Puiku, tada pasidalinsiu savo mėgiamiausiom
Visgi dabar susimąsčiau, turėjau omeny ne poemas, o dramas.. Truputį painiojuosi tuose žanruose
Iš J. Marcinkevičiaus dramos "Mindaugas":
Kitokia? Ne.
Tiktai jie atsisako savo laimės ,
Jei šita laimė nenaudinga jiems.
O gal visi taip daro- atsisako,
Kai laimė nenaudinga? Bet ar gali
Būt nenaudinga ir naudinga laimė?
O ar žmogus galėtų pasakyt,
Kas jam naudinga, kas jam nenaudinga?
Kai taip guli, žiūrėdamas į tamsą,
Tai pradedi galvot, kad nieko nėr
Ir kad žmogus- tiktai menka dulkelė
Visuotinės tamsos okeane.
O ar žino jis, koks okeano tikslas
Ir kas yra tenai, už tos ribos,
Kur okeanas su dangum susieina?
Mačiau ne sykį aš, kaip krinta žvaigždės,
Prisižiūrėjau aš, kaip miršta žmonės.
Ir nieko neįvyksta! Okeanas
Toks pat didžiulis ir toks pat tamsus.
Tai mes ne taip jau dideli, kaip manom.
Ir ne tokie galingi, kaip galvojam.
Tai kuo tada žmogus laimingas? Kuo?
Ar tuo, ką turi, ima, liečia, mato,
Ką valgo, myli, girdi arba jaučia?
Tai laimė, žinoma. Ir nemaža.
Bet štai naktis ateina. Ir tu vienas.
Ir supranti, kad visa tai tik niekai.
Kad visa tai tavy yra kaip molis
Ir kad nėra kažko labai svarbaus,
Kad iš to molio nulipdytum laimę.
Prakeiktas žodis! Kas jį sugalvojo?
Kokioj širdies kertelėje jis gimė,
Išaugdamas į troškulį, kurio
Žmogus negali niekad numalšinti!
Ak, ak.... kaip man gražu!
p.s. dar porą įdėsiu kitąkart, nes labai jau ilga mano žinutė išeitų
