[quote=dangausvaivorykste,2008 07 18, 21:47]
Oi tikrai ne mano kuryba
Rudens dienos
------------------------------
vis tiek labai grazus
Pasaulių Karalius
Tik vienas, vienišas, vienkiemio piratas
Niekad nemokėjęs melstis, nenorėjęs sutarti,
nemokėjo mylėti...
Ir vienišas, nekaltas, nesuprastas piratas
sėdi mąsto.
Nori būti lyg ir laimingas, lyg ir sudegintas,
kad žmonės užuosdami trupinamų pelenų kvapą prisimintų
tą vienišą, vieną, vienkiemio piratą.
Temsta.
Jo šviesūs, banguoti - lyg "bigudi" sektukais susukti plaukai,
drabužiai, veidas, akys, siela - visas kūnas - linksta, susilieja...
Butelis saldaus vyno gundo sušilti...numirti..?
Ir vienišas, nekaltas, sunykęs piratas gręžiasi...
Nebesustoja.
Pakyla, sutrinka...vėl atsiseda.
Ir paskutinis, vienintelis piratas, kažkada buvęs Pasaulių Karalium -
verkia?.. verkia! verkia... tyliai rauda.
Kūkčioja svirdamas ant žemės.
Ausyse ūžia muzika.
Garsėja, tilsta...
Nezinau autoriaus
Tik vienas, vienišas, vienkiemio piratas
Niekad nemokėjęs melstis, nenorėjęs sutarti,
nemokėjo mylėti...
Ir vienišas, nekaltas, nesuprastas piratas
sėdi mąsto.
Nori būti lyg ir laimingas, lyg ir sudegintas,
kad žmonės užuosdami trupinamų pelenų kvapą prisimintų
tą vienišą, vieną, vienkiemio piratą.
Temsta.
Jo šviesūs, banguoti - lyg "bigudi" sektukais susukti plaukai,
drabužiai, veidas, akys, siela - visas kūnas - linksta, susilieja...
Butelis saldaus vyno gundo sušilti...numirti..?
Ir vienišas, nekaltas, sunykęs piratas gręžiasi...
Nebesustoja.
Pakyla, sutrinka...vėl atsiseda.
Ir paskutinis, vienintelis piratas, kažkada buvęs Pasaulių Karalium -
verkia?.. verkia! verkia... tyliai rauda.
Kūkčioja svirdamas ant žemės.
Ausyse ūžia muzika.
Garsėja, tilsta...
Nezinau autoriaus
Būti ar nebūti?
Aš ateinu iš nebūties į būtį,
O, Dieve mano! Sužeistom rankutėm...
Suplyšusiu apsiaustu apsigaubus
Per nebūties laukus į Būti dangų.
Jau paslėpiau akis, mėnulio kiaute,
Iš ten galiu matyti, kur keliauti:
Ar minti per šukes, likimo savo?
Ar bėgti nuo lemties ant netikinčių stalo?
Ir parkrentu prie paskutinės rugio varpos
Užklojoja kojas Niekados lietus
Bet aš šypsaus nėra ko verkti
Tik iš būties į nebūtį grįžtu.
Mano kūryba
Aš ateinu iš nebūties į būtį,
O, Dieve mano! Sužeistom rankutėm...
Suplyšusiu apsiaustu apsigaubus
Per nebūties laukus į Būti dangų.
Jau paslėpiau akis, mėnulio kiaute,
Iš ten galiu matyti, kur keliauti:
Ar minti per šukes, likimo savo?
Ar bėgti nuo lemties ant netikinčių stalo?
Ir parkrentu prie paskutinės rugio varpos
Užklojoja kojas Niekados lietus
Bet aš šypsaus nėra ko verkti
Tik iš būties į nebūtį grįžtu.
Mano kūryba
Tenka pripažinti, kad trūksta dėmesio todėl dedu dar vieną savo ... nežinau kaip čia pavadinti Ir noriu paskatinti supermamas daryt tą patį. Kur gi dingot? Tokią gerą temą čia turit, o stumiat vis gilyn ir gilyn
Išausti gyvenimai
Vaikai, iš užmigusių uostų
Bėgioja pakrantėmis,
Žaidžia žaidimą gyventi ar mirti.
Nugalėtojai galvas kerta už kampo, kur vėjas neužpučia.
Ir nė vienas neklausia kodėl
Nebekyla lėktuvai ir laivai nebegrįžta-
O vaikai šokinėja stogais, virš dangaus,
Užmigusiam uoste, kur nėra nei laivų
Nei tavęs nebėra, kad paguostum...
