radau temele,bet ziuriu mergaites kad dauguma rasote kitu autoriu eilerascius? ar pacios nieko nebandote parasineti? as siek tiek rasineju kartais... noreciau viena is savuju cia ideti... tik labai nesijuokite P.s. paskaitykit pirmas eiluciu raides
Metras iki Tavo širdies Apsnigtoj sieloj lieka pėdsakai. Nueitas kelias skauda, O Tavo akys liepia sustoti.
Girdžiu sugrįžtant vakarą,kai Yrėmės per rožinį akimirkos rūką. Varva mano siela ašaros Einant link Tavo širdies. Netyčia patikėjau pažadais, Išrašytais meilės lūpose. Tik Metras iki Tavo širdies, O kažkas man liepia sustoti.
Mokėjau patikėti,kad Esama stebuklo, kurį Išskaitysiu Tavo lūpose. Liko tik vienas metras, kai aš Eidama į Tavo širdį paklydau...
Išaugus iš vaiko rankų Traputė raudona gėlė Lyg paukštis pakyla į dangų, Klausykis nakties... ....Girdėk---
Ir visa, kas tikra, - ironija. Aš viską vijaus ir nespėjau. Danguj - mėnesienos agonija. Klausykis nakties... ...Jau... Girdėjau--- /Aš, prieš 12 metų /
Nuo visų juos uždengčiau širdim./ Juos labiau už gyvybę myliu. Tegu lieka tylia paslaptim, / Kokia kaina ramių jų naktų. VARDINĖS IR PRAKTIŠKOS DOVANĖLĖS
Išaugus iš vaiko rankų
Traputė raudona gėlė
Lyg paukštis pakyla į dangų,
Klausykis nakties...
....Girdėk---
Ir visa, kas tikra, - ironija.
Aš viską vijaus ir nespėjau.
Danguj - mėnesienos agonija.
Klausykis nakties...
...Jau... Girdėjau---
/Aš, prieš 12 metų /
Mano mylimiausio poeto Justino Marcinkeviciaus, siandien mano nuotaika puikiai atspindintis : Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu - Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis: Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas, Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas, Ir toli, labai toli girdėtis. Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandieną širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
Dviejų širdžių ištikima draugystė... Jokių nepaiso kliūčių kelyje... Juk Meilė - dar ne Meilė...Jeigu ją... Sutriuškina klasta ar išdavystė...
Tikroji Meilė - tai žvaigždė skaisti... Kuri nė mirksniui nepaliauja degti... Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį... Kai laivą svaido viesulai pikti...
Ne... Meilė ne pastumdėlė Likimo... Jai visagalis Laikas nebaisus... Kuris naikina lūpų radastus... Ir iš visų tą pačią duoklę ima...
Jei Tau meluoja posmai šių eilių... Nebėr pasauly Meilės...Aš tyliu.. Papildyta: Ir dar... :
Pasaulyje viskas praeina... Praeisim pro jį ir mes.. Paliksim ten savo džiaugsmą, Paliksim visas kančias.. Nuplaus juos rudenio lietūs, Pavasario vėjai nupūs.. Išskleis vėlei gėlės žiedus, O mūsų jau nebebus.. Ir vėl sužydės alyvos, Kvapniais ir sunkiais žiedais.. Gerėsis jais akys gyvos, Pavasario vakarais.. Kalbės apie meilę lūpos, Ir širdys po dvi liepsnos.. Gyvenimo ratas sukas, Ir viską iš naujo kartos.. Todėl kolei akys dar gyvos, Kol dega ugnelė širdy.. Gerėkis kol žydi alyvos, Mylėk kol mylėti gali!!!
Mano širdy tavo juokas dar skamba, Tarsi grotų lietus margaspalviais lašais. Ir sparnuotos svajonės į dangų vis kyla, Pavirsdamos saulės šiltais spinduliais.
Mano lūpos tavo vardą dar taria, Duslus skambesys virsta laiškais, Kurie laiko tėkmėj niekuomet nesudyla, O virsta mažučiais pievų drugiais.
Mano mintys tavo veidą dar piešia Išklijuoju tuščią sielą tais piešiniais Palubėj išsvajota saulė pakyla Ir drugeliai plasnoja trapučiais sparnais
Ji eina kažkur Ištiesus kūną, Galvą pakėlus aukštai.... Jai nesvarbu, kad kojos basos Ir išsidraikę plaukai... Ji žiūri drąsiai į ilgo kelio pavojus... Eina Ir klumpa, Eina Ir klumpa, Atsikelia, Bet nesustoja... Iš kur ji eina? Į kur ji nueis? Niekas nežino... Na... ir nereik - Svarbu, kad ji eina kažkur Nesustodama Pakėlus galvą aukštai, Pavojų jokių nebijodama...
