Poezija

Aš privalau įrodyt pati sau,
Kad jau nebėr ištirpusio pernykščio sniego,
Kad veltui nekvėpuodama klausau,
Kaip tyliai siena tarakonas bėga.
xxx
Aš privalau suprasti, kad nuskendo
Gyvybe ir tiesa apvainikuota tėvo valtis,
Kad šiandien DonKichotų nieks nepasigenda
Ir nebereikia ant malūno sparno kartis---

/aš. prieš gerus 4 metus. Dar vidurinis stulpeliukas yra, tik iš atminties pabėgo.../

štai ką netyčia atradau savo kompiuteryje

Kas buvom aš ir tu?
Lašeliai tarp šlaunų,
Ištryškę iš vidaus nuo geidulio liepsnų,
O vėtra jau rytoj išgainios mūsų dulkes –
Tai džiaukimės bent šią akimirką vynu
Tariau: "Nuo šiol daugiau aš vyno nebegersiu
Ir vynmedžių krauju savęs maitint neversiu".
Bet proto balsas vėl paklausė: "Tu rimtai? "
Ir vėl aš atsakiau: "Ai, ne! Juk neištversiu".
Mes mylimės girti. Jūs garbinat stabus.
Mums pragaro ugnis. Jums rojus įstabus.
Bet kuo gi mes kalti? Juk amžinas Piešėjas
Seniai lemties lentoj nubraižė tai, kas bus
Kur rojus, pragaras? Sakai, danguj, aukštai.
Aš įsitikinęs, jog melas visa tai.
Nes rojus, pragaras - tai ne visatos sferos,
Nes rojus, pragaras - tai sielos du krantai
Gal bėgo dienos tau lengvai, - bet kas toliau?
Gal visa, ko geidei, gavai, - bet kas toliau?
Gal tu pragyvenai laimingai šimtą metų
Ar du, bet pagalvok blaivai: o kas toliau?
(Omaras Chajamas)

Pataupyki žodžius. Lai patyli sunkus monologas.
Lai pamąsto širdis, ko kelionėj netekęs esi.
Gal tas draugas, kur ėjo nuėjo, ne toks jau ir blogas,
Gal jam laiko pristigo tave pakeliui išklausyt.

Gal jis skuba dabar nuo minčių įkyrių užsitrenkęs
Ir nežino, kur rudenio vakarą vienas praleis.
Gal nereikia jam "labas" nei mylinčios moters parankės...
Tu atleisk jam vienatvę. Nueinančiam imk ir atleisk.

/nežinau, kas Visa lietuvių poezija - smegeninėj, tai autoriams kartais nelieka vietos... Ir skyrybos ženklų autentikai irgi nelieka /

Skaitau, ir taip gražu, net ašaros rieda.. Ačiū kad rašot tokias gražias eiles, tikrai dūšiai geriau paliko

PRISIMINIMUI!

...Nors geriau kalnuos
pražūti
Vėtrų sūkury,
Negu čia užtroškus
dūmuos
Mirti kaip visi.

Papildyta:
kiek ambiciju ir ryzto telpa keliuose zodziuose

Dvi liūdesio žymės ant švelnių skruostų,
Juoko raukšlelės apie akis.
Pykčio brūkšnelis virš nosies,
Niekas nežino kokia širdis.

Ryškiai sudėti laiko žymekliai
Žodyje, žvilgsny, rankoj, darbuos.
Tik širdies randų niekas nemato,
Tik širdies metų nieks nežinos....

Sutemų gniūžtes į langus mėto...
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,
Jis tikriausiai taip ir padarys.

Kad ilgai, per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad meilė nepaliktų,
Ji tikriausiai taip ir padarys.

xxx

Aš ir vėl laukiu Tavęs iš namų
sugrįžtant į MŪSŲ mūšio lauką,
JOS ašarų lietus mus švelniai praus.
Aš ir vėl laukiu Tavęs,nors Jai ir stipriai skauda
Jos ašarų lietuj mes mokomės nubaust...