Traukiu pradžias iš kišenės, kad vaikai nematytų.
Ir audžiu ant užmigusio uosto slenksčio.
Išausti gyvenimai!
Baigiu vieną, ir metu Dievui į delnus,
O tas nukerpa... Išardo, Sudegina, Suplėšo...
Miršta vaikai, ne visi, o po vieną.
Taip ir neturėję gražių pabaigų, tik pradžias.
Išausti gyvenimai
Vaikai, iš užmigusių uostų
Bėgioja pakrantėmis,
Žaidžia žaidimą gyventi ar mirti.
Nugalėtojai galvas kerta už kampo, kur vėjas neužpučia.
Ir nė vienas neklausia kodėl
Nebekyla lėktuvai ir laivai nebegrįžta-
O vaikai šokinėja stogais, virš dangaus,
Užmigusiam uoste, kur nėra nei laivų
Nei tavęs nebėra, kad paguostum...
Traukiu pradžias iš kišenės, kad vaikai nematytų.
Ir audžiu ant užmigusio uosto slenksčio.
Išausti gyvenimai!
Baigiu vieną, ir metu Dievui į delnus,
O tas nukerpa... Išardo, Sudegina, Suplėšo...
Miršta vaikai, ne visi, o po vieną.
Taip ir neturėję gražių pabaigų, tik pradžias.
Dabar pradėsiu naują monologą.
Nusivelku senuosius drabužius,
ir pamatysite mane čia nuogą
ir būsiu aš į žmogų panašus.
Kodėl aš apsinuoginau? Kad gaučiau teisę
Kalbėti su jumis- kaip lygus su lygiais,
žmogus su žmogumi, atskleisti vieną baisią
metamorfozę,nes vaidmuo greit pasikeis...
-E.Mieželaitis-
Nusivelku senuosius drabužius,
ir pamatysite mane čia nuogą
ir būsiu aš į žmogų panašus.
Kodėl aš apsinuoginau? Kad gaučiau teisę
Kalbėti su jumis- kaip lygus su lygiais,
žmogus su žmogumi, atskleisti vieną baisią
metamorfozę,nes vaidmuo greit pasikeis...
-E.Mieželaitis-
* * * * *
Aiškumas - tai žaizda,
kuri atsiveria vos
priartėjus prie saulės
Kiekvienas tekantis šypsosi
atomas plūstantis
dievdirbio prakaitu
Viešpatie, kiek dar nedaug
prakalbėjau iš kur
tokios didelės sąskaitos?
Aš atsigulęs murmu gailestingus
žodžius aš susitepęs
šventintu vandeniu kliedžiu:
saugok vaikeli po vieną
tėvą ir motiną
sergėk
kaminus miestų išdygusių
upei išdžiūvus sergėk
kranus ir vartotoją
kaip trečią brolį (apaštalą)
godžiai nurašiusį viską,
ko pats neįstengė patirti...
Viešpatie saulė į vakarus
o aš vis guliu atraitotoje pievoje
samanom užsiklojęs -
visai nebenoriu keltis.
(DOMANTAS RAZAUSKAS)
Aiškumas - tai žaizda,
kuri atsiveria vos
priartėjus prie saulės
Kiekvienas tekantis šypsosi
atomas plūstantis
dievdirbio prakaitu
Viešpatie, kiek dar nedaug
prakalbėjau iš kur
tokios didelės sąskaitos?
Aš atsigulęs murmu gailestingus
žodžius aš susitepęs
šventintu vandeniu kliedžiu:
saugok vaikeli po vieną
tėvą ir motiną
sergėk
kaminus miestų išdygusių
upei išdžiūvus sergėk
kranus ir vartotoją
kaip trečią brolį (apaštalą)
godžiai nurašiusį viską,
ko pats neįstengė patirti...
Viešpatie saulė į vakarus
o aš vis guliu atraitotoje pievoje
samanom užsiklojęs -
visai nebenoriu keltis.
(DOMANTAS RAZAUSKAS)
Raminta V.
Tiek daug
Gal padainuokim... apie tylą
Pamirštą viešnią didmiesčio triukšme
Gal laimės paieškokim... saulei kylant
Beformėje praeivių minioje
Gal pasijuokim iš gyvenimo
Absurdo teatro ir beprasmių vaidmenų
Norėjom deimantų, po juos ir ganomės
Nebematydami vieni kitų
Gal verkim garsiai, apraudokim
Gilias kaip jūra elgetos akis
O gal tiesiog nusišypsokim
Šiltai... ir jam lengviau pasidarys
Ištieskim ranką be apgaulės
Paklauskim: Kuo padėt, žmogau?
