Juozas Erlickas Ten
Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,
Ten seneliai jauni,
O tėvai kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.
Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai
Ten be galo arti,
Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,
Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai,
Bet yra ta šalis
Juodos orchidėjos
Be pasigailėjimo sugriautas pasakų dangus...
Mano vaikystės svajonių dangus...
Su šaknimis išrautas rūpestis
Širdis, sustingus svetimam delne.
Sujaukti patalai už lango buvai ten tu..
Ieškojai ir ieškojai užkastų prisiminimų
Ieškojai liepoj džeržgiančio lietaus...
Ieškojai to, ko nebuvai pametęs.
Keistas šurmulys tarp sienų keturių
Suskaldytas tylos verpetas ant lubų
Prisilietimas prie išdžiūvusių tikrovės seklumų
Prisilietimas prie patvinusių sapnų gelmių.
Jauti ir trokšti nuo karčių minčių,
Apie pasaulį, metusį tave griovin
Apie neramų gilų sielos šauksmą,
Palikusį gilias žaizdas krūtinėj...
Bolavo tuštuma lyg baltos drobės
Languos netilo juodos orchidėjos
Jos šaukė ir kartojo tavo vardą
Jos dar norėjo sugrąžinti dangų..
Be pasigailėjimo sugriautas pasakų dangus...
Mano vaikystės svajonių dangus...
Su šaknimis išrautas rūpestis
Širdis, sustingus svetimam delne.
Sujaukti patalai už lango buvai ten tu..
Ieškojai ir ieškojai užkastų prisiminimų
Ieškojai liepoj džeržgiančio lietaus...
Ieškojai to, ko nebuvai pametęs.
Keistas šurmulys tarp sienų keturių
Suskaldytas tylos verpetas ant lubų
Prisilietimas prie išdžiūvusių tikrovės seklumų
Prisilietimas prie patvinusių sapnų gelmių.
Jauti ir trokšti nuo karčių minčių,
Apie pasaulį, metusį tave griovin
Apie neramų gilų sielos šauksmą,
Palikusį gilias žaizdas krūtinėj...
Bolavo tuštuma lyg baltos drobės
Languos netilo juodos orchidėjos
Jos šaukė ir kartojo tavo vardą
Jos dar norėjo sugrąžinti dangų..
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 10 04, 15:32)
Juozas Erlickas Ten
Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,
Ten seneliai jauni,
O tėvai kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.
Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai
Ten be galo arti,
Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,
Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai,
Bet yra ta šalis
Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,
Ten seneliai jauni,
O tėvai kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.
Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai
Ten be galo arti,
Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,
Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai,
Bet yra ta šalis
Sena gera Keistuolių daina...
Papildyta:
QUOTE(Coochie Coo @ 2008 08 30, 01:03)
Kai išėjai,
pasižiūrėjau tau į akis -
ir jose pasilikau.
Tu išsinešei akyse manęs dvi į pūgą.
Žiūrėk, nesušaldyk.
Nes kai grįši, nesuprasi, kur aš sušalau,
jei kojos nebuvau iškėlus iš namų...
pasižiūrėjau tau į akis -
ir jose pasilikau.
Tu išsinešei akyse manęs dvi į pūgą.
Žiūrėk, nesušaldyk.
Nes kai grįši, nesuprasi, kur aš sušalau,
jei kojos nebuvau iškėlus iš namų...
Primink, kad autorius, labai girdėtos eilės.
Arba ką panašaus painioju...
Nuolankumas ant laukimo takelio
Šalia jos lovos
jis statėsi smėlio pilis.
Į jos tylą
suduždavo žodžių laivai.
Naktimis ji
tik šešėliais pareina
ir kas vakarą klausia:
"Kur mes eisim,
kai palijus lietui
sunoks mano aistra,
kai upės patvins
nelaižytu medum,
kai sukris
man į delnus rasa?.."
Jis tik atsako:
"Į smėlio pilis".
LINA SABAITYTĖ
Šalia jos lovos
jis statėsi smėlio pilis.
Į jos tylą
suduždavo žodžių laivai.
Naktimis ji
tik šešėliais pareina
ir kas vakarą klausia:
"Kur mes eisim,
kai palijus lietui
sunoks mano aistra,
kai upės patvins
nelaižytu medum,
kai sukris
man į delnus rasa?.."
Jis tik atsako:
"Į smėlio pilis".
LINA SABAITYTĖ
LIKIMAS><
Už ką likimas toks žiaurus?
Galbūt Laumužės kaltos,
Kad nesuprato, kas teisus,
Likimą bedalindamos...
O kam tas melas? Kam kančia?
Ir kas dabar gi kaltas čia?
Kaltų tikriausiai nebebus...
Mes linkę kaltinti kitus...
Na, o save visai pamirštam,
Visuomet liekame geri.
Nors iš tiesų velniukais virstam,
Kitų širdis daužydami.
Ir taip auginam sau ragus,
Vaidindami labai gerus.
Klaidingus miname takus,
Kartu klaidindami kitus...