Ar verta aistrai leisti šėlti?
Ar reik karštai bučiuot ir švelniai kąsti?
Jeigu vėliau galva vis tiek nutildo mažą širdį
Ir gėdos jūroj ima skęsti.

Tu ir vėl Nori Manęs,sugrįždamas
Į Mūsų mūšio lauką
Žinodamas,kad akys Jos ir vėl tyrai paklaus...
Tu ir vėl bandai pakeisti savo gražų veidą kauke
O kam?
Gyvenimas ją su galva kartu nuraus.

Ar verta aistrai leisti šėlti?
Ar reik karštai bučiuot ir švelniai kąsti?
Jeigu vėliau,praradę galvas,sudaužę trečią širdį
Mes Meilės jūroj imam skęsti!
R.Dykinaitė(tipo aš )

Jau niekada taip saldžiai nekvepės namai cinamonu ir muskusu,
kai šlapias išeini iš vonios...
Ir niekad nebebus tokie ryškus sapnai,
kai miegi šalia...
šiltai,
ramiai,
minkštai...
ir
taip labai labai labai...

Nebekutensi jau mano padų,
nebedarysi man masažo vakarais
oranžiniais,
mėlynais...

Ir nesmilks nekvepės taip aštriai smilkalai mūsų kambary,
kai groju tau,
dainuoju tau,
dovanoju tau
save...

Jau niekada nesakysi:
"mmmmmm, kokia tu graži man
vakar buvai
ir šiandieną,
ir dieną kiekvieną
esi…"

Jau niekada nebeglostysi mano galvos,
kai guliu tau ant kelių,
nebučiuosi jau
mano kaktos...

aš dovanoju Tau...
aš atiduodu Tau...
save...
save...
save... ... ...

Jazzu feat. Vai Tai Tau - Parduodu Tau Savo Muziką.mp3

NEREGIMAS DRAUDŽIAMA PRIE JO PRIARTĖTI

Mylimoji geismo
adatėles
ištraukinėja
ir neskubėdama
ruošiasi
žymei ties
kaklo
įlinkiu.

po to
eina viena
lašais
kapsėdama
[balose peršlampa
batai
nusmunka gobtuvas]
įsikibusi rankon
kurią irgi norėtų
pravirkdyti -

embriono poza
ant sapno čiužinio
supasi.

Kol kas- dievas ne
regimas.
Draudžiama
prie Jo
pri ar tė ti…



Gabrielė Labanauskaitė. EILĖRAŠČIAI (2005)