Jis atsakys: Turiu tiek daug, net saulę!
Ją visą dovanoju jums ir gabalėlį sau!
Tiek daug
Gal padainuokim... apie tylą
Pamirštą viešnią didmiesčio triukšme
Gal laimės paieškokim... saulei kylant
Beformėje praeivių minioje
Gal pasijuokim iš gyvenimo
Absurdo teatro ir beprasmių vaidmenų
Norėjom deimantų, po juos ir ganomės
Nebematydami vieni kitų
Gal verkim garsiai, apraudokim
Gilias kaip jūra elgetos akis
O gal tiesiog nusišypsokim
Šiltai... ir jam lengviau pasidarys
Ištieskim ranką be apgaulės
Paklauskim: Kuo padėt, žmogau?
Jis atsakys: Turiu tiek daug, net saulę!
Ją visą dovanoju jums ir gabalėlį sau!
Jausmai
atsitrenkę į pilko akligatvio sieną
pasislėpę esmės paslapty
verčiantys širdį suplakti
varvekliu išlašėti
būty
šerdim nežydėjusio medžio
keliaujantys link dangaus
išsvajoti numarginti gaiviai
išverkti prie kapo
brangaus
išlytėti žodžiu paslaptingu
sukratyta prasme kratiny
nemirtingai suvirpinę širdį
pažadina mintį
mirty
atsitrenkę į pilko akligatvio sieną
pasislėpę esmės paslapty
verčiantys širdį suplakti
varvekliu išlašėti
būty
šerdim nežydėjusio medžio
keliaujantys link dangaus
išsvajoti numarginti gaiviai
išverkti prie kapo
brangaus
išlytėti žodžiu paslaptingu
sukratyta prasme kratiny
nemirtingai suvirpinę širdį
pažadina mintį
mirty
As kartais pradinkstu laike suprates savo kalte
Pradinksta nerimo spalva kai daros viskas pilka
Ziuriu i saule isaukstai apklojus zeme sildo
Bijau prabilti ,zinau jog mano balso nieks negirdi
Kai bus tam lemta savo siela atrakinsiu
Rasysiu kruvinas ant popieriaus raides
Svajoti nebeverta pervelu jau pauksciai tolumoje skrenda
Paklos balciausiu patalu dangus ,ant zemes snaiges krenta
As savo siela einanciam praeiviu atiduosiu
Paliksiu saltas be jausmu zmogus
Kaskam ji buvo pazadeta ,bet nuvyle
Todel daugiau man nieko nebelieka as pasiliksiu be jausmu zmogus .
Pradinksta nerimo spalva kai daros viskas pilka
Ziuriu i saule isaukstai apklojus zeme sildo
Bijau prabilti ,zinau jog mano balso nieks negirdi
Kai bus tam lemta savo siela atrakinsiu
Rasysiu kruvinas ant popieriaus raides
Svajoti nebeverta pervelu jau pauksciai tolumoje skrenda
Paklos balciausiu patalu dangus ,ant zemes snaiges krenta
As savo siela einanciam praeiviu atiduosiu
Paliksiu saltas be jausmu zmogus
Kaskam ji buvo pazadeta ,bet nuvyle
Todel daugiau man nieko nebelieka as pasiliksiu be jausmu zmogus .
Dykuma
Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..
Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..
Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..
Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius..
Ar nori būti ta kuri eis su manim per smėlį
Kuri bus laimingiausia vien dėl to kad aš šalia
Ar pasiryžai būti ta kuri kas rytą saulei patekėjus
Petis petin žengs ta bekrašte dykuma..
Ar nepabūgai to didžiulio vėjo
Kuris pakils kas kartą kopos viršuje
Ir ar ne gaila tau aukoti savo veido
Kurį kelionėje išvargina kaitra..
Ir jeigu tu tikrai tam pasiryžai
Aš vertinu tave ir tau žemai lenkiuos
Nes aš lig šiol tokių nepažinau dar
Kas nepabūgtų šios bekraštės dykumos..
Džiaugiuosi kad pasaulyje yra žmogus
Kuris eis su manim per smėlį ir karščius..
Laba...
Norėčiau paprašyti, gal kuri turit gražių eilių apie muziką...Būčiau labai dėkinga
Norėčiau paprašyti, gal kuri turit gražių eilių apie muziką...Būčiau labai dėkinga