.

Akys tik žiba, lūpos nebylios,
Jos vis kartoja - aš tave myliu
Švelniai priglunda prie mano lūpų
Ir pabučiuoja kart paskutinį.

Algimantas Baltakis
Lietučiui dulkiant

Gaivius lašus ištroškus žemė geria…
Ir švelniame lietučio šnaresy
Leisk pasakyti tau ką nors gera gera,
Kad tu suprastumei, kas man esi.

Aš daug turiu puikių draugų ir draugių,
Daug darbo įdomaus, daug reikalų,
O vis dėlto tavęs nekantriai laukiu,
O visgi ne mažiau tave myliu.

Ir kai dabar, šiltam lietučiui dulkiant,
Aplinkui žemę žvilgančią matau,
Gražiausi man tie lašeliukai smulkūs,
Kurie ant garbanų sužvilgo tau.

Ir aš žinau: jei būčiau nesulaukęs
Tavęs šiandieną vietoj sutartoj -
Namo per lietų grįžčiau vienaplaukis,
Ir daug sunkiau man būtų dirbt rytoj.

Juozas Erlickas
Lietūs, panašūs į žmones

Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonūs,
Kai persekioja nuošaliam kely.

Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna — beldžiasi į langą —
Tik niekada nebūna jie sausi.

Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai — visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,

Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta,

Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai —
O rudenį — lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.

Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios
Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos —
Jie tik atostogauja ten — aukštai…

Labai grazus