(čia mano - prieš 15 m)
Už milijono myliu
Kartais, kai atsėlina šešėlis, Kai spaudžia gerklę neviltis juoda.... Ir rodos nėr jėgų gyvybei egzistuoti, O viltis, ta pakelingoji keleivė, Užtruko ir užmiršo, kad kažkur Jos laukia siela iškankinta nebūties;
Likimo pirštai širdį gniaužia godžiai Ir kvapą paskutinį kūnas tuoj išlies, O siela atsiskyrusi pakils aukštybėn, Palikdama buveinę savo užmaršties...
Kažkur toli, už milijono myliu Žvaigždė sužibo, suspindėjo, Apšviesdama aplinkui šviesumu, Suteikiančiu kasdienio peno, šilumos, ramybės, tikėjimo, tikrumo....
Šešėlis traukiasi tolyn, paleidęs dvasią iškankiną, Atsukdama pakaušį neviltis nurieda kūliais, O sužibusi žvaigždė toli už milijono myliu Parodė kelią ten, kur klaidžiojo viltis....
Sveikos mergaites. As truputi nukrypsiu nuo poezijos. Cia tai ka galiu skaityti kasdien, ir tame rasti kazka naujo. Ilgas, bet vertas to laiko kuri praleisite skaitant
James Kavanaugh "Ar tu būsi mano draugu"
Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras. Aš jau buvau triušio kapu ir krepšinio lanku garaže, agurkų lysve, slyvų krūmais ir pelargonijomis, po kurias ropojo skruzdėlės. Aš žingsniavau per akmenis ir paslaptingą cisterną, rūkstančią žolę ir stalo tenisą pusrūsyje. Aš buvau tvoros kuoliuku, lova klevo stalčiais, kuriais naudojausi kartu su broliais, šunimi Sendi, kuris šoko. Buvo lengva rasti draugą. Mes karstėmės medžiais, iš žolės statėm palapines, gaudėm gyvates ir svajojom be galo.
Ar tu būsi mano draugu? Po vaikystės. Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras. Aš jau buvau nuspėjamas iš anksto. Aš buvau auklėjamas, mokomas, mylimas nors ne aš pats, bet tas, kuris manimi atrodė. Mano vaidmuo buvo saugaus pasislėpimo būdas. Priežasčių keistis nebuvo. Aš buvau viešai pripažintas. Buvau patenkintas. Bet po to aš staiga pasikeičiau. Dabar aš ne toks tikras dėl savęs, bet labiau esu pačiu savimi. Mano vaidmuo beveik išnyko. Mano šaknys nėra mano bažnyčioje, mano darbe, mano mieste, net ir mano pasaulyje. Jos yra manyje pačiame. Nebe taip lengva rasti draugą o aš svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu? Nevaidinant. Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras. Dabar aš vienišesnis, nei buvau anksčiau. Iš dalies esu gyvulys, tačiau neapsaugo manęs jo instinktai ir nevaržo jo matymas. Iš dalies esu ir dvasia, tik ne visiškai laisva, apribota skonio, lytėjimo ir laiko nuolat trokštanti visko gyvenime. Čia nėra apsaugos. Apsauga reiškia baimę ir vienodumą, kai gyvenimas atidedamas. Apsauga reiškia lūkesčius ir kalėjimą bei ankstyvą mirtį. Aš gyvenu nežinomybėje. Bet juk yra kalnai, kad į juos koptum, debesys, kad juos pasikinkytum, žvaigždės, kad jas tyrinėtum, o draugai, kad juos rastum. Aš visiškai vienišas. Teturiu tik save ir svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu? Nesisaugant. Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras. Aš ieškau ne tuštumoje bei poreikyje, bet augančioje pilnatvėje ir aistroje. Tuštuma siekia, kad bet kuris balsas užpildytų ertmę, bet kuris veidas išsklaidytų tamsą. Tuštuma atveda minias ir šešėlius, kuriuos lengva pakeisti. Pilnatvė atveda draugą nepakartojamą, nepakeičiamą. Aš jau ne toks tuščias, kaip kažkada buvau. Juk yra vėjas ir vandenynas, knygos ir muzika, stiprybė ir jos džiaugsmas, ir yra naktis. Draugystė yra ne tiek prašymas, kiek šventė, ne tiek ritualas, kiek realybė, ne tiek poreikis, kiek noras. Draugystė yra tu ir aš, o aš svajoju be galo.