Už ką likimas toks žiaurus?
Galbūt Laumužės kaltos,
Kad nesuprato, kas teisus,
Likimą bedalindamos...
O kam tas melas? Kam kančia?
Ir kas dabar gi kaltas čia?
Kaltų tikriausiai nebebus...
Mes linkę kaltinti kitus...
Na, o save visai pamirštam,
Visuomet liekame geri.
Nors iš tiesų velniukais virstam,
Kitų širdis daužydami.
Ir taip auginam sau ragus,
Vaidindami labai gerus.
Klaidingus miname takus,
Kartu klaidindami kitus...
QUOTE(vija @ 2008 10 05, 13:27)
Autorės "Vardas"- Spalva.
****
Atiduok mano pilnatį,
Įmestą į žolę... plaukiojančią ežere, kalbančią danguje.
Atiduok mano pilnatį
Ji visa tavyje.
Atiduok, ką turėjai, ką pasivogei, ką daviau.
Atiduok, ko norėjai, ko per daug...
Atiduok mane...
Trupiniais, paklydimais, išdavystėm.
Atiduok mane...
Grąžink mane bučiniais...
**********
ir tavęs per mažai
ir savęs jau per daug
lyg to miego
nubusti negalinčio
ir sapnuoju
aš per dažnai
vis tą pačią
kelionę į tolį
*****
Niekada nesuprasi,
Manęs per mažai
Užstoti saulei,
Per plyšius šviečiančiai,
Ir kyla dulkės,
Tave paslepiančios.
Kaltink mane
Už neveiksnumą,
Už ašaras,
Tave palietusias.
Tai tik sekundė minutėje,
Kurią atiduodi vienatvei...
Justė Michalinaitė
Saulius Mykolaitis
Nemiga
Ar tu esi kalta, kad tavo veidas
Neduoda man nakčia sudėt akių
Kad prie pagalvių mano nusileidus
Veji sapnus nuo vokų sunkių (x2)
Mane tu myli
Tavo meilės jėgą
Žinau gerai
Bet tai ne ji, o neee
Tai mano jausmas man išblaško miegą
Ir verčia amžinai budėt mane
Nejau pažvelgt į mano bejėgystę,
Panūdo tavo siela išdidi?
Nejau liepei tu jai čionai atklysti,
Nes mano kėslus perprasti geidi?
Mane tu myli
Tavo meilės jėgą
Žinau gerai
Bet tai ne ji, o neee
Tai mano jausmas man išblaško miegą
Ir verčia amžinai budėt mane
...................
Nemiga
Ar tu esi kalta, kad tavo veidas
Neduoda man nakčia sudėt akių
Kad prie pagalvių mano nusileidus
Veji sapnus nuo vokų sunkių (x2)
Mane tu myli
Tavo meilės jėgą
Žinau gerai
Bet tai ne ji, o neee
Tai mano jausmas man išblaško miegą
Ir verčia amžinai budėt mane
Nejau pažvelgt į mano bejėgystę,
Panūdo tavo siela išdidi?
Nejau liepei tu jai čionai atklysti,
Nes mano kėslus perprasti geidi?
Mane tu myli
Tavo meilės jėgą
Žinau gerai
Bet tai ne ji, o neee
Tai mano jausmas man išblaško miegą
Ir verčia amžinai budėt mane
...................
* * *
O tu nupiešk, mažute, mus kartu.
Taip, kaip sakei, prieš eidama miegelio:
gal būkim aš, mama ir tu,
tėveli.
O tu dainuoki mus kartu, dukryte,
kaip dainavai šiandien ant mano kelių:
gal žaiskim taip, kad čia gyvens mamytė,
tėveli.
Tyla abu, dukruže, migdo mus.
Mus veda į gruoblėtą ilgą kelią.
Ir aš girdžiu: tikrai taip bus,
tėveli.
Mažute, skauda. Tu dabar toli.
Ir sapnas taip toli. Ir tyli dainos.
Ir mažame tavąjam piešiny
trys žmonės tyli, viens prie kito einantys.
* * *
Ir ne sniego tiek daug. Ir ne sniego...
Gal gi meilės daugiau. Gal daugiau.
Miega meškinas - miega ir miega...
pasiilgęs mažyčio žmogaus...
Krenta lapai. Kartojasi viskas?
Angelai... Marmuriniai sparnai.
Ir ne sniegas, ne sniegas taip tviska.
tai sapnai - artimiausi draugai.
Dar pažaiskim: kava, cigaretės.
Driskiai, valkatos, kekšės, kiti...
Akmenėlis - tiks pilkas ir kietas,
pauksčiai - žmonės linksmi ir liūdni.
Užsimerk. Vėl kažką tai palieki
pasiilgęs mažyčio žmogaus.
Ir ne sniego tiek daug. Ir ne sniego.
Gal gi meilės daugiau. Gal daugiau...
* * *
Nepaklysk mergaite, aš taves nerasiu ir nevesiu
ten kur niekas niekad mūsų nesuras.