VINICIJUS DE MORAJIS

Moters receptas

Labai negražios tegul man atleidžia,
Nes grožis yra pagrindas. Reikia,
Kad visame kame būtų kažkas gėliška,
Kažkas iš šokio, kažkas iš rafinuotos mados
Visame tame (arba
Kad moteris elegantiškai socializuotųsi mėlynume, kaip
Kinijos Liaudies Respublikoje).
Čia negalimas vidurys. Reikia,
Kad visa tai būtų dailu. Reikia, kad staiga
Susidarytų įspūdis, lyg pamačius tik ką nutūpusį garnį, ir kad
Veidas
Retkarčiais įgytų tą spalvą, matomą tik trečią aušros
Patekėjimo minutę.
Reikia, kad visa tai būtų nebūnant, bet kad atsispindėtų ir
Išsiskleistų
Vyrų akyse. Reikia, būtinai reikia,
Kad ji būtų graži ir netikėta. Reikia, kad uždari akių vokai
Primintų Eliuaro eiles, kad, kai glamonėji rankas,
Jos būtų kažkas daugiau, nei kūnas:
Kad prie jų prisiliestum, kaip prie vidudienio gintaro.
Ak, leiskite man pasakyti, jog reikia, kad moteris,
Ten stovinti, būtų kaip žiedlapis prieš paukštį,
Būtų graži ar bent turėtų veidą, primenantį šventovę,
Būtų lengva, kaip debesies kuokštas:bet kad būtų kaip debesys
Su akimis ir sėdyne. Sėdynė labai svarbu. Tad akys
Nėr ko nė sakyti, kad žiūrėtų su tam tikra nekalta klasta.
Šviežia burna
(Niekad drėgna!) irgi labai pravarti.
Reikia, kad galūnės būtų plonos; kad keli kaulai
Pasimuštų, ypačiai kelis, uždėjus koją ant kojos, o taip
Pat dubens kaulai
Savaime judančio liemens susipynime,
Tačiau labai rimta raktikaulių problema: moteris be raktikaulių
Yra kaip upė be tiltų. Privalu
Kad būtų maža pilvuko hipotezė, ir tuojau
Moterys pasikeičia į kieliką; ir kad jos krūtys
Turėtų graikiškai romėnišką išraiškingumą, labiau nei gotišką
Ar barokinį
Ir galėtų apšviesti tamsą mažiausia 5 žvakių stiprumu.
Ypačiai ryški turi būti kiaušo forma,
O stuburas truputį išsikišęs, ir kad būtų didelis nugaros dvaras!
Rankos ir kojos kad būtų kaip stiebai, tačiau turi būti tam
Tikras šlaunų tūris,
Ir kad jos būtų lygios, lygios kaip ir žiedlapiai ir nusėtos
Švelnučiais pūkeliais,
Tačiau jautriais glamonei priešinga kryptimi.
Patariama pažastyse turėti švelnią pievelę
Su savišku aromatu vos juntamu (mažiausia vaistinės gaminių !)
Be abejo, pirmenybė ilgiems kaklams
Taip, kad kartais galva sudarytų įspūdį,
Nieko neturintį bendrą su kūnu, ir moteris
Neprimintų gėlių be paslapties. Kojos ir rankos turi turėti
Kuklius gotinius elementus.
Rankų, nugaros ir veido oda turi būti šalta,
Bet įdubimai ir kampai turi turėti temperatūrą
Niekad ne mažesnę kaip 99, galinčią sukelti
Pirmo laipsnio apdegimus. Pageidaujama, kad akys būtų
Didelės ir besisukančios
Bent taip lėtai kaip žemė; ir kad visad
Stovėtų už nematomos aistrų sienos,
Kurią būtinai reikia pralenkti. Lai moteris pradžioje būna aukšta
Ar, jei žema, tegu turi aukštų viršūnių potroškį.

Ak, lai moteris visad sudaro įspūdį, jei užsimerksi ir vėl atsimerksi,
Jos jau nebebus su jos šypsniu ir jos pinklėm. Lai ji pasirodo,
Ne ateina: iškeliauja, ne išeina.
Ir tegu turi savotišką gabumą staigiai nutilti ir mus priversti išgerti
Abejonės tulžį. O ypačiai ji niekad neturi prarasti,
Nesvarbu kokiame pasaulyje,
Nesvarbu kokiose aplinkybėse,
Savo paukštiško nepastovumo; ir, kai giliai sujaudinta savyje,
Patampa žvėrim, neprarastų savo paukštiško grakštumo; ir lai
Visad
Skleidžia neįmanomą kvaptį; ir visad išsunkia
Svaiginantį medų; ir visad dainuoja negirdimą
Savo degimo dainą; ir visad būna amžina greit prabėgančių
Dienų šokėja;
Ir savo neapskaičiuojamam netobulume
Tampa gražiausiu ir tobuliausiu beribės kūrinijos padaru.

Ne rykštės palieka mums randus,
Bet keršto troškimas saldus.
Ir tręšta ne vartai, bet rankos,
Užkėlusios šituos vartus.

Ne peilis rūdija, bet pirštai,
Iškėlę tą peilį aukštai.
Ir dulka ne kelias, bet virsta
Keleiviai į dulkes lėtai.
/V. Kukulas.Žalia vėtros šaka/