Ar tu būsi mano draugu? Nepaisant to, kad reikia. Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras. Kas tu esi? Aš noriu tai sužinoti. Mes nepardavinėjome kartu pagalbos Koolui ir netranzavome drauge į mokyklą. Mes ne iš to paties miesto, ne to paties Dievo, kažin, ar ir pasaulio to paties. Nėra vaidmenų atlikimui, nėra apsaugos užtikrinimui, nėra kalėjimo uždarymui. Aš viliuos, kad joks atsakymas neatstos tavo buvimo, tavo akių, tavo esybės. Draugystė yra laisvė, yra skrajūnė, yra retenybė. Jai nereikia stimulo, ji pati yra stimulas. Ji pasitiki, supranta, auga, tyrinėja, ji šypsosi ir verkia. Ji nereikalauja ir nesikabina, ji nesitiki ir nereikalauja. Ji yra ir to užtenka. Dažnai aš būnu per daug rimtas, retai nuspėjamas iš anksto. Kartais šaltas ir nutolęs, tikriausiai aš visuomet keisiuos. Aš triukšmauju ir giriuos, kaip vaikas siekdamas dėmesio. Aš mąstau ir atrodau sugižęs, o mano pyktis gali būti netramdomas. Bet aš prajuokinsiu tave Ir tikriausiai tave mylėsiu, Ir būsiu šalia, kai tau bus baisu. Beveik kasdien aš šiek tiek drebu, Kadangi bijau labiau, nei gali žinoti nepažįstami, Ir jeigu kartais aš atskleisiu savo drebančią pusę (išsigandusią pusę aš slapstau) Ar tuomet
Tu būsi mano draugu? Draugu, Kuris matydamas, kaip aš bijau jo artumo ir stumiu jį nuo Savęs, vis tiek užsispyrusiai pasiliktų pasidalinti dienos Likučiu, o kai niekas nežino mano vardo ir neskambina man telefonu. Kai niekam aš neberūpiu ką padariau, ar ko nepadariau O tie, kuriems aš padėjau ir tikėjausi to paties iš jų Taip vikriai pabėgo, palikdami mane vienišą, Netekusį bet kokio žavesio ir subtilumo, Vis dėlto pasiliktų. Aš nežinau , kodėl, Tiesiog to noriu. Ar tu būsi draugu?
Ar tu būsi mano draugu? Juk yra priežasčių, kad nesutiktum juo būti: Kartais aš būnu mišrus, dažnai būnu drovus ir labai jautrus, Mano baimė išsilieja pykčiu, nors man dėl to ir sunku, Apie save aš kalbu tuomet, kai bijau, O dieną dažnai praleidžiu, neištaręs nė žodžio. Bet aš prajuokinsiu tave Ir tikriausiai tave mylėsiu, Ir būsiu su tavimi, kai tau bus liūdna. Aš paverkšlenu truputį beveik kasdien, Kadangi aš trokštu daugiau dėmesio, o to visiškai nežino nepažįstami. Tad jeigu aš kartais atskleisiu savo malonią pusę (švelnesnę ir šiltesnę pusę aš slepiu) Ar tuomet
Tu būsi mano draugu? Draugu, Kuris nepaisydamas bet kokių glebių įžadų, Paliestų tą slaptą vietą, kur aš esu pačiu savimi Ir sužinotų, kaip skauda lūpas prašant ir akis verkiant, Kuris nenueis šalin, suradęs mane vienišą gulint gatvėje Ir meluojantį, nes pralaimėjimai mane sugniuždo. Bet sustotų šalia ir pasiliktų, kad primintų man tą dieną, kai Buvau gražus.
Ar tu būsi mano draugu? Juk yra tiek priežasčių, kad nesutiktum juo būti: Joja be galo.
Ar tu būsi mano draugu? Kai tik pamatau tave Kai tik pamatau tave Vėl sugrįžta tas skausmas, Ir man suspaudžia krūtinę Visai prie pat širdies. Man labiau patiktų, jei tokia Įtampa būtų pilve, Kad galėčiau ją numalšinti Ar suvilioti martiniu. Kančia krūtinėje nesuvedžiojama, Ji tenori tavo rankų, Bet tai neįmanoma, Nes tu man pasakei, Jog meilė negali nieko reikalauti. Gal galėtum retkarčiais pasikalbėti su mano širdimi? Ji nesupranta.