Kokią nuodėmę ir vėl diktuoja dvasios,
kai artėju prie paklydusios tavęs...
ak užverkime duris laisvi vien tylai
rūbą nusimetę ir visus žodžius
pasiklydę ir suklydę ir pamilę
vienas kitą - tai ko niekomet nebus.
Tau mergaite lemta vis ieškot pavojų...
Mūsų niekas neiškos ir niekad niekur nesuras.
Tu sapnuoji vakarą, o aš rytojų,
gal todėl ne su tavim - o prie tavęs.
Gal todėl už durų mūsų laikas miega
ir šitoj sekundėj telpam mes abu.
Ak užverkime duris kai mus palieka,
tarsi rudenio labai gražius lapus.
Ir neklausk mergaite, nieko nekalbėsiu ir tylėsiu,
nes tyloj abu mes būsim atviri.
Pasiduokim nuodėmingai ryto vėsai,
viens nuo kito atminimais atskirti.
R.Danys
O tu nupiešk, mažute, mus kartu.
Taip, kaip sakei, prieš eidama miegelio:
gal būkim aš, mama ir tu,
tėveli.
O tu dainuoki mus kartu, dukryte,
kaip dainavai šiandien ant mano kelių:
gal žaiskim taip, kad čia gyvens mamytė,
tėveli.
Tyla abu, dukruže, migdo mus.
Mus veda į gruoblėtą ilgą kelią.
Ir aš girdžiu: tikrai taip bus,
tėveli.
Mažute, skauda. Tu dabar toli.
Ir sapnas taip toli. Ir tyli dainos.
Ir mažame tavąjam piešiny
trys žmonės tyli, viens prie kito einantys.
* * *
Ir ne sniego tiek daug. Ir ne sniego...
Gal gi meilės daugiau. Gal daugiau.
Miega meškinas - miega ir miega...
pasiilgęs mažyčio žmogaus...
Krenta lapai. Kartojasi viskas?
Angelai... Marmuriniai sparnai.
Ir ne sniegas, ne sniegas taip tviska.
tai sapnai - artimiausi draugai.
Dar pažaiskim: kava, cigaretės.
Driskiai, valkatos, kekšės, kiti...
Akmenėlis - tiks pilkas ir kietas,
pauksčiai - žmonės linksmi ir liūdni.
Užsimerk. Vėl kažką tai palieki
pasiilgęs mažyčio žmogaus.
Ir ne sniego tiek daug. Ir ne sniego.
Gal gi meilės daugiau. Gal daugiau...
* * *
Nepaklysk mergaite, aš taves nerasiu ir nevesiu
ten kur niekas niekad mūsų nesuras.
Kokią nuodėmę ir vėl diktuoja dvasios,
kai artėju prie paklydusios tavęs...
ak užverkime duris laisvi vien tylai
rūbą nusimetę ir visus žodžius
pasiklydę ir suklydę ir pamilę
vienas kitą - tai ko niekomet nebus.
Tau mergaite lemta vis ieškot pavojų...
Mūsų niekas neiškos ir niekad niekur nesuras.
Tu sapnuoji vakarą, o aš rytojų,
gal todėl ne su tavim - o prie tavęs.
Gal todėl už durų mūsų laikas miega
ir šitoj sekundėj telpam mes abu.
Ak užverkime duris kai mus palieka,
tarsi rudenio labai gražius lapus.
Ir neklausk mergaite, nieko nekalbėsiu ir tylėsiu,
nes tyloj abu mes būsim atviri.
Pasiduokim nuodėmingai ryto vėsai,
viens nuo kito atminimais atskirti.
R.Danys
O gal kas galėtų įmesti D. Saukaitytės eilėraštį apie žemuoges...
QUOTE(Kedrė @ 2008 10 27, 15:20)
O gal kas galėtų įmesti D. Saukaitytės eilėraštį apie žemuoges...
Netikėk, kad pasiliksiu,
Netikėki, kad išeisiu,
Netikėk, kad verkiant liūdna
Ir kad linksma, kai juokiuos.
Būt paukščiu, plevėsa vėju -
Mano pareiga ir teisė.
Patikėk - nepasikeisiu
Ir savęs aš neišduosiu.
Tu mane priimki tokią -
Nesuprantamą, laukinę,
Iš geltonų pienių jūros,
Iš praminto stirnų tako...
Aš pačiam gale rugpjūčio
Saują žemuogių priskyniau
Ir pajust tave išmokiau,
Kaip širdis samanės plaka.
Bet ir tu nepasikeiski
Nuo dienų ir nuo atstumų,
Liki vieškeliu į tikslą,
Lik dalgiu, galąstu pjūčiai,
Mano pievoms, mano stirnoms
Reikia tavo pastovumo.
Tavo vieškeliams ir plentams
Reikia žemuogių rugpjūčio ...
QUOTE(Baltija @ 2008 10 27, 16:28)
Reikia žemuogių rugpjūčio ...
Labai ačiū! Taip operatyviai!
